Smuiko raktu atrakino vartus nuo tapybos pasaulio

Išmanant vieną meno sritį, atsiveria daug durų, įsitikinęs pianistas ir tapytojas Viktoras Paukštelis, klasikinės muzikos garsams suteikiantys spalvų – tiesiogine šio žodžio prasme.

Savo koncertuose V.Paukštelis demonstruoja ne tik nepriekaištingą muzikos atlikimą, bet ir savitus animuotus tapybos darbus. Neseniai į fortepijoninės muzikos ir videoanimacijų vakarą „Šokančių paveikslų rečitalis“ lietuvis pakvietė berlyniečius. Berlyno filharmonijoje skambant jo atliekamai baroko ir romantizmo epochų kompozitorių muzikai demonstruotos video projekcijos – šiuolaikiniai, pilni nevaldomos ekspresijos, dinamizmo bei ryškaus spalvingumo V. Paukštelio tapybos darbai. Abi meno formos papildė viena kitą – garsų skalę prasiplėtė vizualinė įtaiga, o vaizdai įgavo akustinio virpesio.

– Šiandien ne vienas užsiimame veikla, kurioje disciplinas skiriančios ribos tarsi ištirpsta. Vis dėlto menininkų, kuriančių skirtingose srityse, padėtis išskirtinė: juk kurti įmanoma tik neriant į gylį. Kaip prisistatote jūs: kaip muzikantas, dailininkas? Tapantis muzikantas? Muzikuojantis tapytojas?

– Visi menai turi bendrą principą: forma, ritmas, plastika, vidinė dinamika, kompozicija, prasminė įtampa. Taigi, žinanant jau vienos meno srities bendrus dėsnius, galima pritaikyti ir kitai. Nors, aišku, be galo svarbu išmanyti, žinoti techniką, lavinti įgūdžius. Štai Renesanso laikais menininko sąvoka buvo plati. Tapytojas galėjo būti ir poetu, architektas – tapytoju ar skulptoriumi ir t.t. Pavyzdžiui, vienas žymiausių vokiečių kultūros romantizmo veikėjų Ernstas Theodoras Amadeus Hoffmanas buvo ne tik rašytojas, kaip dažniausiai žinoma, bet ir iškilus kompozitorius, pripažintas romantinės operos pradininkas, dirigentas, profesionalus dailininkas, garsus muzikos kritikas, o jo pragyvenimo šaltinis buvo profesionalaus juristo veikla. Taigi, manau, žmogaus sugebėjimas vystyti kelias veiklas yra natūralus procesas, tik reikia tam pasiryžimo ir noro.

– Esate iš muzikų šeimos. Iš oficialių pristatymų žinome, kad dailė jūsų gyvenime atsirado prieš dešimtmetį. Kaip tai įvyko? Ar dailė papildė jūsų gyvenimą, ar užpildė tuštumą, kurią galbūt nesąmoningai jautėte?

– Tapybos, piešimo pagrindus įgijau vaikystėje. Mama mane vesdavo į privačias pamokas. Vėliau M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje neturėjau laiko tapyti. O prieš kelerius metus vėl atradau šią meno sritį. Atradau savo gero draugo, tapytojo Leo Ray dėka. Kartu ėmėme rengti tapybos seansus, pamokas, kurių metu labai daug ko išmokau, sužinojau. Vėliau dalyvavome bendruose pleneruose ir nejučiomis įsitraukiau į šią nuostabią veiklą.

– Ar iki akimirkos, kai pajutote galįs tapyti, jums buvo svarbi dailė?

– Dailė man buvo visada svarbi. Augau meno aplinkoje, kultūringoje šeimoje. Lentynose buvo daug meno, tapybos knygų. Jas vaikystėje vartydavau, o galvoje jau formavosi įvaizdžiai, jutau tapybos energiją, jos magiją. Daug keliaudavome, lankydavomės muziejuose. O kai vėl pradėjau praktikuoti, susidarė toks jausmas, lyg pieštukas ar teptukas būtų natūrali mano duotybė.

– Papasakokite apie kūrybos procesą. Kas suskamba pirmiausia – muzika, kuriai sukuriate vaizdus, ar atvirkščiai?

– Kūrybinis procesas vyksta praktikuojantis, per užsiėmimus. Įkvėpimas aplanko bedirbant, o kartais ir neaplanko. Dažnai menininkai įsivaizduojami kaip žmonės, laukiantys, ieškantys įkvėpimo, o tada greitai sukuriantys šedevrus. Iš tiesų tas procesas dažniausiai vyksta kiekvieną dieną tapant ar gludinant muzikines frazes.

– Studijuojate Vilniaus dailės akademijoje. Kodėl nusprendėte, kad jums reikia ir šių studijų, teorijos žinių, mokytojų?

– Dailės akademija turi gilias tapybos tradicijas ir puikią mokyklą. Mano dėstytojai – Jonas Gasiūnas, Arvydas Šaltenis, Ričardas Nemeikšis, Algis Biguzas ir Eglė Ulčickaitė yra vieni geriausių Lietuvoje, ir ne tik. Pasirinkau Dailės akademiją būtent dėl stiprios tapybos mokyklos ir dėstytojų.

– Kaip elgiatės su tapybos mokytojų patirtimi – ji reikalinga jūsų ieškojimams kaip inspiracija ar norite išvengti klystkelių?

– Manau, protingų žmonių patirtis yra labai svarbi, o klystkeliai vis vien neišvengiami.

– Jūsų tapybos darbuose daug ryškių spalvų. Papasakokite apie savo santykį su spalvomis?

– Spalva – tai išraiškos priemonė tapyboje, kaip garsas – muzikoje. Kartais dviejų artimų baltų spalvų sąskambis gali veikti stipriau nei dvi kontrastingiausios spalvos. Viskas priklauso nuo pagrindinio sumanymo, meno kūrinio idėjos. Caravaggio efekto siekdavo didžiuliu šviesos-tamsos santykiu, ekspresionistai ryškiais, emocionaliais potėpiais ir spalvų deriniais, o Nyderlandų baroko tapytojas, pvz., Johanesas Vermeeris, – subtiliausiais spalvų santykiais. Man buvo įdomu įsitraukti į ryškių, kontrastingų spalvų žaidimą, eiti iki tam tikro jų santykio, kartais konflikto ribos.