T. Pabedinskas: autoportretas gali padėti peržengti asmenybės ribas

  • Teksto dydis:

Autoportreto žanras vaizduojamajame mene – vienas įdomiausių. Tiek dėl meninės raiškos įvairovės, tiek dėl kūrėjo suformuluotos koncepcijos. Tačiau ką jis savyje išryškina, ką ir kodėl paslepia, – ko gero, šis žanras pateikia daugiau klausimų nei atsakymų. Ir tai dar viena priežastis prie kūrinio sugrįžti galbūt dar net ne vieną kartą.

Ši kartą rubrikoje "Autoportretas" – menotyrininkas, knygų apie fotografiją autorius, lektorius dr. Tomas Pabedinskas, kuris, tarsi reziumuodamas visų iki šiol rubrikoje autoportretus rodžiusių menininkų atsakymus, apibūdina patį žanrą.

– Autoportretas – tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Šių dviejų autoportreto aspektų tikriausiai negalima atskirti. Žinoma, priklausomai nuo kūrinio paskirties ir jo pateikimo konteksto, vienas ar kitas iš šių aspektų gali būti svarbesnis. Tačiau iš esmės – tai dvi to paties medalio pusės. Savęs suvokti neįmanoma be reprezentacijos – nesvarbu, ar tai būtų atspindys veidrodyje, ar žinomas meno kūrinys. Ypač didelę reikšmę šiuo požiūriu autoportretas įgyja šiandienos vizualiojoje kultūroje, kurioje atvaizdas gali ne tik reprezentuoti, bet ir padėti kurti asmenybę formuojančius socialinius vaidmenis.

– Koks kūrinyje yra tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– Autoportrete asmuo vaizduojamas nebūtinai pagražintas. Jis taip pat gali būti dramatiškas, išryškinantis negražiąsias žmogaus puses ar net sąmoningu autoriaus sprendimu išviešinantis tai, kas atrodo bjauru, ir tai, į ką žiūrėti vengiame. Tačiau autoportretas tikriausiai niekada nėra visiškai objektyvus. Net fotografijoje paties autoriaus kuriamas atvaizdas priklauso nuo to, kaip jis save įsivaizduoja, kokią savo asmenybės pusę ir socialinį vaidmenį pozuodamas nori išryškinti. Galima būtų kurti begalinę autopotretų galeriją, tačiau, ko gero, nė vienas konkretus vaizdas neperteiktų tokios žmogaus asmenybės, kokią mes pažįstame gyvenime. Šią situaciją skaudžiai patyrė ir aprašė prancūzų filosofas Roland'as Barthes'as, kuris daugybėje fotografijų negalėjo atrasti tikrojo, jam pažįstamo mirusios motinos veido.

Galima būtų kurti begalinę autoportetų galeriją, tačiau, ko gero, nė vienas konkretus vaizdas neperteiktų tokios žmogaus asmenybės, kokią mes pažįstame.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save? Autoportrete žvilgsnis fokusuojamas į save ar pro save?

– Kasdienybėje žvilgsnis į save praprastai nėra aiškiai juntamas, arba jis turi labai konkrečią pragmatinę paskirtį. Pavyzdžiui, pasitikriname, ar tinkamai apsirengėme vienai ar kitai progai ir pan. Autoportretas provokuoja kitokio pobūdžio savistabą, kuri dažnai kelia nepatogių klausimų: koks aš esu? kas aš? kaip pasikeičiau laikui bėgant? ir t.t. Žinoma, yra ir daugybė ne tokių sureikšmintų autoportreto formų, pavyzdžiui, fotografijos iš vadinamųjų fotobūdelių ar šiandieninės asmenukės. Tačiau bet kuriuo atveju, manau, pirmiausia žvelgiama į save, skiriasi tik lūkesčiai. Iš pradžių matome paviršių, išvaizdą, o tuomet jau galime tik įsivaizduoti, ką įžvelgiame pro ją.

– Kūrinys – savianalizės ar saviraiškos rezultatas?

– Tai priklauso nuo konkretaus kūrinio ir, žinoma, neretai nuo bendro kultūrinio, meninio konteksto. Tačiau vienas be kito šie kūrinio aspektai negalėtų egzistuoti. Prieš tikėdamasis saviraiškos, autorius privalo pažvelgti į tai, ką nori išreikšti. To rezultatai, žinoma, gali būti įvairūs: nuo psichologinio portreto iki savito vaidmenų žaidimo.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Kalbant bendrai, fono ar aplinkos reikšmė autoportrete svyruoja tarp kraštutinumų. Fonas gali būti priemone atriboti vaizduojamą žmogų nuo jo įprastos aplinkos, kasdienybės ir taip išstatyti atidžiai apžiūrai. Jei foną sudaro aplinkos ar privačios erdvės detalės, tuomet priešingai – jis gali tapti iškalbingu asmenybės apibūdinimu, kartais net svarbesniu nei paties žmogaus atvaizdas.

– Darbo formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Darbo formatas neturėtų būti tik formalus sprendimas. Jis ne tik parodo autoriaus požiūrį į save, bet ir nulemia žiūrovo santykį su kūriniu. Pastarasis aspektas, ko gero, yra net svarbesnis nei paties autoriaus požiūris į save. Nuo kūrinio formato didžiąja dalimi priklausys, ar žiūrovas, žvelgdamas į menininko autoportretą, pajus su juo asmeninį santykį, prieis arčiau ir stabtelės, ar priešingai – išsineš akimirksniu patirtą stiprų vizualų įspūdį.

– Autoportrete fiksuojamos praeities įvykių refleksijas, esamasis momentas ar ateities lūkesčiai?

– Jei kalbėtume konkrečiai apie fotografiją ir apsiribotume tik technologiniu jos aspektu, tuomet būtų lengva atsakyti, kad ji, žinoma, vaizduoja esamąjį momentą. Tačiau iš tikrųjų viskas niekada nebūna taip paprasta. Autoportrete neišvengiamai susipina visi paminėti laiko dėmenys. Negana to, užfiksuota akimirka tučtuojau virsta praeitimi ir mums vėl tenka dirbti sizifišką darbą, kurti naujus atvaizdus ir tikėtis, kad jie bus tikresni, geriau perteiks mūsų asmenybę.

– O kaip žmogus, vaizduojamas kūrinyje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Šiandienos kultūroje ne tik meno kūrinys, bet ir daugybė kasdien mus supančių atvaizdų lemia tai, kaip mes suvokiame save pasaulyje. Atsakymų gali būti daug: autoportretas gali padėti suprasti, su kokiais kitais asmenimis mes sąmoningai tapatinamės, ką skolinamės iš kultūrinėje aplinkoje įsitvirtinusių įvaizdžių, kokius socialinius vaidmenis atliekame ar norėtume atlikti, kokios bendruomenės ar visuomenės dalimi manome esantys. Kita vertus, autoportretas gali padėti vaduotis iš visų šių kultūrinių, socialinių priklausomybių ir peržengti tas asmenybės ribas, kurių kasdieniame gyvenime pažeisti nesiryžtume.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių