V.V.Landsbergis: kai norisi to, ką ir turi

Taip jau išėjo, kad susitarėme susitikti kiek šnektelėti su rašytoju, filmų kūrėju, bardu Vytautu V.Landsbergiu, bet iš kažkur atsiradęs Rudnosiukas, kol V.V.Landsbergis įkvėpė oro norėdamas atsakyti į mano klausimą, ėmė ir per tą trumpą minutėlę papasakojo visą istoriją.

Akivaizdu: Rudnosiukas žinojo, kad menininkas nebers greitakalbės, pasvers kiekvieną savo žodį, pamąstys ir neskubėdamas ims kalbėti. Bepigu Rudnosiukui buvo kyštelėti savo trigrašį, jis pažįsta V.V.Landsbergį geriau nei kuris kitas, arba atvirkščiai – menininkas jį pažįsta geriausiai, nes moka kalbėti kaip visiškas Rudnosiukas. Tačiau jo istorijos toli gražu nėra skirtos vien vaikams.

„Daugelis yra įsiminę Vytės Nemunėlio Rudnosiuko versiją, ji mane ir paskatino rašyti „Rudnosiuko istorijas“; pasiskolinau personažą ir pradėjau rašyti įvairius anekdotus, trumpas, kvailas istorijas, – savojo Rudnosiuko istoriją prisiminė kūrėjas. – Man pačiam buvo labai netikėta, kai 1994 m. šią knygą išrinko geriausia metų knyga, tai paskatino rimčiau pažvelgti į literatūrą vaikams, nes iki tol visai neketinau į ją bristi, tokias istorijas pasakodavau tik draugams ar savo vaikams. O dabar, praėjus tiek metų, nutariau iš tų tekstelių sukurti ir monospektaklį.“

– Kaip vadinsis spektaklis, kur jis bus rodomas?

– Kaip vadinsis, dar nežinau, yra dvi versijos, pirmoji – „Atėjau, pamačiau, negalėjau“, antroji – „Visiškas Rudnosiukas“. Linkstu prie pirmojo varianto, nes vaidinimas nebus skirtas vaikams; jis bus vežiojamas, nepririštas prie jokio teatro. Šiame monospektaklyje pakaitomis vaidins arba Marius Jampolskis, arba Ainis Storpirštis, ir manau, kad tai bus labai skirtingos ir įdomios versijos. Galbūt vėliau ir Svaras taps trečiuoju Rudnosiuku...

– Šiandien Vilniuje ir pati po miestą vaikštinėjau taip truputį rudnosiukiškai: džiaugiausi atmosfera Pilies gatvėje, žmonėmis, kurie sėdėdami lauko kavinėje dalijosi maistu su atklydusiu katinu, grojančia gal trylikamete fleitininke krimplininėmis rugiagėlių spalvos kelnėmis, virtuoziškai akordeoną virkdančiu mažu berniuku, ir nei manęs, nei, mačiau, kitų neerzino strakaliojantis apie akordeonistą girtuoklėlis, kuris savo išraiškos šokiais užkabindavo tai vieną, tai kitą praeivį, bet niekas nerodė nė mažiausio pasipiktinimo. Taip pat sutikau ir kaip visada įspūdingai pasidabinusią ir prašančią išmaldos Roželę, sutikau ir įvairių, baisiai įdomių skersgatvių, paslaptingų kiemų.

– Manau, kad viskas yra veidrodis, ir tai, ką sutinki ar matai, tėra tavo vidinės būsenos atspindžiai. Yra graži rytietiška sufijų pasaka apie keltininką, kuris kelia žmones per upę į miestą. Sykį atėjęs žmogus klausia keltininko: gal pasakytumėte, kokie žmonės gyvena tame jūsų mieste? Tuomet keltininkas klausia to žmogaus: o kokie gyvena jūsų mieste?

Oi, pas mus tai pikti ir bjaurūs, rėžia žmogus. Tai ir tame mieste – pikti ir bjaurūs,  atsako jam keltininkas. Kitą dieną keltu keliasi kitas žmogus, kuris savam mieste regi tik gerus ir gražius žmones. Tai ir čia sutiksi gerus ir gražius,  sako jam keltininkas.

Nes iš tikrųjų sutinki save. Ir ką sakot šiandien apie Vilnių, ką matėte, tai iš tikrųjų matėte save. Būtumėte susinervinusi, tai tikriausiai bambėtumėte: bjaurus miestas, kiek daug šiukšlių, girtuoklių.

Aš pats vis mėginu kuo mažiau vertinti – kas yra kaip, kas turėtų būti geriau, nes tai trukdo džiaugtis. O juk reikia išmokti džiaugtis tuo, kas yra. Ar Vilniuje, ar Anykščiuose, ar kalėjime – visur galima rasti daug gerų dalykų. Dalai Lama yra pasakęs itin vykusį laimės apibrėžimą: laimė esti tada, kai nori to, ką ir turi.

– Aš irgi vieną pasaką, skaitytą kažin kada, nuolat prisimenu. Joje velnias vis nori įrodyti, kad už gerą paprastai atsimokama blogu. Velniui vis pavykdavo ir kaskart jis iš žmogaus atimdavo kokią nors kūno dalį. Galiausiai atėmė iš jo ne tik akis, regėjimą, bet ir gyvastį, tačiau, kaip būna pasakose, gėris vis tiek triumfavo. Tuomet ši pasaka mane sukrėtė, ilgai ja tikėjau ir stengiausi ja gyventi, įrodyti tam velniui, kad jis nuo pat pradžių yra neteisus, kad gerumas niekada nepralaimi. Deja, gyvenime buvo akimirkų, kai turėjau pripažinti – velnias buvo teisus.

– Yra visaip. Tiktai tas, kuris už gera atsimoka blogu, yra labai nelaimingas. Be abejo, piktasis turi galios sužeisti, įžeisti, paniekinti, prakeikti, bet jis nėra džiaugsmingas. Kai pamatai tą velnio liūdesį, tuomet pasidaro jo gaila, netgi kažkaip imi norėti jam padėti ir stengiesi nepykti. O velnio darbas ir yra siekti, kad tu įsižeistum, nusikeiktum ar prakeiktum – ne veltui pasakose aprašomi įvairūs velniški išbandymai: jeigu supyksi, tau iš nugaros tris diržus išpjaus. Iš tikrųjų pyktis yra baisus griaunantis dalykas – su juo ir man kartais tenka dorotis.

Neseniai mano mama susirgo ir vienas laikraštis aprašė tą jos ligą – o aš ėmiau ir paskaičiau komentarus, nors dažniausiai to nedarau. Pamačiau, kad labai nemažai žmonių linki blogos baigties, tarsi jie turėtų prakeikimo dovaną ir norėtų ja pasidalyti su kitais. Tuomet gali įsižeisti, įsiskaudinti, bet gali pamatyti ir savo tautos neįgalumo laipsnį bei imti galvoti, kaip tiems komentatoriams padėti. Nežinau, galbūt tai mūsų istorinis okupacinis paveldas, kad mes vienas kitam esame truputį nežmoniški, bet ši konkreti pamoka mane verčia tapti dar labiau žmonišką – melstis už komentatorius, linkėti jiems gero. Arba įsivaizduoti: pasaulis pasibaigė ir žmonių nebeliko, aš savaitę, dvi, mėnesį vaikštau vienui vienas. Staiga tolumoje pamatau vieną iš komentatorių, taip pat ieškantį žmogaus, o juk ne taip seniai jis dar nekentė manęs ir mano tėvų... Tačiau mums susitikus visa tai pasidaro nebesvarbu, net juokinga, nes mes kaip sielos neturime jokio pykčio, pagiežos – tai proto dalykai, kurį paveldime atėję į šitą tautą, šią gentį. Lietuvoje šio neteisingo, liguisto proto yra labai daug – pavydaus, neatleidžiančio, primityvaus.

Būtų smagu, jei ir atsakingi valstybės asmenys suprastų, kad tas chamizmas, prasikeikimas, neapykanta neleidžia mums vystytis, tobulėti, nes iš tikrųjų žmonės bėga iš Lietuvos ne nuo ekonominės krizės, o nuo nežmoniškumo visur: medicinoje, mokykloje, policijoje, teisme. Mes praradome žmoniškųjų santykių esmę, suvokimą, kad padėti kitam yra pats maloniausias ir garbingiausias užsiėmimas.

Neseniai Lietuvos milijardieriai dalijosi pirmąsias vietas, perskaičiau, kad turtingiausi iš jų jau turi tris ar keturis milijardus litų. Iš vienos pusės – gerai, nepavydu, duok Dieve jam sėkmės. Matyt, jis yra gudrus, apsukrus žmogelis, pasinaudojo įstatymų skylėmis, išmano verslą ir viskas gerai. Tačiau jei jis turėtų vienu milijardu mažiau, bet jo darbuotojai būtų gavę tokį atlyginimą, kuris jų nežemintų? Jie nebūtų emigravę, jų vaikai eitų į Lietuvos mokyklas – man atrodo, kad ir pats milijardierius jaustųsi daug geriau. Bet daugelis verslininkų to dar nesupranta, moka dirbančiajam 800 litų, žinodami, kad iš jų labai sunku pragyventi. Tas nežmoniškumas yra mus persmelkęs, bet su juo vėlgi sudėtinga kovoti – tai sparčiai plintantis godumo liga, virusas.

Sakoma, kad net ir šėtoną reikia pamilti visuose jo lygiuose – versle, teisme, kitos išeities nėra, nes jo nenugalėsime, tai yra mūsų sergančioji dalis. Ir jei tau skauda, tarkime, ranką, tu negali jos nukirsti. Turi ją gydyti, glostyti, nes jei imsi daužyti ar badyti peiliu, skaudės visam kūnui. Kartais atrodo, kad Lietuva ir yra tas beprotis, kai viena ranka daužo kitą arba spardo sau į galvą.

– Pernai į Kauną buvote atvežęs dokumentinį filmą apie Tibetą – „Nuo pasaulio stogo“. Galbūt sukūrėte jo tęsinį?

– Šio filmuko sukūrimas buvo smagus atsitiktinumas, pažaidimas, nes nesu koks tibetologas, o ir finansinių galimybių rimtam filmui nebuvo – nuvažiavome savaitei ir nufilmavome, ką pamatę. Nežinau, kiek šis eksperimentas pavyko kaip filmas, bet kaip pilietinė akcija – pasisekė, to ir siekiau: dviejuose miestuose atsirado Tibeto skverai, nors nemažai teko pakovoti su „pragmatiškais“ ir išsigandusiais valdininkais. Gaila tik, kad Seimas neišdrįso priimti Tibeto palaikančios rezoliucijos.

Taip jau susiklostė, kad mano kuriamų filmų Kultūros ministerija jau senokai neremia –ten kiti prioritetai. Tad tenka kurti pigius, avangardinius filmą už minimalias draugų ar verslininkų sumestas lėšas, kuriems patinka tokio pobūdžio kūryba. Dar gerai, kad Lietuvoje atsiranda tokių žmonių... Visi turi kažkokį asmeninį kampą, ir jei atrandi su tuo kampu sąšauką, tie žmonės ir paremia. Didesnė problema, kad nėra valstybės kultūros strategijos. Kas tai yra kultūra ir kas yra remiama? Ar tai, kas remiama, prisideda prie geresnės, sąmojingesnės Lietuvos sukūrimo? Ar pinigai išmėtomi vamzdžiams, egocentrinėms akcijoms ir provokacijoms...

Juk tai, ką kalbėjome apie piktus komentarus, apie chamizmą, žmonių nebenorą gyventi, – juk visa tai yra modeliuojama. Mūsų psichika pakankamai kintanti, priklausomai nuo to, kuo ji maitinasi: jei ji valgo brudą, pavyzdžiui, gaunamą per televiziją, žiniasklaidą, filmus, – tai ko norėti.

Tikėtina, kad valstybė, jei turėtų apibrėžtesnę dvasinę ar visuomeninę strategiją, per teatrą, kiną, literatūrą, renginius, festivalius, galėtų keisti žmonių įpročius. Įsivaizduokite, kad vyksta tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Mandagumas“ – vien tokiu pavadinimu mes jau daug ką keistume, nes visi, kurie atvažiuotų į tą festivalį, būtų savotiški giminės, turėtų sveikintis vieni su kitais. Juk taip anksčiau ir būdavo Lietuvos kaime: susitinki nepažįstamą žmogų, pasisveikini, nenešioji jam skirto akmens kišenėje.

Galima daug ką keisti net labai nedideliais dalykais, pavyzdžiui, akcija „Darom“. Su metais vis daugėja žmonių, suprantančių, kad, tvarkant išorės šiukšles, apsivalai ir nuo vidinio šiukšlyno, tampi geresnis, gražesnis, padoresnis. O tokių dalykų būtų labai daug galima būtų prigalvoti.

Skaudžiausia ir liūdniausia žiūrint į Lietuvos kiną, regėti, kokie milijonai yra išmetami į balą, o tokių filmų, kaip „Skrydis per Atlantą“, „Herkus Mantas“, kurie sovietmečiu okupuotoje Lietuvoje nešė žinią apie Lietuvos didybę ir galią, per dvidešimt vienus laisvės metus nesukūrėme nė vieno. Gražių, filosofinių, liūdnų, depresyvių filmų – taip, sukūrėme, ypač dokumentinių, o ką mes pranešame pasauliui apie save vaidybiniais filmais, ką mes sau pranešame? Pvz., sukurtas „gervėms“ nominuotas „Zero“... Gali egzistuoti ir toks jaunimėlio filmas, kuris eina pasikeikti, pakikenti iš tų keikalų, bet man atrodo, kad tai mūsų pasąmonę veikia ganėtinai regresyviai.

Lietuvos kultūros politika per pastaruosius dvidešimt metų buvo stipriai deromantizuota ir ta „fucking and shoping“ karta jau užaugo. Ką menininkai kitąsyk galbūt kuria kaip kritiką, pasėjo madą, tai tapo gyvenimo būdu, pasidarė smagu eiti žiūrėti, kaip žmonės moka keiktis… Taip ir prasideda savęs naikinimo sindromas.

– Esate minėjęs, kad geriausias mūsų tautos genofondas yra sunaikintas.

– Taip, deja. Partizanai, Sibiras ir egzilis pasiėmė geriausius žmones. Niūrokai skamba pranašiški partizanų vado Dzūko žodžiai iš jo dienoraščio:

"Tas, kuris gerai pažįsta Lietuvą, jos būdą, jos istoriją, jos kančias — tas supras ir mus. Mes taip pat daug kartais kenčiame. Žmogus nesi geležinis (ir geležis per trumpą laiką surūdija, sutrupa) ir todėl kartais pradedi dvejoti, argi neišseks mūsų jėgos? Kas iš tos Lietuvos, jeigu ji nustos geriausios savo dalies (turiu galvoje ne tik partizanus)? Kas bus iš jos, jeigu, atėjus lemiamam momentui, nebus kam jos prikelti, išgydyti?.. Gal vėl atsiras smulkūs žmogeliai su savo politiniais „kromeliais”, su savo politinėmis rietenomis, pradės mus auklėti su devizu: „Tas nevertas laisvės, kas negina jos”... Liūdna tai pasaka, o jos galo dar nematyti.

Aš jaučiu, jog savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui, Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį."

Karo ir pokario metais sąmoningoji mūsų tautos dalis buvo stipriai išnaikinta, bet Lietuvos dvasia dar nebuvo taip suniekinta kaip nepriklausomoje Lietuvoje, kai į priekį išėjo berniukai, koja atidarinėjantys duris... Tuomet visi padoresni pabėgo į vidinę emigraciją. Kur a.a. Juozas Aputis buvo? Zervynose. Pabėgo, nes čia jam pasidarė koktu ir ankšta. Kodėl a.a. Justinas Marcinkevičius nesireiškė viešumoje? Nes reiškėsi chamizmas. Trapieji, jautrieji žmonės nebesikiša, kadangi dominuoja pernelyg kitas dažnis.

Tai, kas buvo pokario metais padaryta stribų ir sovietinių KGB struktūrų, šiais laikais daro mūsų gariūninis sąmoningumas, per verslą, politikus, visokias naujai kuriamas skambiai partijas, kurios į valdžią ateina kitiems chamiškai spardydamos dantis, paskui dalijasi sau kažkokius postelius, rezga intrigas.

Gal iš tiesų – jau nebėra čia ką veikti? Gal mes jau mirę? Ši filosofo Arvydo Šliogerio mintis suerzino – profesoriaus teigimas, kad gyvename mirusiųjų pasaulyje, kad čia – tik morgas. Ir gimstame jau mirę, ir valdo mus numirėliai... Ir jei dar gali nueiti prie upelio, tai eik, klausykis čiurlenimo, gal dar ką nors ir išgirsi. Ir tame skaudžiame cinizme yra tiesos.

Vis dėlto norisi matyti ir tą gerą, gražią Lietuvą – ir regiu ją kokioje nors kaimo bobutėje, pirkdamas iš jos pieną, matau tai šventame ąžuole, augančiame prie Puntuko, matau debesyse, Lietuvos vaikuose, bet valstybės struktūrose, sistemose beveik nematau. Sistema, deja, labai virusuota ir, manau, kažkuria prasme jau nepataisomai.

– Optimizmo nedaug...

– Mano skeptiškas optimizmas paremtas paprastu dėsniu – iš prostitučių į šventąsias, kaip Marija Magdalena. Nes kai pasiekiamas dugnas, tuomet atsiranda ir nušvitimo galimybė. Į purvą mes jau esame giliai įžengę, bet, matyt, dar šiek tiek trūksta...

Bet kiekvienas reiškinys turi ir kitą medalio pusę, stenkimės matyti ją. Tenka daug važinėti po mokyklas, ypač po provincijas – ir kai nuvažiuoji į kokius Kuršėnus, Luokę, Antazavę, Darbėnus ir pamatai, kokie tyri vaikai, net nesupranti, iš kur tas stebuklas, kas jų tėvai.

– Šiandien labai didelę įtaką vaikams daro kompiuteris, internetas, neretai užgožiantis skiepijamas jiems vertybes. Ar šeimoje su tuo susiduriate, kaip visa tai išsprendžiate?

– Stengiuosi nieko neskiepyti. Su žmona Ramune laikomės principo, kad vaikai yra patys sau mokytojai. Kitąsyk iš tos atėjusios sielos galima daug išmokti, bet tėvai turi būti pagarbūs ir nuolankūs. Ir gink Dieve nepažeisti jos savo primityvesniu suvokimu. Nes jeigu vaiką nužeminsi iki savęs, liepdamas tapti savo klonu, jis bus toks nelaimingas ir ribotas, koks esi tu. Aš nesijaučiu pranašas, kuris kažką kažkaip gali išauklėti, tiesiog stengiuosi duoti vaikams laisvę ir linkiu drąsos būti savimi. Ant savo knygelių vaikams taip ir užrašau: drąsos būti savimi.

Nebijok, ką tau sakys mokytojai, tėvai, visuomenė, kuri norės perauklėti, būk savimi. Tik tada išmoksti klausytis savo sielos vedimo, savo balso ir eiti ten, kur tavo džiaugsmas. Tai kelrodis – ten, kur tavo širdis, ten yra ir laimė, ir Dievas. O jeigu eisi ten, kur nori tavo tėvelis, tai kas iš to, kad galbūt būsi turtingas, bet nelaimingas... Juk kiek verslininkų – kostiumuotų, su mersais, tačiau sergančių chroniška depresija, slepiančių tai, geriančių raminamuosius, vaikštančių pas psichologus. Geriau likti kokiu kaimo mokytoju, dėstančiu piešimą, pasitenkinti mažu ir turėti laisvę.

Žinoma, kartais ir man nepatinka, ką vaikai daro, kai sėdi per naktį prie kompiuterio ir žaidžia, bet tada gali tik savimi parodyti, kad tau to nereikia, bandyti įvilioti į savo pramogas: išeiti paplaukioti, pagrybauti, ryte krosą pabėgioti, po jo – pūkštelėti į upę. Ir kai vaiko nespaudi, neforsuoji, ateina laikas, kai jis perserga ta liga. Bet jis pats turi palygindamas atsirinkti, kas yra kas.

Kai šeimoje būname visi kartu, vakarais sekame pasakas ir juokaudami tarsi pasakome vieni apie kitus, ką galvojame, ką norėtume palinkėti. Tada visa tai kalbi ne tu, o, tarkim, kiškis, kuris ir išsako, kas jam nepatinka. Ko jis norėtų, svajotų...

Pasakų sekimas – tai ne literatūra, o tėvų su vaikais pokalbiai. Palinkėčiau visiems vakarais ne knygas skaityti, o gyvai sekti pasakas.

– Jonas Mekas viename filme sako, kad jis nėra filmų kūrėjas, nes pastarajam reikalingas scenarijus, režisūrinis sumanymas ir t. t., J.Mekas save įvardija filmininku, bet susimąstęs ištaria: aš esu poetas, paskui vėl kiek pagalvojęs pasako: visų pirma aš – ūkininkas. Kaip save įvardytumėte jūs? Filmų kūrėjas, rašytojas, bardas, režisierius?

– Turbūt tėtis. Ir Lietuvos vaikai man yra tarsi mano vaikai, man už juos labai skauda, rūpi, ką jie valgo, ką jie girdi, ką mato per televiziją, koks jiems siūlomas menas... Tai dar viena labai liūdna tema, pvz., jokių filmų vaikams neturėjimas. Ačiū Dievui, dar yra literatūra ir teatras. Kai „Keistuoliai“ užkėlė kartelę, tai ir kiti teatrai šiek tiek atkreipė dėmesį į vaikus. Bet dabar, deja, į vaiką dažniau žiūrima kaip į komercinį objektą, o ne kaip į tą dvasią, sielą, kurią reikia išaukštint, kad ji jaustųsi saugi.

Tai mane labiausiai ir traukia – vaikų, vaikiškumo pasaulis. Ne veltui sakoma, kad tavo vidinis vaikas ir yra tavo siela – tu turi visą gyvenimą su ja kalbėtis, tartis.

Kartais ir suaugusiuosiuose matau tą patį vaiką, tik paslėptą po daugybę kaukių: jis vaidina labai rimtą, žiaurų, griežtą, teisingą, o kodėl ima gerti? Tam, kad tą vaiką išleistų – apsiverkusį, nelaimingą, nustumtą į šoną. O jei natūraliai jį išlaisvintų, tai ir gerti nereiktų – galėtų džiaugtis ir būti tuo vaiku.

Dabar viena pagrindinių mano veiklų – renginiai vaikams, su mažesniais kartu kuriame pasakas, dainuojame, su vyresniaisiais kalbame apie partizanus, kuriame Lietuvos ateities scenarijus, o rudenį imsiu vežioti ir rodyti naują dokumentinį filmą „Partizano žmona“ – apie partizanų vado Juozo Lukšos žmoną Nijolę, jų meilę, laiškus.

– Rugsėjį – filmas, spalį – spektaklis, gruodį – knyga?

– Dvi knygos gruodį... Kalėdoms pasirodys dvi naujos knygelės: viena bus apie milžiną Antaną, kita – apie kiškį Pranciškų. Apie kiškį kažkada pradėjau tokias dvi mažas knygeles rašyti, bet dabar jas praplėčiau ir užbaigiau parašydamas trečiąją. Išeis tarsi koks mistinis psichologinis romanas apie kiškį Pranciškų. Ir dar išeis nauja knygos „Berniukas ir žuvėdros“ versija – seniau parašytą apysaką praplėčiau Sibiro tremties tema, kurią dažnai girdėdavau savo mamos pasakojimuose. Pagal šį kūrinėlį planuojamas ir spektaklis, kurį statyti padės gruzinų kolegos.