Užgavėnės – išlaisvinto kūrybiškumo šventė

Šventė iš tolimos praeities išsaugojo kai kuriuos ritualus ir žemdirbių magijos elementus. Jos prasmė – žadinti naują gyvybės ciklą.

Užgavėnės – mėgstama ir laukiama šventė. Persirengėlių karnavalas, kuriame kasmet daugėja veikėjų ir mažėja žiūrovų. Šventė iš tolimos praeities išsaugojo kai kuriuos ritualus ir žemdirbių magijos elementus. Jos prasmė – žadinti naują gyvybės ciklą. Dabar ši diena visus labiausiai džiugina, kad pagaliau "susidorojama" su žiema. Rumšiškėse suplūdusios minios žmonių džiaugiasi gamta ir išradingais dalyviais. Tai bendruomenės šventė, kurioje daug laisvės, judėjimo, valgymo, įspūdžių.

Atgaivinta tradicija

Krikščioniškame kalendoriuje Užgavėnės skiria pokalėdinį laikotarpį, vadinamą mėsiedu nuo priešvelykinio. Užgavėnės visada švenčiamos antradienį tarp vasario 5-osios ir kovo 7-osios, priklausomai nuo Velykų datos. Gavėnia trunka 46 dienas. Seniau tai būta sauso pasninko dienos be mėsos ir pieno, todėl Užgavėnių dieną valgyta riebiai ir net devynis kartus.

XX a. viduryje jau gerokai primirštos ir draustos (kaip religinė šventė) Užgavėnės gyvavo tik kai kuriose Lietuvos vietose. Viena jų – Kurtuvėnai, kur 3-iame dešimtmetyje šventę yra fotografavęs garsusis kraštotyrininkas Balys Buračas, o nuo 7-ojo dešimtmečio atvykdavo žmonės pasižmonėti ir iš kitų vietų.

9-ajame dešimtmetyje imama Užgavėnes švęsti ir mieste. Kaune tuo metu būta apie 300 folkloro ansamblių, kurie kaukėti išėjo į gatves. Gimė tradicija ir Velnių muziejuje minėti Užgavėnes, rengti parodas ir deginti Morę.

Veikėjai ir scenarijus

Kaukės ir ritualai su jomis žinomos pasaulyje tūkstančius metų. Afrikoje, Egipte, Graikijoje, Japonijoje, Amerikoje (indėnų kultūroje) jos buvo siejamos ne tik su gamtos kaita, bet ir su mirusiųjų pasauliu. Kaukė – tai savotiška paslaptis: ne aš ir ne iš čia.

Kaukėti tradiciniai Užgavėnių veikėjai iki mūsų dienų atnešė mitologinį suvokimą apie laiko ir gyvenimo kaitą.

Yra trys tradicinės, pagrindinės kaukių grupės: zoomorfinės (ožys, gervė, meška, arklys), demonomorfinės (velniai, raganos, giltinės) ir antropomorfinės (žydai, čigonai, vengrai, ubagai, Lašininis su Kanapiniu, "malpa"-žmogelis-beždžionė, "merga ant šieno", "vestuvininkai").

Per Užgavėnes viena grupė su kita bendrauja pagal tradicinius scenarijus. Pavyzdžiui, žydai, kurių kaukės XX a. II pusėje buvo labai populiarios, kaip žmonių "iš kitur", vežiojosi ožį (anapusinio pasaulio simbolį) ir ieškojo netekėjusių mergelių (žemaičių vadinamų "bergždėkikėmis"), nori jas "pirkti" – barškina savo skarbus, prikimštus molio šukių, o ožys barsto pelenus iš savo "mašnelės", tarsi jas laidodamas ir taip pajuokdamas.

Gervė gnaibo, kutena, stumdo vargšes "bergždinikes", kurios skuba "išsipirkti" vaišėmis. Mešką vedžioja, šokdina ir visus "sergančius gydo" vengrai-gydytojai, pasidarę "medicininius" įrankius. Velniai draugauja su giltine, kimba prie panelių, gąsdina, šoka, raganos buria, čigonės vagia, ubagės kaulija išmaldos. Visi kuria savo kalbas, išgalvoję oracijas, net dainas, žodžiu, įsijungia į bendrą šėlsmą. Pagrindinis visų darbas nulydėti Morę į "egzekucijos" vietą – Rumšiškėse ant kalno ir pasidžiaugti, kaip ji pleška liepsnose.

Laisvė interpretuoti

O kas gi ta pamėklė Morė, Žemaitijoje dar vadinama Katre, Magde ir kitais vardais? Kodėl ji tokia didelė, įspūdinga? Kodėl paryškinti jos – galingos gimdytojos – bruožai? Jai degant skanduojama: "Žiema, bėk iš kiemo!" Morė – nėra pati žiema. Jos įvaizdis ir vaidmuo Užgavėnėse mus pasiekė iš tų laikų, kai žemdirbių tautose buvo žinomos dievybės, kurias "numarindavo" tikėdami augmenijos atgimimu.

Įdomu ir tai, kad nors Lietuva nedidelė, bet Aukštaitijoje pamėklė buvo vyriškos giminės ir vadinosi Gavėnu (nuo žodžio "gavėti", t.y. pasninkauti). Gavėnios viduryje šį personažą (dažnai tai buvo žmogus) versdavo per galvą, o drabužius sudegindavo. Lašininis ir Kanapinis – tarsi riboženkliai tarp sotaus ir lieso laikotarpio. Jie sudomina savo kova ir pavidalais: vienas storas, kitas – liesas.

Kai kurie veikėjai savo apdarus ir kaukes būna labai meniškai pasigaminę, jie tikrai gerbtini dėl savo išmonės. Kartais net gauna apdovanojimų. Tai puiku!

Vienais metais į Rumšiškes buvo pakviesti bulgarai. Jie labai skyrėsi nuo lietuvių savo įdomiais kostiumais  – jiems po kaklais kabaldavo didžiuliai skambalai, lyg kokių jaučių...

Laiką įveikę valgiai

Žemaitijoje veikėjų eitynės vadinamos kieminėjimu,per kurias buvo kaulijama vaišių ar pinigų. Žinoma, žmonės priimdavo ir žydus, ir velnius, nes vaišes būdavo paruošę jau iš anksto.
Blynų būta įvairiausių rūšių, pavyzdžiui, aukštaičių parūgėliai buvo iš paraugintų ruginių miltų ir valgomi su varškės dažiniu. Kepė ir žirnių blynus, taip pat kukorius – pyragėlius su įvairiu kamšalu: grybais, morkomis, kopūstais, spirgais. Labai seni Užgavėnių valgiai – kruopų-žirnių troškinys su kiaulės galva ar uodega.

Svarbų vaidmenį Užgavėnėse vaidina muzikantai, kurie groja įvairiais instrumentais. Jie taip pat apsirengia išvirkščiais kailiniais, netgi būna kaukėti.

Užgavėnių folkloras savitas, jo simbolika šių dienų žmogui sunkiai suvokiama, kaip ir gamtos mįslės, pvz., "mergelė geidė iš marių žolynų" arba "ant ledo rožė pražydėjo".

Ir augmenijai žadinti likusių veiksmų Užgavėnėse išliko: pasivažinėjimas aplink lauką, važinėjimas nuo kalnų, voliojimasis sniege, laistymas vandeniu, supimasis.

Atėjęs gavėnios laikas – rimties metas: buvo draudžiamos didelės linksmybės, nors buvo galima žaisti ratelius, sekti pasakas, minti mįsles, kartu buvo dirbami ir įvairūs darbai: verpimas, plunksnų plėšymas, virvių pynimas ir kiti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Stasys Kirdeikis

Stasys  Kirdeikis portretas
Gražiai įsikomponuotų ir gęjų paradas
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių