Tris vaikus auginantis kunigas: nebijokime rodyti meilės

Lietuvą jis stebi ir myli iš tolo, bet kartkartėmis grįžta į tėvynę. "Lietuvoje daug žmonių, kurie ir liko žmonėmis. Nepaisant ekonominių sunkumų jie sunkiai dirba ir prisiima atsakomybę", – teigia JAV gyvenantis liuteronų kunigas, poetas, trijų vaikų tėvas Valdas Aušra.

– Jūs tik ką iš leidyklos pasiėmėte savo poezijos knygą "Kelionė, arba Žodžiai ir vaizdai". Kodėl ją dedikavote broliui?

– Tai eilėraščių knyga. Pirmoji buvo knyga-disertacija anglų kalba, išleista vokiečių leidykloje 2013 m. Ją dedikavau visoms mylimoms moterims – mamai, krikšto mamai ir žmonai. Po mamos mirties brolis – svarbiausias žmogus, jaučiu ryšį su juo. Mama kankinosi ilgai – 2011 m. patyrė insultą, gyvenimo kokybė tapo ribota, 2014 m. patyrė antrą insultą ir vegetavo kelis mėnesius. Porą savaičių iki šv.Velykų jau rengėsi išeiti, buvau nusipirkęs iš Čikagos bilietą. Bet ji susitvarkė, leido man parapijoje atšvęsti šv.Velykas ir tyliai, ramiai išėjo po šventės penktadienį.

Knygą parašiau lankydamas mamą. Kai ji sirgo, vykdavau į Lietuvą du tris kartus per metus. Paskutiniai eilėraščiai parašyti jau po jos mirties. Tai ir pasidalijimas savo jausmais, atsivėrimas. Ir kitiems, ne tik broliui.

– Sakėte, kad poezija jums yra terapija. Kodėl? Kasdienybėje nerandate atsipalaidavimo?

– Atsipalaiduoju žvejodamas Viskonsino miškuose, gamindamas maistą, fotografuodamas. Poezija – kitokia terapija. Čia – išsikalbu. Kunigas įprastai klausosi. Pamokslas – kas kita. Neišsakau savo bėdų, sujungiu Dievo žodį, savo ir priešais sėdinčių žmonių patyrimą. Juolab kad prieš mane – skirtingų politinių pažiūrų žmonės, o kalba skirta visiems. Tai nėra asmeninis išsikalbėjimas. Pas psichologą nevaikštau, pas mane patį ateina žmonės kaip pas psichologą. Todėl ši poezija – egzistenciniai klausimai, juos gvildenant yra Dievas.

– Bet Dievas yra visame kame.

– Taip. Ir yra gyvenimo klausimai, kuriuos sprendžiant ir gvildenant dalyvauja Dievas. Mes atskiriame gyvenimą nuo Dievo. Įprastai nueiname sekmadienį į bažnyčią porai valandų, atiduodame duoklę – čia Dievo, čia – mūsų. Ir tarsi gyvename be Dievo. Bet jeigu pripažįstame, kad Jis viską sukūrė, tai turime pripažinti, kad ir toliau dalyvauja savo kūrinių egzistencijoje. Tad gal verta ir Jam skirti daugiau nei porą valandų dėmesio?

– Kas jūs: kunigas, rašytojas, poetas, emigrantas?

– Taip, atsiveria naujos erdvės – dar galiu save pavadinti vyru, tėvu – bet ne tėvu pagal katalikų supratimą, tai yra, ganytoju, o tiesiog trijų vaikų tėvu. Taip pat aš dar ir sūnus. Bet pirmiausia esu žmogus. Augęs ir formuotas Lietuvos sovietmečiu. Dabar gyvenu JAV. Ir mano misija... Ne, ne misija, tai skamba pernelyg reikšmingai. Esu keliaujantis per žemę žmogus.

– Kokiu žvilgsniu ir emocijomis šis keliauninkas mato Lietuvą iš JAV, išvykęs labai įdomiu laiku – 1991 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę?

– Labai labai įdomiu laiku. Grįžome 1995 m. pabaigoje, prieš pat Naujuosius. Į visiškai kitokią Lietuvą. Gyvenome kitoje Lietuvoje, po to vėl išvažiavome ir vėl sugrįžtame į kitokią Lietuvą. Negyvenu kasdieniu lietuvišku gyvenimu, bet tai nereiškia, kad nestebiu. Stebiu iš tolo. Ir myliu Lietuvą, kaip skamba dainoje, iš tolo. Neverdu toje sriuboje ir turiu neįkainojamą galimybę matyti Lietuvą iš šalies, per atstumą.

Amerikoje sutinku misionierių, gyvenusių Japonijoje ir kitose Azijos, taip pat Afrikos šalyse. Jie, tai vadinama misionieriaus sindromu, nepritampa gimtoje Amerikoje. Jie iki galo nepritampa ir kitose šalyse, bet grįžę po ilgo gyvenimo ten, jau nepritampa tėvynėje, nors ten gimė, brendo, augo.

Kodėl? Jie turi galimybę atsitraukti ir stebėti kritišku žvilgsniu. Ir aš turiu tokią galimybę: matau tendencijas, kas pasikeitę, kas gero, kas – nelabai.

– Kokia ta lietuviška sriuba, ragaujant retkarčiais, atsitraukus, po šaukštelį? Kokio prieskonio trūksta?

– Sriubą reikia valgyti visą. Žinau, nes pats gaminu. Dažnai antrą dieną, pastovėjusi, sriuba įgauna unikalų, tikrą, sodresnį skonį.

– Tačiau net ir ragaudamas gali pasakyti nuomonę. Trūksta česnako, krapų, petražolių, ciberžolės, kario...

– Virimas yra procesas. Nenoriu lįsti į politiką. Amerikoje ir Lietuvoje tendencijos panašios. Stebiu, kas vyksta Europoje. Nesu dalyvis, neįnešu tiesioginio indėlio, todėl nepadoru būti visažiniu, kritiku. Aš linkęs būti stebėtoju. Tačiau ši sriuba darosi skanesnė.

– Skanesnė? Bet kasmet daugėja depresuojančių, emigruojančių, nusivylusių žmonių, jiems trūksta šviesos.

– Tačiau kada būna tamsiausia?

– Prieš aušrą. Taigi dabar – tamsiausias laikas?!

– Ne. Nors gyvenant vienoje vietoje taip atrodo. Šviesa yra nuolat. Mes matome tik vieną pusę. Jei man blogai – ir aplinkoje matome blogį. Ir kad būtų visiems gerai vienoje šalyje, to niekada nebuvo, nėra ir nebus. Emigracija? Nesveikumas. Mes kartais bėgame ir nenorėdami prisiimti atsakomybės. Žvelgiant iš kitos pusės, ši tendencija – vienas sovietmečio palikimų. Šaknys – tos pačios:  atsakomybės baimė. Čikagoje, katalikiškoje parapijoje, per Kūčias nėra kur atsisėsti. Pas mane irgi taip būna. Žinau vieną šeimą – ateina metai po metų į mūsų Kūčių pamaldas. Prieš kelerius metus sakau, gal pasirašysite į svečių knygą? Kam – klausia. Bent vardą žinosiu. Kam – vėl klausia. Žmonės ateina pasinaudoti, bet prisiimti atsakomybės nenori. Yra liuteronų, kilusių iš čia, kurie ateina į bažnyčią tik kartą, du per metus. Jiems to užtenka. Ir mūsų bažnyčioje yra žmonių, prisirašiusių prie parapijos, bet ateinančių retai, įmetančių po dešimtinę. Jiems sakau: ar parapijai nuo tų 50 dolerių bus šilčiau? Pinigų įmeta, bet atsakomybės neprisiima.

Mes kartais bėgame ir nenorėdami prisiimti atsakomybės. Žvelgiant iš kitos pusės, ši tendencija – vienas sovietmečio palikimų.

Taip ir Lietuvoje – bėga, bet atsakomybės neprisiima. Arba JAV – jei dirbi paprastą darbą ir gauni didesnį atlyginimą nei Lietuvoje, nereiškia, kad neturi prisiimti atsakomybės už bendruomenę, visuomenę. Nuo sovietmečio mes neįpratę būti atsakingi už savo, kitų veiksmus, už bendruomenę. Mes galime kritikuoti, bet piršto nepajudinsime, norėdami kažką pakeisti.

– O kodėl jūs, kunige, ne Lietuvoje?

– (Juokiasi) Atsakomybę prisiimu ten.

– Aha, ten, kur daug aukštesnis pragyvenimo lygis.

– Nesakau, kad ten blogai. Mane lietuviška parapija ten pakvietė tapti klebonu, nes tuometis išėjo į pensiją. Ten – mano atsakomybė. 1995 m. sugrįžau čia, dirbau bažnyčioje Vilniuje, Klaipėdoje dėsčiau teologiją. Atsakomybės nebijau, todėl, kur mane pašaukia, ten ir būnu. Esu JAV lietuvių bendruomenės religinių reikalų tarybos pirmininkas, prie parapijos atidariau lietuvišką vaikų darželį – dirbu jau keturioliktus metus. Taip pat įkūriau psichologinės ir dvasinės pagalbos draugiją, kur dirba psichologai, socialiniai darbuotojai, dvasininkai. Turime nemokamą, visoje JAV veikiančią liniją, vyksta seminarai, konsultacijos, organizavau savitarpio pagalbos grupes, esu Mažosios Lietuvos fondo ir draugijos pirmininkas. Atsakomybės turiu labai daug.

– Žinau, kad esate didelis Lietuvos patriotas. Ką šviesaus matote Lietuvoje?

– Brolis mane maloniai stebina. Jis ir vidurdienį, ir vakare sveikinasi "Labas rytas". Todėl, kad esu Aušra, sako. O kai aušra – tai rytas.

Ekonomiškai Lietuva tvirtėja, nors vyresnieji skundžiasi. Jaunimas įsitvirtina lengviau, nes jie neturi to sovietinio palikimo. Vyresniems reikia sėslumo, tvirtumo, užtikrintumo. Iš dalies mes visi nemokame gyventi iš malonės, atsiduodami jai. Nes mes nežinome, kas bus rytoj?

Vis dėlto įpratę, ypač vyresni, kad vienoje įstaigoje dirbs tiek ir tiek metų, gaus pensiją ir galės daugmaž pragyventi. Sistema griuvo, valstybė nenori prisiimti atsakomybės už žmonių išlaikymą, praeities šleifas velkasi. Bet tai – mūsų žmonės, tai – moralinė dilema. Tai – ne ekonominiai, bet moraliniai ir etiniai dalykai.


Šiame straipsnyje: Valdas Aušrakunigai

NAUJAUSI KOMENTARAI

...

... portretas
3 vaikus?.. o 3 žmonų nenori?

Na ir kas-

Na ir kas- portretas
Dar vienas kryžiuotis, vien tik gražus žodžiai, ir joks jis ne kunigas, o geriausiu atveju- šventikas. KUNIGAS- tai Sarmatiskojo DIDIKO TITULAS, katalikų pasisavintas Tautos išdaviko jogailos ( ir jo pusbrolio- Vytauto) laikais.
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių