Rudeninės žemuogės ant vasaros smilgos

Į naują autobiografinės prozos miniatiūrų ir eilėraščių knygą "Nepaslaptis tokia balta" Ramutė Skučaitė sukėlė dramatiškus, įsimenančius savo gyvenimo, patirčių ženklus. Tai vientiso turinio netradicinės literatūrinės formos kūrinys.

Ištylėta laisvėje nelaisvė

Tai ne pirmoji R.Skučaitės autobiografinės tematikos eilėraščių ir prozos miniatiūrų knyga – prieš devynerius metus buvo išleistas "Varinis angelas", o prieš porą – "Tamsiai ir šviesiai matys". Visos trys knygos – tarsi ant vienos smilgos suvertos žemuogės iš spalio – vėlyvo šioms uogoms mėnesio, paženklinto poetės gimtadieniu, lauko. Žemuogės tikrai vėlyvos. Kaip poetės atminties biografiniai blyksniai.

Naujos knygos tematiką bene ryškiausiai apibendrina trumputis eilėraštis: "Sužinojau meilės skonį,/ Sužinojau skausmo skonį,/ Atskirties ledinį skonį,/ Sužinojau./ Ar mažai?" Tikrai nemažai. Tik kodėl taip ilgai – beveik pusę amžiaus tylėta apie tai? Į šį klausimą galima rasti atsakymą knygoje: "Kartais, kai ištylėjimui – kaip nuteistajam – atėjus laikui atsiveria vartai į laisvę, jis tos laisvės nebenori. <...> Ir ištylėjimas tęsiasi..." Tęsiasi net laisvėje.

Karo meto plotkelė

Itin ramus, nekrintantis į akis knygos viršelius (knygos dailininkė – poetės dukra Jūratė Račinskaitė) ir tokie pat ramūs, labai subtilūs, trumpi eilėraščiai, tampriai persipynę su prozos miniatiūrų ištylėtu skaudžiu konkretumu. Tai apie ką taip ilgai tylėta? Štai vienas iš poetės autobiografinių blyksnių, pasakojantis apie kunigą iš Panevėžio Alfą Sušinską. Tai buvo, anot knygos autorės, gražių idealų puoselėtojas, bene 1937 m. išleistos, vėliau – mokinių ranka perrašinėjamos knygos "Maršas jaunystei" autorius, mokyklos kapelionas.

"Ačiū Jums, Kapelione, už drauge skainiotus dilgėlių lapus tada, vokietmečiu, už pamestą paveikslėlį su angelu, už krakmolinį karo metų saldainį gaidį, kišeniniu peiliuku Jūsų supjaustytą į mažulyčius gabaliukus per tikybos pamoką žvarbią dieną prieš Kalėdų atostogas. O tada išdalintą visoms pirmos klasės gimnazistėms. Tariant: tebus tai mūsų plotkelė. (Ir buvo.)"

Bonkos samagono kaina

Knygoje R.Skučaitė prisimena mamą – mokytoją, dedančią ant stalo krūvą sąsiuvinių ir tiesiančią ranką į raudoną pieštuką. Prisimena tėvą, kuris, aukštas ir gražus, vesdavosi ją į "Spaudos fondą" pasižvalgyti po jam ir Ramutei rūpimas naujas knygas. Eidavo ji su tėvu ir į Vasario 16-osios, kuriai anuomet nereikėjo konkuruoti su vasario 14-ąja, eitynes. Prisimena vakaro eitynes su deglais, prisimena, kaip tėvas paprašė, kad meistras nuleistų ją į namų kieme kasamą šulinį, prisimena skrydį aplink miestą lėktuvu per Aviacijos šventę.

Štai kitas dvylikametės Ramutės prisiminimas. Gerokai skaudesnis. Lengvais atminties prisilietimais autorė tapo dvylikametę mergaitę, bėgančią geležinkelio bėgiais vagonų sąstato link. Mergaitė bėga, bijodama suklupti, nes jos rankoje – bonka samagono, skirto saugančiam sąstatą tarybiniam kareiviui, ateinančiam priešais su atkištu šautuvu rankose. Šis, paėmęs butelį, be žodžių tiksliai suprato nemokančios rusų kalbos mergaitės norą – vagonų sąstate rasti išvežamą į nežinią mamą. Motina su dukra atsisveikino, bučiuodamos viena kitos pro vagono durų grotas prakištus pirštus. Atsisveikino ilgam. Dešimtmečiui.

Sibirinė pjūklo tonacija

Vilnius. Šių laikų Mindaugo g. Vieną dieną eidama pro nuostabiai šiltą Romo Kvinto sukurtą Romaino Gary paminklą – bronzinį berniuką, spaudžiantį prie krūtinės kaliošą, poetė išgirdo grėsmingą pjūklo garsą, sklidusį iš J.Basanavičiaus g., nuo Lietuvos rusų dramos teatro pusės. Ten buvo pjaunamas gluosnis, kuris grįžusią iš Sibiro R.Skučaitę pasitiko dar liaunas.

Pjūklo tonacija Vilniuje, anot poetės, beje, turinčios ir muzikinį išsilavinimą, buvo labai artima sibirinei. R.Skučaitė negalėjo prisiversti prieiti prie gluosnio egzekucijos vietos, nes iš ten sklidęs garsas ją nukėlė į 1956-uosius Sibire, kur medžio apdirbimo fabrike ji girdėjo tą grėsmingą pjūklo garsą, pjaustant galybę mirusių medžių. Ir štai tų garsų – sibirinio ir vilniškio – aidas knygoje: "Tu mane pasitikai, gluosni, aš tave išlydžiu. O šaknys tavo tikriausiai gyvos, gluosni. Gal dar atželtum, bet juk neleis: argi tam tave nupjovė? Dabar jau nebėra pasitikusių mane grįžusią. <...> Sudie. Ne tik tau, medi."

Šulinio paslaptis

Ir štai dar vienas vaizdas, atplukdytas į knygą prisiminimų valties.

"Man buvo trylika, kai mes su teta nesitardamos (sienos tada buvo ausylos) surišom ordinus į drobinę staltiesėlę ir įmetėme į juodą šulinio gelmę. Palaukėm, kol nugrims. Neilgai – nugrimzdo beveik iškart. <...> Nuo anos lapkričio nakties praėjo septynios dešimtys metų. <...> ... Žmogaus, kuriam tie ordinai priklausė, nebebuvo gyvo jau tada. Kaip ir mano keturiasdešimtmečio tėvo." Būtent R.Skučaitės tėvui jo vyresnysis brolis ir buvo palikęs saugoti tai, kas jam atrodė brangu.

Nei poetės tėvo, nei jo vyresniojo brolio, kurio ordinai iki šiol ilsisi nebesančio šulinio dugne, kapai nežinomi. Tėra du kenotafai: vienam – Amerikoje, kitam – čia, Lietuvoje.

Merci beaucoup

Kiekvieną nustebins knygoje išspausdinta Panevėžio IV gimnazijos mokinės R.Skučaitės charakteristika. Joje yra tokios eilutės: "Nei per pamokas, nei per klasės susirinkimus neparodė niekados jokio reakcingumo... Rašė tarybinius eilėraščius..."

Užvertus puslapį su intriguojančia poetės charakteristika, kitame puslapyje paaiškėja, kaip ir kodėl ji, tokia netikra, radosi. Pasirodo, tokia charakteristika klasės auklėtoja Elena Kazlauskienė mėgino išgelbėti savo mokinę R.Skučaitę nuo tolimos kelionės į Sibirą. Tais laikais toks parašymas, anot R.Skučaitės, prilygo žygdarbiui.

Ir mokinė niekada to neužmiršo, nors ir nespėjo pasakyti prancūzų kalbos mokiusiai auklėtojai "merci beaucoup". Tiesa, auklėtojos parašyta charakteristika neišgelbėjo mokinės nuo Sibiro – tai liudija ir išlikęs ketureilis, R.Skučaitės rašytas 1949 m. kovo 30-ąją vagone: "Nežinau, kur esu, nežinau, kur aš būsiu./ Aš namų neturiu. Jie be galo toli./ Nežinau, kur miegu, nežinau, kur pabusiu,/ O aplink vien sniegynai, sniegynai balti."

Praeities magnetizmas

Knygoje poetė ramiai kalba apie savo ilgą gyvenimą, atėjusią senatvę: "Iš parduotuvės einu. Pirkau šį tą… <...> Stengiausi imti mažai, kuo mažiau, – sveria, sunku. Namo nešuosi ne tik pirkinius, be kurių neapsieinu, nešuosi ir ją. Senatvę. <...> Teisybę pasakius, kol kas jos nenešu, bet ji čia pat: sukasi aplink kojas, trukdydama eiti, šmėžuoja prieš akis, šešėliu dengdama kelią, ir pagaliau – kurgi ne – ji jau nešuly… <...> Pripratom mudvi viena prie kitos…<...> Kartais išdrįstu paklausti: kas tave neš, kai manęs nebus? – Tyli."

Tylės, kol poetė skaito, rašo, gilindama (aiškindama?) mūsų patirčių – gerų ir blogų – pasaulį.