Vestuvės Suomijoje: žiedas stiklo butelyje

Amžiaus cenzo vingrybės

Anokia paslaptis: šiuolaikinės poros santuokos įžadais susisaistyti neskuba, todėl vis sulaukia paraginimų: neskubėsi – liksi prie suskilusios geldos. Požiūris aukso žiedais apsikeisti kuo anksčiau – tai daugybę amžių vyravusios visuomeninės santvarkos palikimas.

Suomijoje ankstyva santuoka įteisinta oficialiais potvarkiais. 1686 m. išleistame Bažnyčios įstatyme nurodoma, kad šioje šalyje tuoktis gali vos 14-mečiai berniukai ir 13 metų mergaitės. Nepraėjus nė 30 metų, įstatymas buvo pakeistas ir santuokos registruotos tik tuo atveju, jei vaikinai būdavo ne jaunesni nei 21-ų, o merginos – 15 metų. Išimtys buvo daromos tik žemdirbių sūnums. Jie vesti galėjo sulaukę 18 metų.

Tokia tvarka Suomijoje gyvavo iki pat 1922-ųjų. Kiek vėliau šalyje įsigalėjo nuostata, kad pats tinkamiausias amžius santuokai yra ne mažesnis nei 20 ir ne didesnis nei 25. Tiesa, tai buvo taikoma merginoms. 25 metų ribą perkopusi ir vis dar neištekėjusi mergina vadinta senmerge. Tokia vestuvių tradicija XX a. viduryje įsigalėjo daugelyje Europos šalių.

Skaidrumo įrodymas

Kaip ir Lietuvoje, taip ir Suomijoje susižieduoti jaunimui padėdavo piršliai. Būtent jie iššniukštinėdavo aplinką ir išsiaiškindavo, ar pasiūlymas tuoktis nebus atmestas. Išsirinkę antrąją pusę jaunuoliai privalėjo gauti tėvų sutikimą. Priešingu atveju įsimylėjėliai negaudavo savo kraičio ir palikimo dalies. Tokia tradicija Suomijoje gyvavo iki pat XIX a. antrosios pusės. Tik 1864 m. šalyje įsigaliojo įstatymas, kuris 21 metų sulaukusioms poroms leido tuoktis be tėvų sutikimo ir kitų turto apribojimų.

Didžiojoje dalyje Suomijos piršlybos vykdavo diskretiškai. Tik Karelijos regione tai tapdavo visos gyvenvietės švente. Tradicija triukšmingai švęsti sužadėtuves šiame krašte išlikusi iki šių dienų.

Žinoma, dabar šis paprotys kiek pakitęs ir tapęs tiesiog pramoga aplinkiniams, kurią organizuoja jau susižiedavusi pora. Sužadėtuvės Suomijoje tradiciškai vykdavo vakare. Moters rankos siekiantis gerbėjas į pagalbą pasitelkdavo iškalbos nestokojantį palydovą. Vakarinėje šalies dalyje tradiciškai juo tapdavo šeimos draugas ir būtinai vyresnis už pirštis besirengiantį jaunuolį vyras. Karelijoje jaunuoliui draugiją palaikydavo tėvas arba giminaitis. Suomijos pietvakariuose ūkininkai turėdavo savitą paprotį ir piršlyboms samdydavo profesionalų piršlį.

Pasirodžius merginai būsimas jaunikis ir piršlys jai įteikdavo dovaną, kuri būdavo įdėta į butelį. Tradicinėmis sužadėtuvių dovanomis Suomijoje laikomos auksinės monetos, žiedas arba liaudiškais raštais išmarginta skara. Pastaroji simbolizuoja rūpestį ir šilumą, žiedas – meilę ir priklausomybę. Monetos žymėjo vyro gebėjimą rūpintis šeima, finansinę gerovę.

Savaime suprantama, kad visus šiuos daiktus į butelį sudėti būtų sudėtinga, todėl pirštis besirengiantis vyras rinkdavosi vieną simbolį iš trijų. Nors žiedo, auksinių monetų ir skaros simbolinės reikšmės skiriasi, šiame krašte jos turi vienodą vertę ir pripažįstamos vienodai svarbiais santuokos atributais. Tad pirštis besirengiančiam vyrui telieka pasirinkti, kokią jam svarbiausią žinią jis nori perduoti savo mylimajai.

Stiklinis butelis sužadėtuvių dovanai įpakuoti Suomijoje naudojamas neatsitiktinai. Stiklas – tyrumo, skaidrumo simbolis. Todėl patalpindami sužadėtuvių dovaną į butelį jaunuoliai parodo, kad neturi slaptų kėslų, o jų meilė tyra. Paprotys sužadėtuvių dovanas pakuoti į stiklinius butelius gyvuoja ir šiomis dienomis. Tad jei nuvykę į Suomiją juvelyrinių dirbinių parduotuvės vitrinoje išvysite jų siluetus – nenustebkite.

Stiklas – tyrumo, skaidrumo simbolis. Todėl patalpindami sužadėtuvių dovaną į butelį jaunuoliai parodo, jog neturi slaptų kėslų.

Dovanos vyro šeimai

Pirmas darbas, kurį turėdavo atlikti tekėti sutikusi mergina – tai pasirodymas viešumoje ir dovanų iš aplinkinių priėmimas. Paskelbus apie sėkmingas sužadėtuves ir paskyrus vestuvių dieną bažnyčioje, būsima nuotaka drauge su vyresne moterimi aplankydavo giminaičius bei kaimynus.

Tradiciškai nuotaka nešdavosi pagalvės užvalkalą, į kurį ir būdavo dedamos dovanos: lino, vilnos gaminiai, drabužiai, monetos. Vėliau dalis šių dovanų būdavo išdalyta jaunikio šeimos nariams ir giminaičiams. Tuo rūpindavosi pati nuotaka ir keletas jos pagalbininkių jau pačios šventės metu. Tai viduramžių laikus menantis paprotys, tačiau rytinėje Suomijos dalyje dar ir dabar galima išvysti nuo durų prie durų vaikštančią nuotaką. Ši tradicija itin dažnai prisimenama šiuolaikinių mergvakarių metu, kurių tarp tradicinių tuoktuvių ritualų Suomijoje išties nebūdavo.

Pažintis – ir saunoje

Jei tektų dalyvauti tradicinėse suomių vestuvėse, turėtumėte žinoti, kad švęsti teks dvi ar tris dienas. Papročių besilaikantys jaunavedžiai jus gali pakviesti ir į tradicines maudynes saunoje. Tradiciškai jos rengiamos vakarą prieš kitą dieną vyksiančias jungtuves. Nuotaka saunoje maudosi su šventėje dalyvausiančiomis merginomis, o vyrai laiką leidžia su jaunikiu.

Tiesa, pietvakarinėje Suomijos dalyje dar XVII a. įsivyravo paprotys nuotakai maudytis tik su jaunikiu. Šiame krašte manyta, kad tokios maudynės padeda mylimiesiems geriau pažinti vienas kitą ir sustiprina abipusius ryšius. Ši tradicija vis dažniau prisimenama ir šiomis dienomis, tačiau maudynių ritualai saunoje įtraukiami tiek į triukšmingą mergvakarių, tiek į bernvakarių repertuarą. Vis dėlto tradicinių maudynių prieš pat vestuves ir šėlionių saunoje mergvakario metu nereikėtų painioti, nes tradicinis apsivalymo ritualas prieš pat vestuves Suomijoje niekada nebūna triukšmingas. Tai susikaupimo ir kruopštaus pasiruošimo santuokai laikas.

Atpažįstamos tradicijos

Tradicinių suomiškų vestuvių ceremoniją sudaro dvi dalys. Pirmoji iš jų propaguojama kone visose Skandinavijos ir Baltijos šalyse. Tai ne kas kita, kaip jaunosios išlydėjimas iš tėvų namų. Suomijoje šis paprotys lydimas ne garsių raudų, o triukšmingų ir gausių eitynių į ceremonijos vietą. Eitynėms šiame krašte vadovauja piršlys ir nuotakos tėvas. Pastaroji užimdavo savo vietą tarp jų. Lydima liaudiškos muzikos garsų ir šventės dalyvių šūksnių, nuotaka pasiekdavo bažnyčią arba jaunikio namus, kuriuose tradiciškai ir vykdavo tuoktuvių ceremonija bei šventė.

Jaunikio namuose įsimylėjėlių laukdavo išpuošti jaunavedžių krėslai. Būtent juose sėdėdama naujai iškepta pora ir priimdavo svečius, kurie paeiliui sveikindavo bei įteikdavo dovanas. Jei jums teks dalyvauti suomių vestuvėse, tai turėtumėte žinoti, kad tradicine vestuvine dovana šiame krašte laikomi pinigai. Juos turėtumėte įdėti į nuotakos laikomą lininį krepšį.