Viskas kartu ir viskas atskirai

Tapytojos Donaros Manukian drobėse reflektuojamas pasaulis yra nepatogus. Nes atviras. Todėl ir jis pats, ir žmogus jame turi trūkumų. Tačiau iš atvirai žiūrinčiojo, jaučiančiojo, kuriančiojo pozicijos realybė tampa paprastesnė, joje mažiau dviprasmiškų situacijų, todėl daugiau vietos gyliui, patyrimui. Daugiau vietos pačiam gyvenimui.

– Autoportretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Autoportretas – kopija, nors ji ir lieka abstraktesnė nei natūra, sykiu mentalinė būsena, nes žmogus yra nuolatinėje minčių, idėjų kaitoje. Tai ir dvasinės jausenos išraiška, nes kūriniu siekiu reflektuoti vidų, jausmą. Autoportretas – viskas kartu ir kartu viskas atskirai.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Savo darbuose vadovaujuosi jutimine tapyba, negalvoju apie atlikimo formą. Ji ateina pati.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Priklausomai nuo idėjos, nuo to, kaip matau būsimą kūrinį: ar man reikės laikytis bruožų, konkretumo, anatomijos, tam tikro rakurso, ar ne. Kurdama šį portretą, fotografijos medija nesinaudojau.

– Kuo remiatės ieškodama autoportreto spalvinės išraiškos?

– Ar tapyčiau portretą, ar ne – spalvines gamas sudėlioju iš to, kaip jaučiu, kokią emociją ar nuotaiką noriu perteikti.

– Kokia fono reikšmė paveiksle?

– Labai sunku rasti vienareikšmį atsakymą, kadangi skirtinguose darbuose, vystant skirtingas idėjas, kinta ir fono reikšmė. Kartais juo kuriama nuotaika, kartais jis turi simbolinę prasmę, o kartais tai tiesiog fonas, spalvinė dėmė. Šiame autoportrete fonas yra erdvė, įsivaizduojamas minčių sūkurys.

– Drobės formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Drobės formatas – kaip batai: kiekvienai idėjai išreikšti ieškau tokių, kurie tiktų. Ar formatas išreiškia požiūrį į save? Niekada nesusimąsčiau apie tai, tačiau sau to netaikyčiau.

– Kuo žvilgsnis į save, tapant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Kasdienis žvilgsnis į save yra prabėgimas, o tapyba – analizė. Mano autoportretai realistiški, nesiekiu juose maskuoti savo netobulumo. Tačiau tai nėra išorės analizė, o vidaus. Sukurtas paveikslas turi savo emociją, kurią transliuoja. Tai mistiška, kadangi užbaigtas kūrinys gali išreikšti dar platesnę jausmų skalę, nei menininkas jautė jį kurdamas.

Dažniausiai tai dabarties refleksija, tačiau dabarties nesukurtum be praeities patirčių ir ateities lūkesčių.

– Kur fokusuojamas žvilgsnis autoportrete?

– Fokusuojamas į save, į vidinį aš. Svarbus jausmas, kurį aš palieku drobėje, ir svarbus jausmas, kurį paveikslas sukelia žiūrovui.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Dažniausiai tai dabarties refleksija, tačiau dabarties nesukurtum be praeities patirčių ir ateities lūkesčių.

– Kiek seansų truko nutapyti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Tai vieno seanso darbas, nuotaika kito jį sukūrus. Nes dalis tų besiraizgančių emocijų ir minčių buvo šis vaizdinys, kuris įgavo materialų pavidalą.

– Ar tapant autoportretą atsiranda baimių?

– Ne.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Visi portretai skirtingi, visi kalba apie tam tikras situacijas, emocijas. Galbūt labiausiai skiriasi tapybinė raiška.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių