Tautinis rūbas – elitui

Tautinis kostiumas vaduojasi iš kaimo bobučių rūbelio įvaizdžio ir tampa protokoline apranga bei prabangiu, iškilmingiausioms progoms tinkančiu drabužiu. Į Lietuvą atsklinda Europoje gaji mada švenčių dienomis vilkėti tautiniais rūbais.

Specialistus atakuoja emigrantai

Vis dažniau į tautinių rūbų žinovus kreipiasi jaunieji mūsų šalies emigrantai. Gražių tautinių rūbų nori įsigyti ypač daug tautiečių, emigravusių į skandinavų šalis.

"Mano brolis gyvena Norvegijoje. Esu iš jo girdėjusi, kad per šventes visi žmonės apsivelka tautiniais kostiumais ir jais vilkėdami linksminasi: eina į kavines, lanko kaimynus, vaikštinėja gatvėmis. Aprengia tokiais drabužiais ir savo vaikus. Taip yra įprasta pasipuošti ir išreikšti džiaugsmą švente. Visiškai nebūtina lipti ant scenos ar atlikti kažkokią misiją", – pasakojo Klaipėdos etnokultūros centre dirbanti dailininkė bei etnologė, tautinio kostiumo kūrėja ir dizainerė Elena Matulionienė.

Vis daugiau išvykstančiųjų į kitas šalis mato, kad tautinis kostiumas kitose valstybėse turi tam tikrą statusą ir, pasigavę šią nuostatą, patys stengiasi įsigyti lietuviškų tautinių rūbų, kad svetur galėtų reprezentuoti savo šalį.

Kai kuriose Vakarų valstybėse yra specializuotų parduotuvių, kuriose parduodamos tautinių kostiumų detalės. E.Matulionienė tokią parduotuvę matė ir Taline.

Parduotuvės darbuotojai konsultuoja klientus, pataria, kaip sukomplektuoti "teisingą" kostiumą, atspindintį tam tikrą laikmetį bei regioną.

Lietuvoje kol kas šį darbą atlieka šios srities žinovai, o drabužius siuva siuvėjai. Tokius rūbus galima dėti šalia muziejinių, jie nėra naujadarai, juos žinovai sukuria pagal autentiškus kostiumus.

Rūbas kainuoja tūkstančius

Tautinių rūbų komplektas yra brangus. Jis gali kainuoti nuo poros tūkstančių litų. Vadinasi, tai yra solidus apdaras.

"Jei moteris nusipirktų suknelę, kainuojančią tokią sumą, kaip ji ją brangintų. Toks supratimas ima įsivyrauti. Nors ir nelabai smagu pripažinti, bet kol kas dauguma mūsų beždžioniaujame, mėgdžiodami pasaulio bei šalių kaimynių madas", – tikino E.Matulionienė.

Šalies vadovų požiūris į tautinius rūbus pradėjo keistis 2003-iaisiais, kai Lietuvos liaudies kultūros centras (LLKC) pristatė visų penkių Lietuvos regionų tautinius drabužius.

Tada valdžios atstovai pamatė, kad liaudies drabužiai yra prabanga, o ne nunešioti skudurėliai.

Nuo tada ruošiantis dainų šventėms ir kitiems dideliems renginiams, savivaldybės bei LLKC ėmė skirti pinigų ansamblių aprangai – aukštos kokybės rūbams.

Baiminasi atrodyti storos

Jaunystės ir lieknumo kultui pasidavusios moterys neretai su siaubu žiūri į tautinius kostiumus, kuriuose yra daug drabužių sluoksnių, išryškinami klubai, rankos, slepiami plaukai.

E.Matulionienė įsitikinusi: jeigu kostiumas yra priderintas ir pasiūtas konkrečiam žmogui, jis nesudarko figūros.

Neretai rimtą tautinį kostiumą įsigyja turtingi žmonės. Tai byloja tokio rūbo vertę. Į Lietuvą šį įprotį atveža oficialūs kitų valstybių atstovai, į kviestinius renginius atvykstantys su savo šalių tautiniais rūbais. Jie nebūna apsirengę masinės gamybos pasiūtais drabužiais ansambliui ar chorui. Tai – labai individualūs ir brangiomis detalėmis papuošti drabužiai.

Skirtingų Lietuvos regionų tautiniai rūbai taip pat turi tokių aksesuarų, kurie gali kelti aplinkinių susidomėjimą bei nemažai kainuoti.

"Tautinis kostiumas prilygsta solidžiai sąskaitai banke. Nes jo brangumą rodo batai, papuošalai, audiniai, iš kurių pasiūti rūbai. Šie dalykai atskleidžia žmogaus statusą. Senais laikais tai buvo moters nagingumo, darbštumo, skonio rodiklis, o šiandienos gyvenime jie atspindi piniginės storį. Be to, labai didele garbe šiandien laikoma, jei kažkurią detalę moteris pati numezgė, nuaudė, išsiuvinėjo", – pasakojo dizainerė E.Matulionienė.