Sparnuotieji posakiai turi savo lizdus: populiariausiųjų kilmė

Į šį klausimą nesunku atsakyti VDU prof. dr. Alvydui Butkui, jau senokai parašiusiam tegul ir nedidelės apimties, bet įspūdingos  informacijos knygą "Sparnuotieji žodžiai". Anot autoriaus, "Sparnuotieji žodžiai" pravers kiekvienam, sumaniusiam pagilinti savo humanitarines žinias.

Prof. dr. A.Butkus į knygą sudėjo 420 sparnuotų žodžių, posakių, kuriuos paveldėjome iš europinės civilizacijos. Dalis frazeologizmų yra pasiekę mūsų dienas iš Antikos (apytikriai nuo 1250 m. pr. Kr. iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m.) laikų, o kai kurių šaknys dar gilesnės. Svarios posakių dalies šaltinis – Biblija. Yra ir vėlesniais laikais, įskaičiuojant ir dabartinius, susiformavusių vaizdingų ir prasmingų posakių.

Tad sėskime prie apskrito stalo ir, atsivertę šią knygą, išsiaiškinkime kai kurių populiariausių posakių kilmę. Beje, iš kur kilęs toks mums įprastas žodžių junginys "apskritasis stalas"?

APSKRITASIS STALAS – taip sakoma apie diskusijas, kurių dalyviai turi vienodas teises reikšti savo nuomonę ir kurių tikslas – bendra nuomonė. Pasak legendos, tokį stalą sugalvojęs britų karalius Artūras (V–VI a.), kad prie jo nebūtų nei geresnių, nei blogesnių vietų, kad visi puotos dalyviai jaustųsi lygiateisiai.

AUDRA VANDENS STIKLINĖJE – daug triukšmo dėl smulkmenų. Posakio autorius – prancūzų rašytojas ir filosofas Charles Louisas de Montesquieu (1689–1755), taip apibūdinęs politinį konfliktą nykštukinėje San Marino valstybėlėje.

BALSUOTI KOJOMIS – nedalyvauti balsavime, išeinant iš salės. Posakis radosi senovės Romoje, kai balsavimo metu kitokią nuomonę turintys senatoriai pereidavo į priešingą salės pusę. Balsavimo rezultatą nusverdavo gausesnė pusė.

DAMOKLO KARDAS – nuolatinė didelė grėsmė. Graikų mite pasakojama, kad Sirakūzų valdovas Dionizas I Senasis, išklausęs pataikūniškų dvariškio Damoklo žodžių, esą valdovas – laimingiausias žmogus pasaulyje, puotos metu pasodino Damoklą į savo sostą, prieš tai liepęs pakabinti virš jo ant arklio ašutų aštrų kardą. Tuo tarsi parodė, kad valdovo gyvenimas nepavydėtinas, nes jam nuolat gresia pavojai.

IŠMUŠTI PAGRINDĄ IŠ PO KOJŲ – atimti pragyvenimo šaltinį, sugniuždyti morališkai. Posakis kilo iš nuteistųjų korimo būdo, kai iš po kariamojo kojų budelis išmušdavo atramą ar atverdavo grindyse įtaisytą angą.

IŠRADINĖTI DVIRATĮ – gaišti laiką išradinėjant tai, kas jau atrasta. Dviratis patentuotas 1818 m., dviratis su pedalais išrastas 1853 m., o apie 1867 m. Prancūzijoje pradėta serijinė jų gamyba. Dviračio prototipų randama senovės Egipto piešiniuose, Pompėjos freskose, Leonardo da Vinci mokinių brėžiniuose, tačiau tikruoju dviračio išradėju laikomas vokietis Karlas Draisas (1785–1851).

ĮTAISYTI RAGUS – žmonai būti seksualiai neištikimai. Siejama su graikų mitu apie Akteoną, kurį medžioklės deivė Artemidė pavertė elniu už tai, kad šis netyčia pamatė ją nuogą. Taip pat pasakojama, kad senovės germanai turėję tradiciją, pagal kurią žmona, išlydėdama vyrą į karą, uždėdavo jam šalmą, puoštą ragais ir iki vyro sugrįžimo būdavusi laisva nuo vedybinių įsipareigojimų.

KIEKVIENAS YRA SAVO LAIMĖS KALVIS – laimė priklauso nuo paties žmogaus. Posakio autorystė skiriama romėnų politikui Apijui Aklajam (~340–273 pr. Kr.), palikusiam pirmąją lotyniškai užrašytą kalbą, kalendorių, nutiesusiam garsųjį Via Appia kelią iš Romos į Kapują, pirmąjį Romos akveduką.

KIŠTI NOSĮ (kur nereikia) – neprašytam kištis į kitų reikalus. Posakis kilęs apibūdinant gyvūnų apsiuostymą rujos metu.

KOMENTARAI NEREIKALINGI – viskas aišku. Posakio autorius – vokiečių teisininkas Hermannas Staubas (1856–1904). Jis paskaitose savo mintis dėstydavo taip aiškiai, argumentuotai, kad niekam nekildavo jokių klausimų. Ilgainiui tai įvertinęs jis paskaitas baigdavo sparnuotą tapusia fraze. Juokaujama, kad ant jo kapo yra tokia epitafija: "Čia ilsisi Staubas. Komentarai nereikalingi."

LAIKRAŠTINĖ ANTIS – spaudoje paskelbtas sensacingas gandas. Pasak vienos versijos, XVI a. Europoje ėmė populiarėti keliautojų pasakojimai apie naujųjų kraštų keistenybes. Buvo pasakojama, kad vienoje šalyje tiek daug ančių, jog jos net medžius aptūpusios – medį pakrėtus, jos krisdavusios žemyn kaip kriaušės. Dėl tokio pasakojimo žodis "antis" ilgainiui įgavo apibendrinto pramano reikšmę. Kai XVI a. Prancūzijoje pasirodė pirmieji laikraštiniai feljetonai, akivaizdžius prasimanymus juose skaitytojai ėmė vadinti antimis. Pasak antros versijos, terminas atsirado iš santrumpos NT (lot. non testantur – liet. nepatikrinta), kuria laikraštininkai pažymėdavo abejotiną informaciją. Kadangi santrumpos NT tarimas panašus į prancūziško žodžio "antis" tarimą, melagingą laikraštinę informaciją imta vadinti tuo žodžiu.

MAMYTĖS SŪNELIS – lepus, nuo motinos priklausantis vaikinas. Posakis – iš rusų rašytojo Deniso Fonvizino (1745–1792) komedijos "Nesubrendėlis".

MANO SVAJONIŲ MERGAITĖ – taip sakoma apie mylimą merginą. Posakiu tapo populiaraus vokiečių kino filmo pavadinimas "Die Frau meiner Träume" ("Mano svajonių moteris", 1944 m.). Jame pagrindinį vaidmenį atliko anuomet populiarioji Marika Rökk (1913–2004).

MĖLYNAS KRAUJAS – taip sakoma apie aristokratišką kilmę. Pavadinimas radosi Viduramžių Kastilijoje (Ispanija), kurios kilmingieji labai didžiavosi savo rasės grynumu, nes niekada nesituokdavo su tamsesnės ar juodos odos žmonėmis. Kadangi pro baltą Kastilijos aristokratų odą prasišviesdavo melsvos venos, imta sakyti, kad jie esą mėlyno kraujo.

MEŠKOS PASLAUGA – gerais ketinimais grįstas poelgis, sukėlęs blogų padarinių adresatui. Posakis radosi iš rusų rašytojo Ivano Krylovo (1769–1844) pasakėčios "Atsiskyrėlis ir meška", kur prijaukinta meška nesėkmingai vaikė nuo miegančio šeimininko veido musę ir galop tėškė į ją, nutūpusią ant kaktos, sunkų akmenį. I.Krylovas motyvą nusižiūrėjo iš prancūzų rašytojo Jeano de La Fontaine'o (1621–1695) pasakėčios.

PO MŪSŲ (PO MANĘS) NORS IR TVANAS – egoistinė nuostata, kad reikia rūpintis tik savo gerove. Posakio autorė – markizė de Pompadour (1721–1764), Prancūzijos karaliaus Liudviko XV (1710–1774) favoritė nuo 1745 m. Šiuos žodžius ji pasakė guosdama karalių po Prancūzijos kariuomenės pralaimėjimo prūsams 1757 m. Rosbacho mūšyje.

PROZIT! (lot. prosit – tegul eina į gera) – linkėjimas prieš geriant, atitinkantis lietuvišką "į sveikatą!" Taip sakydavo užgerdami romėnai. Atsakymas būdavo "Reprosit!" ("Jums irgi!") Iš lotynų kalbos šis ritualinis vaišių žodis paplito kitose Europos kalbose.

SĖSKIM IR PAKALBĖKIM! – kvietimas ką nors išsiaiškinti ar padiskutuoti sėdint. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (106–43 pr. Kr.), pavartojęs jį kviesdamas į neakivaizdinę diskusiją Brutą.

SMŪGIS Į NUGARĄ – klastingas, netikėtas priešiškas poelgis. Posakio autorius – vokiečių feldmaršalas ir generalinio štabo viršininkas Paulis fon Hindenburgas (1847–1934), taip apibūdinęs 1918 m. Vokietijos lapkričio revoliuciją, privertusią Vokietiją kapituliuoti Pirmajame pasauliniame kare.

ŠTAI KUR ŠUO PAKASTAS – taip sakoma apie kokio nors dalyko, reiškinio ar problemos tikrąją priežastį. Manoma, kad posakis radosi vieno vokiečių miestelio gyventojams atsakant į smalsių atvykėlių klausimus. Esą ten XVI a. gyvenęs austrų aristokratas ir karo vadas Z.Altensteigas, kuriam jo šuo kažkada buvo išgelbėjęs gyvybę. Šuniui nugaišus, dėkingas šeimininkas pakasęs jį po namo siena, ant kurios pritvirtinęs lentelę su informacija apie šuns žygdarbį. XIX a. pradžioje namas sudegė, tačiau gyventojai ir toliau rodė turistams vietą, kur buvo užkastas garsusis šuo.

TEBŪNIE IŠKLAUSYTA IR ANTROJI PUSĖ – pagrindinis reikalavimas sprendžiant bet kokį ginčą, bylą, kad būtų galima nešališkai vertinti. Posakio autorius – Šv.Augustinas (354–430).

VALDŽIOS KORIDORIAI – uždaros, visuomenės kontrolei ir žiniasklaidai neprieinamos valdžios sferos, kuriose priimami svarbūs politiniai sprendimai. Posakio autorius – anglų rašytojas, fizikas, visuomenės veikėjas Charles Percy Snow, 1905–1980), taip pavadinęs savo romaną.

VEDŽIOTI UŽ NOSIES – meluoti, nepildant duotų įsipareigojimų, pažadų. Posakis kilęs iš gyvulininkystės praktikos: sunkiai tramdomiems gyvuliams į nosį įveriama grandinėlė, už kurios jie klusniai leidžiasi vedžiojami.

VISI YRA LYGŪS, BET KAI KURIE YRA LYGESNI UŽ KITUS – taip ironiškai apibūdinama faktinė nelygybė, dangstoma demagogiškais tvirtinimais apie visų lygybę. Tai posakis iš  George'o Orwello (1903–1950) antiutopinio romano "Gyvulių ūkis", kuriame gyvuliai, išsivadavę iš žmonių priespaudos, sukūrė respubliką pagal principą "visi gyvuliai yra lygūs". Tačiau netrukus valdžią uzurpavo kiaulė, vardu Napoleonas, kuri šį principą papildė prierašu: "…bet kai kurie gyvuliai yra lygesni už kitus".

ŽEMĖS DRUSKA – visuomenės elitas. Kristaus metafora, pasakyta Kalno pamoksle. Taip Kristus įvardijęs savo sekėjus, gelbėsiančius pasaulį nuo sugedimo.

ŽUVIS GENDA NUO GALVOS – kolektyvo, visuomenės ar šalies krizė prasideda nuo vadovybės. Posakio autorius – senovės graikų filosofas ir istorikas Plutarchas (46–120).

Na, kaip sakė rusų poetas Aleksejus Iljičevskis (1798–1837) savo eilėraštyje "Trys neregiai", BALIUS BAIGTAS. Poetas eilėraštyje neregiais pavadino Fortūną, Amūrą (Kupidoną) ir Mirtį, o gyvenimą palygino su puotų sale. Į ją duris atveria Fortūna, šokiams vadovauja Amūras, o Mirtis, atėjusi į puotą, ją nutraukia, sakydama: "… balius baigtas". Manoma, kad šį eilėraštį A.Iljičevskis išvertė iš prancūzų poeto B.Imberto (1747–1790) kūrybos.

Beje, nors knygos reikėtų su žiburiu ieškoti knygynuose, ji elektroniniu variantu nemokamai prieinama internete.