- Klaipeda.diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Kiekvienos tautos vestuvių tradicijos unikalios, suformuotos daugybės istorinių, kultūrinių aplinkybių, pačios santuokos sampratos. Tačiau sykiu jos – it gyvas, keistis linkęs organizmas, todėl nenustebkime supratę, kad apie senąsias lietuviškų vestuvių tradicijas žinome tikrai ne viską.
Jėgos patikrinimas
Jei dalyvavote tradicinėse vestuvėse, tai veikiausiai matėte, kaip jaunikiai atlieka įvairias jiems skirtas fizines užduotis. Pas mus jaunikis skaldo malkas, o Vokietijoje, pavyzdžiui, jaunieji pjauna rastą. Kaladės suskaldymas susirinkusių svečių akivaizdoje – tai ne kas kita, kaip jaunikio jėgos ir ištvermės išbandymas. Čia išryškėja ir pagrindinis skirtumas tarp mūsų bei kituose kraštuose gyvuojančių tokio tipo tradicijų. Mat Lietuvoje fizinę užduotį atlikti turi vyras. Daugelyje kitų Europos kraštų ištvermę patikrinančias užduotis jaunieji atlieka drauge. Tai rodo, kad darbo pasidalijimas šeimoje įvyksta vos tik ją sukūrus ir atspindi pačios mūsų visuomeninės santvarkos dėsnius.
Linksmumo užtaisas
Vaišių stalo užsėdimas, kai jį užima persirengėliai – vienas tipiškiausių lietuviškų vestuvių papročių. Pagrindinis jo tikslas – pralinksminti susirinkusiuosius ir padėti visiems apšilti, gerai nusiteikti. Mat atvykę jaunieji, norėdami susėsti prie stalo, turi atskleisti savo iškalbą ir visaip demonstruodami išmonę – palenkti savo pusėn jų vietoje sėdinčius "nekviestus svečius". Išsipirkti vietą prie stalo turi ne tik jaunieji, bet ir pamergės su pabroliais. Tad liežuviu pamalti tenka visiems iki vieno.
Nuotakos nešimas per tiltą – taip pat pramoginę funkciją atliekanti tradicija, kuri į senųjų papročių gretas pretenduoti negali. Mat atsirado ne taip jau seniai – sovietmečiu. Manoma, kad ši tradicija yra labiau šiuolaikinė ir kilo ne kur kitur, o Vilniuje. Šios pramogos ištakomis laikoma idėja iškrėsti jaunikiui pokštą ir siekiant išbandyti jo ištvermę pareikalauti jaunąją pernešti per patį ilgiausią tiltą. Vis dėlto tąsyk jaunikis pasitaikė tvirto sudėjimo, o ir nuotakos liesos būta, tad užduotis buvo įveikta, o idėja paplito po visą kraštą.
Sovietmečio reliktas
Į lietuvių gyvenimą vis labiau skverbiasi ir populiarajai kultūrai būdingi elementai, tad pabandykime prisiminti tas lietuviškų vestuvių tradijas, kurios skaičiuoja ne vieną šimtmetį. Štai XX a. viduryje gyvavusius vestuvių papročius aprašančiuose veikaluose minima, kad po santuokos ceremonijos namo sugrįžusius jaunuosius prie durų pasitikdavo duona ir druska nešini tėvai. Ši tradicija gyvuoja ir dabar, tačiau unikalų paprotį gerokai iškreipė alkoholis.
Vietoj dabar tiekiamo alkoholio senovėje į taurę buvo pilamas šaltinio vanduo.
Dažnai vestuvėse matome, kad šalia šeimos gerovę simbolizuojančios duonos ir druskos pastatomas ir stikliukas su degtine. Tai ne kas kita, kaip sovietmečio palikimas, kai be degtinės neapseita daugelyje švenčių. Dažnas reiškinys, kai šiuos velnio lašus jaunųjų tėvai pagardina pipirais, prieskoniais bei kitais karčiais elementais ir primygtinai reikalauja juos susiversti į burną: "Juk ne visad gyvenimas bus saldus, tad pratinkitės, bus visko!" Deja, su senosiomis tradicijomis tai nieko bendro neturi. Lietuviai nuo seno ne degtinę į gerklę pylė, o midų. Tačiau ir jam vestuvėse toli gražu ne pirmuoju smuiku groti buvo skirta. Anksčiau atsisveikinimas su jaunyste ir perėjimas į vedybinį gyvenimą buvo suvokiamas kaip itin sakralus ir atsakingas procesas, tad apie jaunosios girdymą alkoholiu nė kalbų būti negalėjo.
Vietoj dabar tiekiamo alkoholio senovėje į taurę buvo pilamas šaltinio vanduo. Už jaunuosius alkoholio sklidinas taureles kilnodavo svečiai ir būtent jie gerdavo į jaunųjų sveikatą. Tad, jei norite išvengti nesusipratimo ir nenorite įžeisti tėvų atsisakydami gerti alkoholį sakralaus proceso metu, perspėkite artimuosius apie tai iš anksto.
Su sakralumo ženklu
Beje, tradicija jaunuosius pasitikti prie durų su duona ir druska atsirado ne taip jau seniai – XIX a. viduryje. Pasirodo, tikroji lėkštutės su šiomis gėrybėmis, kurias papildydavo ir tyro šaltinio vandens sklidina taurė, vieta – marčios kampas. Tai erdvė, kurią įrengdavo viename iš jaunikio namuose esančių kambarių.
Marčios kampas buvo puošiamas prieš pat vestuvių iškilmes ir prie jo puošybos bent maža dalimi prisidėdavo kiekvienas šventės dalyvis. Nedidelis stalelis ir sienos buvo puošiami lininės drobės audiniu, žalumynais, lauko gėlėmis. Jų nesant – medžių šakelėmis. Kiekvienas dalyvaujantysis šiame rituale pats išsirinkdavo elementą, kurį norėtų patalpinti marčios kampe ir atsinešdavo jį pas jaunikį į namus. Tai būdavo palaikymo ir pritarimo šios poros santuokai ženklas.
Jei svarstote apie papročių puoselėjimą, tačiau niekaip negalite išsirinkti keleto tradicijų iš lietuviškųjų gausos, galite pasirinkti jau užmirštą, tačiau itin lietuvišką ir žavų paprotį, kuris siekia pagonybės laikus. Tai ne kas kita, kaip grūdų barstymas siekiant palaiminti jaunavedžius. Senaisiais laikais tautiečiai jaunuosius apiberdavo kviečiais, avižomis, miežiais, žirniais ir pupomis. Magišku ritualu jiems linkėta vaisingumo ir skalsos. Toks lietuviškų gėrybių mišinys – puiki alternatyva svečiuose kraštuose užaugintiems ryžiams. Na, o jei nenorite rinkti grūdų bei pupų iš savo plaukų, tuomet lietuvišką skonį savo vestuvėms galite suteikti pasitepdami lūpas medumi. Taip XVI a. darydavo mūsų tautiečiai, kai jaunoji peržengdavo savo namų slenkstį.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos lankytojų centrui – ypatinga dovana
Dr. Saulius Bučas Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos lankytojų centrui įteikė ypatingą dovaną – maždaug 7 tūkst. metų senumo mezolito pabaigos kirvuką iš elnio rago. Mokslininkas rado jį parko teritorijoje, pajūrio ruo...
-
Tarptautinis B.Dvariono konkursas – muzikos pasaulio „viršūnių“ susitikimas
XII-asis Tarptautinis Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursas į Lietuvą pritraukė ne tik jaunuosius talentus beveik iš 20 valstybių, bet ir pasaulinio garso muzikus, kurie tuos talentus vertins. Vienas iš jų &ndash...
-
Vyriausybė – už Kultūros pagrindų įstatymo projektą, numatantį tolygų paslaugų teikimą3
Vyriausybė trečiadienį posėdyje pritarė Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektui, kuriame numatomas tolygus kultūros paslaugų teikimas, kūrybos ir saviraiškos laisvės principai. ...
-
G. Kuprevičius: esu vietinės reikšmės kompozitorius ir tai man patinka10
Kompozitorius Giedrius Kuprevičius šiemet mini 80 metų jubiliejinę sukaktį. Sveiko humoro jausmo nestokojančio iškilaus kūrėjo jubiliejų Kauno valstybinė filharmonija paminės dviem reikšmingais koncertais. Su šarminguoju M...
-
Autizmo paliesta škotų rašytoja E. McNicoll: švente ir džiaugsmu aš paverčiau savo skausmą
Londone gyvenanti vaikų rašytoja škotė Elle McNicoll labai gerai žino, ką reiškia būti kitokiam. „Išgyvenau daug fizinių ir emocinių patyčių, daug žiaurių vardų, – prisipažino į geriausių „The Times&...
-
Tarpininkai: A. Miežio ir I. Kazakevičiaus darbų paroda
Autoriai – tapytojas Andrius Miežis ir menotyrininkas Ignas Kazakevičius – kūriniais kalbasi apie kultūrą ir natūrą, realybę ir mistifikaciją, apie menininkus ir paveikslus, jų „tarpininkavimo“ būdus bendraujant su meno publi...
-
Lietuvos fotomenininkų sąjungai pirmininkaus V. Samulionytė1
Nacionalinėje dailės galerijoje pirmadienį vykusiame Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) suvažiavime jos pirmininke ketverių metų kadencijai paskirta Vilma Samulionytė. ...
-
Atsiliepimuose apie dokumentinį filmą „Prezidentas“ – itin asmeninės patirtys8
„Filme mažai politikos, daug žmogaus“, – taip režisierės Giedrės Genevičiūtės ir žurnalistės Daivos Žiemytės-Bilienės dokumentinį filmą „Prezidentas“ įvertino televizijos laidų vedėjas Edmundas Jakilaitis. &Scaro...
-
Seimas linkęs sudaryti galimybę skirti A. Stulginskio žvaigždę ir po mirties5
Parlamentas po svarstymo pritarė įstatymo pataisoms, numatančioms galimybę Seimo apdovanojimą – Aleksandro Stulginskio žvaigždę – skirti ir po mirties. Tokiu atveju šį apdovanojimą atsiimtų mirusio šeimos nariai ir artimiau...
-
Rašytojas S. Rushdie išleido memuarų knygą, kurioje pasakoja apie pasikėsinimą jį nužudyti2
Antradienį pasirodžiusioje Salmano Rushdie memuarų knygoje „Knife“ („Peilis“) pasakojama apie kone mirtiną peilio dūrį viešame renginyje 2022 metais, po kurio rašytojas liko aklas viena akimi, ir apie jo gijimo keli...