„Tautinė fotojuosta“ – priminimas sau ir apie save

Šį kartą rubrikoje "Autoportretas" – jos ribas praplečiantis kūrinys, skatinantis į autoportreto apibrėžimą (autoportretas (gr. autos – pats, lot. protraho – ištraukiu, iškeliu aikštėn) pažvelgti giliau.

"Tautinė fotojuosta" tai – Kauno technologijos universiteto (KTU) fotostudijos ir jos meno vadovo Donato Stankevičiaus projektas, įgyvendintas bendradarbiaujant su KTU tautinio meno ansambliu "Nemunas" ir Kauno bendruomene.

Poros, šeimos, vaikai, vilkintys tautinius kostiumus, reprezentuojančius skirtingus Lietuvos etnografinius regionus, įamžinti fotografijų serijoje, kuri eksponuojama pačiame Kauno centre – rekonstruojamoje Vienybės aikštėje, todėl nereikia ypatingų pastangų, kad pamatytum šią parodą. Tiesiog reikėtų pasistengti nepraeiti pro šalį.

– Paroda net tik metaforiškai, bet ir tiesiogiai pagrindžia žodžio "autoportretas" reikšmę. Atviroje erdvėje pristatomi kūriniai skatina susimąstyti apie savo santykį su istorija, tradicijomis, įvertinant pamatines vertybes, kokias jas išsaugosime, kaip perteiksime jų reikšmę. Kaip prasiplečia autoportreto reikšmė/prasmė parodos "Tautinė fotojuosta" kontekste?

– Manau, kad tautiškumas, meilė savo šaliai ir žmonėms, kurie nuoširdžiai linki jai gero. Tai bendrystės jausmas.

– Kokią tautiškumo sąvoką, akcentuoja ši paroda?

– Neginčytiną reikiamybę išsaugoti pamatines vertybes. Pasaulis keičiasi, mes tobulėjame, bet tuo pačiu metu patiriame didelį žmogiškumo išbandymą. Juk jei nors ir laikinai nutolsime nuo tautiškumo ir neįvertinsime to, kuo esame saviti, kuo skiriamės nuo kitų tautų, jis netruks išnykti. Todėl svarbu kasdien priminti apie tai įvairiomis formomis.

Juk jei nors ir laikinai nutolsime nuo tautiškumo ir neįvertinsime to, kuo esame saviti, kuo skiriamės nuo kitų tautų, jis netruks išnykti.

– Kokia buvo projekto pradžia, jo kūrimo etapai? Ar įgyvendinant jį  kito jo koncepcija?

– Postūmį davė žinia, kad 2017-ieji yra paskelbti tautinio kostiumo metais. Kai veikla iš dalies arba glaudžiai susijusi su šiuo atributu, kalbėti apie jį yra viena, tačiau kai sritis, kurioje save realizuoji, yra fotografija, pamėginti prabilti apie tautiškumą, per kultūrinio paveldo ženklus, tampa savotišku iššūkiu – kaip tai padaryti ne tik įdomiai, bet, sykiu, kad žiūrovui būtų aišku, ką tuo norima išsakyti. Išgryninome idėją iki tokios fazės, kad beliko tik įsidėti juostą į fotoaparatą ir užfiksuoti besišypsančius žmones.

– Koks yra kūrinio ir erdvės/aplinkos santykis? Ar galima teigti, kad erdvė/aplinka yra "Tautinės fotojuostos" dalis?

– Ši juosta gali būti pristatyta daugelyje skirtingų kontekstų ir visur ji atliks kitokią funkciją. Miesto šurmulio fone, kur besaikis gyvenimo tempas dažnai mus paverčia sekundes ir jų naudą skaičiuojančiais robotais, ji gali padėti vėl pasijausti paprastu žmogumi. Ramesnėje aplinkoje ji taps puošmena ir galimybe permąstyti matomus vaizdus. Dar kitur – ji gali būti savotiška edukacija.

– Eksponuojamų fotografijų formatas – formalumas ar reikšmingas pasirinkimas?

– Kadangi tai lauko paroda, jos mastelis turi būti didelis. Formatas tai – išdidintos fotojuostos atitikmuo. Su perforacija ir kadrų seka.

– Kuo žvilgsnis į save (auto)portrete, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Galimybę pažvelgti į save iš šalies laikau brandos ženklu. Tai labai sveikintina, bet nelengva ir šiek tiek nesaugu. Saugiau yra save matyti arba imituoti tokį, kokį mus pažinti nori aplinka, – būti patogiam. Bet tuomet labai lengva pamesti save. Neretai tautiškumo ir jo atributų yra gėdijimasi. Kažkam tai atrodo kaip atgyvena, nes vakarietiška kultūra tampa išganymu, laisvės ir saviraiškos simboliu.

Taigi, jeigu palygintume asmenukę, kurioje stovite šalia prabangaus sportinio automobilio, su tokia, kurioje dėvite tautinį kostiumą, nesunku būtų suprasti, kuri sulauktų daugiau dėmesio. Tik ligi šiol nesuprantu, kodėl taip yra.

– Ar nemanote, jog (auto)portrete fiksuojate ateities lūkesčius? Ar vis dėlto jis reflektuoja tik praeitį?

– Nuoširdžiai tikiuosi, kad išaugsime iš tam tikrų saviraiškos formų, apie kurias jau kalbėjome anksčiau. Pradėsime domėtis savo šaknimis ir patirtis, susijusias su tautiškumu, iš kartos į kartą perduosime kuo mažiau iškreiptas. Kitu atveju – visa tai mus taip "atskies", kad neliks nei skonio, nei kvapo. Net ir vaizdo neliks.

– Kuo šis projektas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų kūrinių?

– Jis nėra tik mano. Turėjau idėją, kurią įgyvendinti padėjo ir mano studentai. Tai kolektyvinis darbas, pareikalavęs jėgų. Kai matome galutinį rezultatą, bet nesame dalyvavę kūrimo procese, visada atrodo paprasčiau. Dabar, kai mintys apie šį projektą virto realiu kūriniu, kurį pačiupinėjome savo rankomis, tiek aš, tiek ir jaunieji KTU fotostudijos nariai jį (į)vertiname kitaip.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių