Vandenyno jėgos įkvėptas „Žydrasis Dunojus“

Kauno valstybinis muzikinis teatras rengiasi išskirtinei premjerai. Kovo 6 d. savo režisūrinį debiutą – baletą "Žydrasis Dunojus" – jo scenoje pristatys viena geriausių visų laikų lietuvių balerinų Eglė Špokaitė.

"Mintis nuskambėtų romantiškai ir gal net saldokai, tačiau tiksliai atsimenu bangą, į kurią žvelgdama pamačiau Anos ir Franco suktukus. Vandenyno jėga ir tuščios kasdienės pakrantės neaprėpiama platuma įkvėpė drąsos ir polėkio bandyti pastatyti pirmąjį savo spektaklį", – atviravo pastaraisiais metais tarp Lietuvos ir JAV gyvenanti E.Špokaitė.

Pasakodama apie naują kūrybinę patirtį naujojo spektaklio choreografė ir libreto redakcijos autorė intrigavo: šeštą dešimtmetį skaičiuojantis baletas labai nenutols nuo įprastos klasikinės versijos ir vis tik jis bus kitoks nei yra įpratę matyti Lietuvos baleto mėgėjai.

– "Žydrasis Dunojus" KVMT – dar naujas jūsų kūrybinio kelio posūkis. Kas tai – iššūkis sau ar logiškas noras po pedagogikos imtis dar vienos su baletu susijusios veiklos? Gal tai seniai brandinta svajonė atsidurti kitoje kūrybos barikadų pusėje? Juk per ilgą ir intensyvią baleto šokėjos karjerą neišvengiamai susikaupia režisūros ir choreografinių minčių, idėjų, kurios veržiasi į laisvę, nori būti realizuotos?

– Atsakymas: trys "taip". Visų pirma tai iššūkis. Kartu – noras pradėti mokytis naujos kūrybinės veiklos. Tai ir pedagoginės-vadybinės veiklos pratęsimas, papildymas nauja, tiesiogiai su baleto menu susijusia veikla. Mokykla – tai mokytojai, mokiniai, jų tėveliai, ir jiems mano naujoji veikla įdomi. Tai suteikia visavertiškumo jausmą, kad nestovime vietoje, judame pirmyn, mokomės ir kuriame. Kad esame Lietuvos baleto dalis. Šiek tiek pasiilgau suaugusių baleto šokėjų. Ar tai buvo svajonė? Greičiausiai to jausmo, kurį jaučiu, neišdrįsčiau pavadinti svajone. Greičiau tai smalsavimas ir noras pabandyti.

Kai mokiausi Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje baleto pedagogikos, buvo kompozicijos pamokos. Iš meistrų esu susilaukusi vieno kito pagiriamojo žodžio ir paskatą statyti. Tada atsakydavau: esu per daug mačiusi ir dirbusi su geriausiais pasaulio choreografais. Kai bandau, jaučiu didelį kompleksą. Bėgant laikui keičiasi mano pačios požiūris. Dabar galvoju taip: esu sutikusi puikių meistrų, iš kurių galėjau mokytis. Mačiau nepaprastai daug, tiesiogiai bendravau, daug kalbėdavome, kartais kartu kurdavome su geriausiais pasaulio choreografais. Mokiausi ir tiesiogiai, ir netiesiogiai. Būtų neteisinga visa tai laikyti savyje ir nepasidalyti su kitais. Dabar taip pat klausiu patarimų ir pamokymų savo draugų, kurie man yra autoritetai ir mokytojai. Jau dabar matau, kiek daug išmoksiu naujo!

– Kodėl ėmėtės "Žydrojo Dunojaus"?

– "Žydrasis Dunojus" – taip pat pasiūlymas. Šis baletas man susijęs su nedidele priešistore. Prieš keletą metų, dar šokant LNOBT, artėjant Naujiesiems metams, galvojau: kodėl mes vis dar rodome "Spragtuką"? Juk taip norime būti europiečiai, o visa Europa šiuo laikotarpiu šoka pagal Johanno Strausso valsus. Su kolegomis buvome pradedą iniciatyvą prie "bohemiečių" panašiu pagrindu sukurti savo alternatyvią baleto trupę. "Žydrasis Dunojus" galėjo būti mūsų premjera. Tuo metu pritrūko drąsos, iniciatyvos ir palaikymo. Pati spektaklio idėja buvo tokia: nepaprastai populiarų, bet saldoką, persotintą baletinių štampų, naivumo baletą pabandyti pastatyti šiuolaikiškai. Ne moderniai, bet šiuolaikiškai. Melodraminį baletą atnaujinti išlaikant populiarų ir patrauklų plačiajai publikai, kartu įdomų artistams kūrėjams.

– Šįkart jūs – ne tik choreografė, bet ir KVMT libreto redakcijos autorė. Ką keitėte ir kodėl?

– Spektaklio libretą parašė Nikolajus Volkovas Sovietų Sąjungoje 1956 m. Kalbant apie dulkių nupūtimą ir naftalino išvėdinimą, norėjosi peržiūrėti tiek pačią istoriją, tiek požiūrį į pasikeitusį libretinio baleto žanrą. Paprastai ir trumpai sakant, šiandienos balete yra daugiau simbolizmo, netiesioginio iliustravimo, daugiau perkeltinių prasmių. Prižadu: tikrai nebandome iš melodramos padaryti gilų filosofinį veikalą. Ne, tikrai ne. Tik šiuolaikiško šokančio žmogaus kalba kuriame pasakojimą apie menininko savęs ieškojimus ir meilę.

Kita pakeitimų dalis – muzikinis pagrindas. "Žydrasis Dunojus" nėra J.Strausso sukurtas baleto žanro kūrinys. Tai 1956 m. Jevgenijaus Kornblito surinktas ir pritaikytas muzikos rinkinys. Kiekvienas baletmeisteris vėliau šį komplektą perskirstydavo, įtraukdavo arba išbraukdavo muzikines dalis. Muzika ir yra spektaklio pagrindas, todėl šiai daliai paskyriau pusę metų. Džiaugiuosi savo atradimais šioje dalyje – iš pradžių ji man pasirodė labai sunki. Sunkumas ne dėl to, kad tai lyg ir netiesioginė mano profesija: labiau dėl to, kad tai – bandymas suteikti bendram viso spektaklio skambėjimui kiek kitokį atspalį. Ne polkų ir valsų rinkinį, bet baleto spektaklį, sudominantį ir jaudinantį savu istorijos pasakojimu. Prisipažinsiu: jau sutikusi su pasiūlymu ir įsigilinusi supratau, kad patekau į komplikuotesnį dalyką nei vien klasikinio baleto redakcija.

– Sunkiai rastume bent kiek kultūrai artimą žmogų, negirdėjusį šiame balete skambančių J.Strausso valsų. Vis dėlto nuostabi muzika, diktuojanti ir šokio niuansus, negarantuoja sėkmės, juolab – priekabių kritikų palankumo. Ar negąsdina, kad ne vieną "Žydrąjį Dunojų" mačiusios auditorijos lūkesčiai prieš kiekvieną naują pastatymą būna ypač dideli?

– Kaip sakoma, drąsa – tai ne baimės nebuvimas, tai pasiryžimas nugalėti baimes. Konkrečiau atsakant į klausimą, ši tema bent jau man aktuali nuo šokio karjeros laikų. Ir ne tik man. Menininko troškimas siekti novatoriškumo – kaip publikos konservatyvizmo priešprieša. Jautri riba tarp noro ir nenoro banguoti valso ritmu ar, esant jausmui ir prasmei, permušti melodingą siūbavimą drastišku judesiu. Šiame pastatyme mes žaisime ir su pačių mūsų mėgavimusi efektinga baleto technika, tam tikrų dalykų pateikimu savaip – taip, kaip jaučiame mes, artistai.

– Ar jūsų spektaklyje bus eksperimentų – prieskonio, kuris suteiktų klasikai pikantiškumo? O gal norą paeksperimentuoti paliekate kitiems, būsimiems, darbams?

– Spektaklio ašis – žmogus artistas. Ilgi svarstymai, kaip spektaklio librete įžiūrėti prasmę. Nors spektaklių aprašymuose mirga žodžiai "jaunasis kompozitorius", "kūryba" ir panašiai, librete viskas sukoncentruota į įprastą meilės trikampį. Pagal susitarimą su teatro vadovais spektaklis neturi kardinaliai nutolti nuo įprastos laukiamos versijos. Kilo mintis pažiūrėti į šią istoriją per artisto gyvenimo prizmę. Mes, artistai, kaip kažkada būdami vaikai, kursime istoriją ir tikime papasakoti ją įdomiai. Kuriant kyla idėjos – nuo labai jautrių iki juokingai absurdiškų. Jeigu jus, publiką, sudominsime, jeigu jums bus įdomu, mes būsime laimingi. O dabar mes degame, išgyvename, džiaugiamės, kartais pykstamės ir vėl taikomės, kasdien bandome pažvelgti į situaciją širdimi ir protu. Ar eksperimentuojame? To neišvengiamai bus...

– Ar senoji, garbingoji, ypatingos auros, bet palyginti nedidelio ploto KVMT scena kėlė ypatingų reikalavimų jūsų choreografijai? Gal dėl erdvės stygiaus teko kažko atsisakyti?

– Taip. Erdvės stygių pajutome jau ruošdamiesi Naujųjų išvakarėse rodytam spektaklio pristatymui. Puikūs aukštaūgiai baleto artistai šioje scenoje tampa solistais, nes daugiau kaip keturios poros šioje erdvėje tiesiog nesutelpa. Tai nėra bėda – veikiau įdomi meninė ir techninė užduotis. Šiek tiek jaudinuosi, kad sceninis vaizdas nebūtų  subuitintas dėl per didelio scenos ir publikos artumo. Mūsų kūrybinėje komandoje yra labai patyrusių scenos meistrų – pasitikiu jais ir jų idėjomis. Trijų nuostabių vyrų kūrėjų (Gintaras Makarevičius, Juozas Statkevičius ir Audrius Jankauskas) apsupta, jaučiuosi saugi. Vienas iš didžiausių atradimų – bendradarbiavimas su kolegomis kuriant scenografiją, kostiumus, bendrą spektaklio viziją.

– Kokia jūsų asmeninė patirtis: ar sunku ne šokti, bet kurti choreografiją, jos komponentus sujungti į vieną režisūrinę visumą?

– Nepaprastai įdomu!

– Ar daug laisvės suteikiate šokėjams? Ar jūsų vizija yra ypač aiški ir tiksli, kad leistumėte ją koreguoti?

– Daugiau laisvės turi solistai. Pats procesas labai susijęs su trupės darbo grafiku. Artistai užimti kituose spektakliuose, todėl kūrybos laikas sutrumpėja. Sutrumpėja ir ieškojimų laikas. Tuomet į salę ateinu pasiruošusi ir diktuoju. Darbas su solistais – kiek kitoks. Po truputėlį pati atsipalaiduoju nuo įtampos, jaudulio, po truputį išlaisvėja ir artistai. Jie, tarp kitko, puikūs! Labiau pradedame pasitikėti vieni kitais. Taip atsiranda kūrybos laikas, taip gimsta atradimai kartu su džiaugsmo šūksniais, juoku iki ašarų.

– Spektaklyje dalyvaujančių baleto meistrų neoficialiame sąraše – KVMT baleto trupė, viešnia iš Klaipėdos – Beata Molytė, spektaklis bus pirmoji galimybė repertuariniame pastatyme pasirodyti ir jūsų baleto mokyklos mokinėms. Kas dar šoks spektaklyje?

– Kad šoktų balerina B.Molytė, buvo mano prašymas. Matau ją kaip vieną iš mūsų spektaklio personažų. Tai ir intuityvus, ir loginis pasirinkimas. Spektaklio pasakojimo pradžioje į mūsų įprastą aplinką patenka nepažįstamoji. Nepaprastai graži, kitokia, paslaptinga, provokuojanti. Ji iš kito pasaulio. Visus mus, ypač menininkus, vilioja paslaptis, norime pažinti. Ar visa, kas nepažįstama, geriau, giliau? Neaišku... Viešnia į trupę visada atsineša paslapties ir naujų patyrimų.

Vaikų, dalyvaujančių spektaklyje, pasirinkimas nėra atsitiktinis ir nesusijęs su mano pedagogine veikla (nors sunku tuo patikėti). Jeigu viliamės Kaune turėti visavertį baletą, vaikų dalyvavimas suteikia ir atmosferą, ir vilties, kad ateityje šiems vaikams Muzikinis teatras pasiūlys įdomų baleto repertuarą. Mažiesiems šokėjams buvo surengta vieša atranka. Aš sąmoningai atranką vedžiau, bet vaikus atrinko baleto trupės vadovai. Turiu pripažinti, kad Kauno baleto mokyklų, studijų atstovų susidomėjimas buvo netikėtai mažas. Susidūrėme su man keista baleto, kaip klasikinio šokio, baime. Siekiant objektyvumo, reali atranka vyko tik mūsų mokyklos mokinėms. Aš pasisakiau už tai, kad dalyvautų kuo daugiau įvairių mokyklų atstovų. Žvelgiant į tuos mažuosius artistus galime pamatyti Kauno baleto trupės perspektyvą. Perspektyvą – jeigu viskas klostysis baleto naudai.
Kartu su mergaitėmis spektaklyje dalyvauja keli berniukai, sportinių šokių kolektyvų atstovai. Spektaklyje dalyvauja ir berniukas smuikininkas. Labai vertinu autentiškumą, todėl balete apie jaunąjį kompozitorių negalėjau nepagalvoti apie gyvą muzikos atlikimą smuiku.

Ruošdamasi pastatymui daug domėjausi kompozitoriaus J.Strausso gyvenimu. Valandų valandas praleidau susipažindama su kompozitoriaus ryškia ir man iki tol visai nežinoma biografija. Pripažinsiu, labai pasikeitė iki tol mano susikurtas J.Strausso įvaizdis. Ryškiausias jo gyvenimo momentas man pasirodė vaikystės pasirinkimas muzikuoti nugalint tėvo pasipriešinimą. Todėl nepabūgau į spektaklį įtraukti ir vaikus.

– Šiandien jūsų namai – JAV. Būtų nedovanotina nepaklausti apie baleto situaciją Jungtinių Valstijų teatruose. Koks jų repertuaras? Kokius šokėjus, choreografus ar trupę atradote lankydamasi tenykščiuose teatruose? Gal patirti įspūdžiai subrandino minčių ir kitiems pastatymams, kurių imtumėtės po "Žydrojo Dunojaus"?

– Gyvendama Bostone, dabar San Diege (Kalifornija), turiu daugiau laiko. Lankausi spektakliuose, koncertuose... Trumpai sunku apsakyti, kiek tiesiogiai ir kiek netiesiogiai mane įkvėpė, suteikė idėjų kiti pamatyti ir patirti meniniai reiškiniai. Galiu pasakyti: suteikė kai kas labai konkrečiai, kaip kad žiūrint šiuolaikinio šokio pasirodymą Los Andželo koncertų salėje norėjosi sušukti "Eurika"! Bet daugiausia įtakos tam, kad užsidegčiau kurti "Žydrąjį Dunojų", man padarė vandenynas... Beveik keletą mėnesių kas rytą, kas vakarą sėdėjau, vaikščiojau Ramiojo vandenyno pakrante, o viduje skambėjo J.Strausso muzika. Mintis nuskambėtų romantiškai ir gal net saldokai, tačiau tiksliai atsimenu bangą, į kurią žvelgdama pamačiau Anos ir Franco suktukus. Bet tai tiesa. Vandenyno jėga ir tuščios kasdienės pakrantės neaprėpiama platuma įkvėpė drąsos ir polėkio bandyti pastatyti pirmąjį savo spektaklį. Romantišką ir gal net šiek tiek saldoką baletą "Žydrasis Dunojus".