Senoji knyga – didžioji paslaptis

Pats V.Staniulis nevengia mecenatystės: surengtas labdaringas aukcionas "Auctio Librorum Bonitatis" Almos Adamkienės labdaros fondui paremti, padovanota retų knygų Lietuvos muziejams ir bibliotekoms. Neseniai kaunietis padovanojo Raseinių krašto istorijos muziejui skulptoriaus Vytauto Košubos sukurtą Maironio biustą. Artimiausi planuai – perleisti unikalias XVII a. lietuvių autorių knygas, bandant maksimaliai atkurti jų autentiškumą. Apie šiuos projektus ir būsimas dovanas Lietuvos nepriklausomyėbs 100-mečiui – pokalbis su žinomu bibliofilu.

– Jūsų veikla prasidėjo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais. Ar jums svarbus ir Lietuvos nepriklausomybės šimtmetis?

– Leiskite nusišypsoti... Ši šventė brangi kiekvieno lietuvio širdžiai, o ypač man, nes dirbu visą gyvenimą su lietuviška knyga. Pagaliau tai malonus sutapimas – 2018 m. knygynas minės ne tik Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, bet ir savo veiklos 25 metų jubiliejų. Viena pirmųjų parodų kaip tik pirmaisiais knygyno gyvavimo metais buvo surengta ir pavadinta "Man Lietuva – tai Vasario 16-oji". Jei nebūtų šio jubiliejaus, vargu ar būtume laisvi ir kalbėtume lietuviškai.

– Plačiai garsėjate leidyba ir labdaringa veikla. Kristijono Donelaičio "Metus" padovanojote visoms Lietuvos ir lietuviškoms mokykloms užsienyje.

– Tai ne mano vieno nuopelnas. Manyčiau, kad tai visos mūsų šeimos nuostata. Norėjosi, kad moksleiviai, susipažindami su K.Donelaičio kūryba mokyklose, pamatytų, kaip atrodė "Metai", išleisti Liudviko Rėzos XIX a. pradžioje. Iš viso buvo išleista 2 000 egzempliorių, iš kurių apie 1 500 tūkst. išdalyti Lietuvos švietimo skyriams. 100 numeruotų egzempliorių įrišo oda garsus Lietuvos knygrišys Leonas Panavas. Knygos pristatymas vyko Valdovų rūmuose Vilniuje. Tai įsimintiniausios knygos sutiktuvės mano gyvenime. Ačiū Valdovų rūmų administracijai ir aktoriui Tomui Vaisietai.

Jei nebūtų šio jubiliejaus, vargu ar būtume laisvi ir kalbėtume lietuviškai.

– Kaip jums kilo mintis perleisti faksimilinį leidinį "Antano Smetonos didžiosios mintys"?

– Tarpukariu išleistos knygos originalas šiais laikais tapo didele retenybe. Buvo toks susidomėjimas, kad nutariau knygą perleisti. Darbo ėmiausi ir todėl, kad mane labai imponavo prezidento A.Smetonos asmenybė. Sumanymas, manau, pavyko, nors knygynas yra išleidęs ir daugiau aktualių knygų.

– Apie knygas turbūt galėtume kalbėti per naktį, bet grįžkime prie kitų projektų.

– Ne mažiau svarbus projektas – poeto Prano Vaičaičio paminklo pastatymas Sintautuose. Tai ne mano vieno darbas. Buvo įkurta asociacija ir jos steigėjais tapo Juozas Jacevičius, Arvydas Vidžiūnas, Gitanas Nausėda, Vitas Girdauskas, Diana Seriakovienė, Algis Augustaitis ir aš.

Tiesą sakant, visas darbas užgriuvo ant mano ir J.Jacevičiaus pečių. Buvau išrinktas pirmininku, o J.Jacevičius – sekretoriumi. Didžiausias darbas buvo surinkti reikalingų lėšų – visi supranta, kaip sunku vaikščioti ištiesus ranką. Nebuvo lengva atlikti visus biurokratinius darbus: konkursai, derinimai, darbas su rangovais ir kt. Visa tai aprašyta knygoje "Šalis ta Lietuva vadinas". Leidinyje pagerbti visi paminklo statybos rėmėjai. Šiam darbui atidaviau daugiau kaip dvejus metus savo gyvenimo, bet nesigailiu, atvirkščiai, džiaugiuosi.

– O kurias iš parodų išskirtumėte kaip svarbesnes?

– Surengta parodų tiek daug, kad sunku ir suskaičiuoti. Viena iš pirmųjų parodų buvo surinkta kartu su Artūru Šablausku ir eksponuota "Spindulio" klube 1989 m. "Išlaisvintos knygos" –  vadinamojo specfondo leidiniai, kurie buvo uždrausti sovietiniais laikais. Įvairios parodos ne tik Kaune, bet ir Vilniuje, Šiauliuose, Sintautuose, Šakiuose, Trakuose ir kituose Lietuvos miestuose tapo mano veiklos dalimi. Pastaruoju metu UNESCO organizacija kiekvienus metus įvardija kaip minėtinus. 2015-ieji buvo skirti M.K.Oginskio 250-osioms gimimo metinėms – Žemaičių dailės muziejuje Plungėje puikavosi Lietuvos kalendorių ekspozicija, pavadinta "Kalendoriai – bėgančio laiko liudytojai". Paroda buvo skirta Oginskių ir Lauryno Ivinskio kultūriniam bendradarbiavimui atminti. Ši paroda turėjo ypatingą pasisekimą. Vien atidarymo metu susirinko arti šimto svečių, o muziejaus administracija paprašė parodą eksponuoti dar pusmetį. Mielai sutikau, nes sąlygos buvo nepriekaištingos: atskira parodų salė, geri stendai ir apsauga.

Šie metai – Reformacijos 500 metų jubiliejaus metai. Ta proga knygynas surengė kilnojamąją parodą sukakčiai paminėti. Kaune parodą buvo galima pamatyti Suaugusiųjų švietimo centre ir Lietuvos švietimos istorijos muziejuje. Mano asmeninės parodos – lyg kūdikio gimimas. Ekspozicijoms atiduodu visą savo patirtį ir meilę. Malonu prisiminti, kad turėjau galimybę eksponuoti spaudos draudimo laikotarpio leidinius Lietuvos prezidentūroje ir Seime.

– Jūsų knygynas man primena muziejų, čia užėjęs jauti labai gerą aurą. Ar nevertėtų pasistengti, kad pas jus dažniau apsilankytų moksleiviai?

– Fantastika! Jūs jaučiate, ką aš šiuo metu galvoju. Pažiūrėkite pro langą. Matome visai šalia gal tuziną dūkstančių penktokų ar šeštokų. Kiek toliau – ir pora mokytojų. Visi jie visi laukia autobuso, o knygos jiems nė motais. Manau, kad tai pedagogų nepadaryti namų darbai. Teks nupirkti maišą saldainių, kad priviliočiau jaunimą. Šiek tiek juokauju, bet teks daugiau pabendrauti su bendrojo lavinimo mokyklų vadovais ir klasių auklėtojais.

– Gal ką galvojate padovanoti Lietuvos jubiliejui?

– Pirmąją dovaną jau įteikiau. Raseinių krašto muziejui padovanojau skulptoriaus Vytauto Košubos Maironio biustą. Kartu buvo paminėtas ir 2017 m. muziejų kelio atidarymas Pasandravyje.

– Kodėl toks vertingas eksponatas nepasiliko Kaune, kad ir Maironio namuose?

– Prieš porą mėnesių buvau pasiūlęs gerbiamai muziejaus direktorei Aldonai Ruseckaitei, kuri dovanos atsisakė motyvuodama, kad panašų biustą turi, tik kito autoriaus. Kaip alternatyvą dar buvau numatęs kūrinį dovanoti Kauno Maironio universitetinei gimnazijai, bet direktorė rekomendavo padovanoti Raseinių krašto muziejui. Juolab kad tokiam apsisprendimui pritarė ir Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas. Puikiai suprantu gerbiamą Aldoną: kam vieną ar kitą kūrinį saugoti fonduose? Biustas pagamintas iš gipso, tad labai bijo drėgmės ir yra labai sunkus.

– Jei tai pirmoji dovana jubiliejui, gal bus ir antroji?

– Esu paruošęs spaudai dvi unikalias ir labai reikšmingas Lietuvai knygas: Radvilos Našlaitėlio "Kelionė į Jeruzalę" (1602 m.) ir Kazimiero Semenavičiaus "Didžiojo artilerijos meno" (1650 m.) pirmąjį leidimą lotynų kalba. Ar pavyks realizuoti sumanymą, priklausys ne tik nuo manęs, bet ir nuo valstybinio požiūrio į tokį paveldą ir padedant finansiškai. Kad ir kaip ten būtų, Lietuvos jubiliejui minėtos knygos bus išleistos.