„Žiemos ekranų“ metamorfozės

Praėjusieji metai buvo ypač sėkmingi prancūziškam kinui – tokią nuomonę galima susidaryti pažiūrėjus įtakingiausių pasaulio kino leidinių sudarytų geriausių filmų sąrašus.

Praėjusieji metai buvo ypač sėkmingi prancūziškam kinui – tokią nuomonę galima susidaryti pažiūrėjus įtakingiausių pasaulio kino leidinių sudarytų geriausių filmų sąrašus. Juose pirmąsias vietas dalijasi Prancūzijos kino atstovai: Jeano Luco Godard'o "Sudie kalbai" ir Bruno Dumont'o "Mažasis Kenkenas", naujų filmų sukūrė autorinio kino grandai prancūzai Alainas Resnais, Philippe'as Garrelis, François Ozonas, Claude'as Lanzmannas. X prancūzų kino festivalis "Žiemos ekranai" siūlė pažvelgti į mažiau žinomų Prancūzijos kino kūrėjų darbus, suteikė galimybę atrasti įdomius jaunų, kylančių režisierių filmus.

Nostalgijos dvelksmas

Šiųmečio festivalio programos tema – "Moters žvilgsniu" – ir jos keliama užduotis pristatyti moterų kino kūrėjų kiną ir filmus apie moteris yra aktuali ir neprarandanti svarbos. Kino pasaulyje vis dar dominuoja vyrų atstovaujamas kinas, ekranus kur kas dažniau pasiekia vyriškai auditorijai adresuojami filmai, prie to nemažai prisideda ir kino kritikai (tereikia pažvelgti į anksčiau minėtas geriausių filmų topų režisierių pavardes). Šiųmečio festivalio programoje vyravo žanriniai prancūzų filmai, kuriuose moters paveikslas buvo vaizduojamas socialinių, politinių ar moralinių problemų ir aktualijų apsuptyje.

Kaune "Žiemos ekranus" pradėjo režisieriaus Marco Fitoussi filmas "Šėlionės Paryžiuje" ("Paris Follies" 2014 m.). Tai romantinė komedija apie šeimos – pagyvenusios poros, auginančius galvijus, Normandijoje – santykių krizę. Užaugus ir išvykus vaikams, nusivylusi šeiminiais santykiais (romantiką visiškai išstūmė galvijų auginimo klausimai) filmo herojė Bridžita (aktorė Isabelle Huppert), susižavėjusi vaikinu kaimynystėje, pabėga į Paryžių, norėdama patirti jaunystę primenantį vienos nakties nuotykį. Žinoma, viskas nutinka ne pagal planus, tačiau poros santykiai įgauna šansą pakilti į naują etapą.

"Šėliones Paryžiuje" galima vadinti autorinio kino žvaigždės I.Huppert filmu – sukurtu jai ir pagal ją, tačiau svarbūs ir kitų aktorių pasirodymai, veikėjų dialogai ir asmenybės. Filme ryškūs socialinės komedijos elementai: pašiepiami gyvenimo kaime stereotipai (geriausios karvės konkursas), paliečiamos visuomeninės problemos (nelegalūs emigrantai), eksploatuojama kaimo ir didmiesčio priešprieša (Paryžiuje susitinka užsienio turistas ir karves auginanti kaimietė). Filmas pasižymi nostalgiška nuotaika: tam, kad būtų kartu, herojai priversti atsisveikinti su jaunyste ir praeitimi.

Savo likimo šeimininkės

Dar daugiau moters išsivadavimo iš visuomenėje primetamo vaidmens temą išplėtoja režisierė Sólveig Anspach komedijoje "Atvira moteris Lulu" ("Lulu femme nue", 2013 m.) pagal to paties pavadinimo garsų prancūzų grafinį romaną.

Nepavykus įsidarbinti Lulu – aktorė Karin Viard – palieka vyrą, vaikus, namus ir pirmu pasitaikiusiu traukiniu išvyksta kelioms dienoms į mažą provincijos miestelį prie jūros. Lulu apsigyvena viešbutyje, vaikšto pajūryje – tarsi nieko ypatingo neveikia, ramiai ir nerūpestingai mėgaujasi vienatve. Tačiau trumpa išvyka tampa ilga vidinių permainų kelione sutikus kitus vienišus keistuolius, jų likimai susipina ir keičia vienas kitą. Filmo veikėjai – eiliniai provincijos gyventojai, kiekvienas su savo bėdomis ir keistenybėmis, dėl ko jie yra tikroviškesni.

"Atvira moteris, Lulu" – kelio filmas apie asmeninės laisvės, savo vietos gyvenime paieškas, nepasidavimą gyvenimo rutinai. Netikėti veikėjų poelgiai, siužeto nenuspėjamumas, būdingas šiai komedijai, išreiškia ir nesuvaržytą, laisvą gyvenimo prigimtį, pasak Lulu, "gyvenimas – nėra iš anksto parašytas scenarijus". Filmas išsiskiria savo vizualiu stiliumi, pastelinėmis spalvomis, perspektyvą ir atvirą erdvę pabrėžiančiomis kadrų kompozicijomis.

Gali pasirodyti, kad šių komedijų pagrindinių filmų veikėjų – moterų elgesys kertasi su visuomenės nustatytoms normomis, tačiau režiseriai/ės ne tiek gilinasi į jų elgesį (ne)pateisinančią motyvaciją, kiek išreiškia moterų herojų individualumą, laisvės ir tapatybės paieškas, skirtingai nei vyriškų protagonistų kine – jos pačios keičia savo likimą.
Savo ir kitų gyvenimus keitė ir "Beti Fišer ir kitos istorijos" ("Betty Fisher et autres histoires", 2001 m.) veikėjos moterys, filmo, kuris buvo parodytas "Žiemos ekranų" retrospektyvoje, skirtoje aktorei ir režisierei Nicole Garcia.

Su "Naująja banga" susijęs režisierius Claude'as Milleris filmo pradžioje kuria psichologinius motinos (Nicole Garcia) ir dukters – garsios rašytojos (Sandrine Kiberlain) portretus, atskleidžia dramatišką jų santykį. Įvykus tragiškam nelaimingam atsitikimui, įtampai pasiekus aukščiausią tašką, psichologinį realizmą keičia netikėtas siužeto poslinkis, herojų veiksmams suteikiantis beveik siurrealistinės logikos. Susipažįstame su naujais "Beti Fišer ir kitų istorijų" veikėjais – emigrantais, darbininkais, nusikalstamo pasaulio atstovai – tai siužetą ne tik pakreipia detektyvo žanro linkme, bet ir tampa režisieriaus įrankiais parodyti aštrias savo šalies socialines problemas, kylančias iš didmiesčių varganų miegamųjų rajonų.

Vis dėlto parodyti socialines problemas nėra vienintelis režisieriaus tikslas, jis iškelia filosofinį, kiek siurrealistinį klausimą: kaip motinos meilė gali peržengti visuomenės nustatytas ribas ir kartu būti šventu, bet amoraliu, nusikalstamu reiškiniu?

Asmeninis pasirinkimas

Lucaso Belvaux filme "38 liudininkai" ("38 témoins", 2012 m.), Didier Decoino romano, sukurto pagal tikrus įvykius nutikusius JAV, ekranizacijoje Nicole Garcia atliko žurnalistės vaidmenį. Havre, Prancūzijos uostamiestyje, naktį įvykdoma žiauri jaunos moters žmogžudystė, policija imasi tirti šį įvykį. Iš pradžių neatsiranda nė vieno ką nors mačiusio ar girdėjusio liudininko, nors tai įvyko po daugiabučių langais. Tik vėliau vienas iš 38 tą naktį namuose buvusių gyventojų (aktorius Yvanas Attalas) prisipažįsta  girdėjęs kraupų garsą – aukos riksmą, nors kiti tai neigia. Siužeto ir jame vykstančio tyrimo atspirties tašku tampa šis garsas, pakeisiantis daugelio veikėjų gyvenimą, nors iš tiesų šis garsas filme net nenuskambėjo.

"38 liudininkuose", pasitelkus detektyvo žanro konvencijas – nusikaltimą ir jo tyrimą, plėtojama kiek neįprasta, dažniausiai siužeto nuošalėje liekančio eilinio stebėtojo moralinės atsakomybės tema. Filme vaizduojami įvykiai ir nagrinėjama visuomenės moralinio aklumo tema kelia asociacijų tiek su dabarties, tiek su istoriniais žmonijos praeities įvykiais, kitais, pvz., prancūzų egzistencializmo prozos kūriniais (susvetimėjimu čia tarsi apsikrečiama kaip ir maru Albert'o Camus romane). Filmo mizanscenose pabrėžiama tuštuma, erdvėje išryškinamas žmogaus vienišumas, aktorių veidai ir interjerai netgi dienos metu apimti šešėlių. Individo sąžinės jausmas ir juo paremtas asmeninis pasirinkimas turėtų būti visa ko pagrindas, netgi jei didesnė žmonių grupė tam prieštarautų – toks galėtų būti šio filmo moralas.

Vaizdo poezija

Šiuolaikinės moralės klausimai atidedami į šalį režisieriaus Christophe'o Honoré filme "Metamorfozės" ("Métamorphoses"). Tai laisva Ovidijaus "Metamorfozių" ekranizacija, romėnų poeto kūrinio pirmosios eilutės yra ir šio dionisiško filmo epigrafas: "Širdį man traukia giedot, kaip naujus pavidalus gavo/ Žemiški kūnai. Dievai, palydėkit (jūs viską ir keitėt)/ Užmojį šį sėkme ir, giesmei neleidę nutrūkti,/ Nuo pat pasaulio pradžios lig mano laikų ją priveskit."

Svarbiausia filme ir yra ne pačios "Metamorfozių" istorijos, bet tai, kaip jos perteikiamos, jas interpretuojantys vaizdai – "nauji žemiškų kūnų pavidalai": kerintys, siurrealistiniai kinematografiniai reginiai ir vaizdiniai, įkvėpti Vakarų Europos dailės, žmogaus kūno ir gamtos grožio.

Ovidijaus antikiniai dievai, pusdieviai ir mirtingieji Ch.Honoré privedami iki dabartinių laikų, jais tampa priemiesčių ir miegamųjų rajonų gyventojai, o jungiamoji siužeto grandis yra pagrindinė filmo veikėja – iš pamokų pabėgusi, dievų Jupiterio ir Bakcho suvedžiota Europa. Filme vaidina jauni debiutuojantys aktoriai, galbūt dėl to kai kada filmas laviruoja ant kičo ribos, bet ir pačioje klasikinio teksto interpretacijoje netrūksta įžūlios ironijos.

Dėmesį prikausto kameros judėjimas erdvėje ir laike – kadrų kompozicija ir montažas – sukuriantys įstabaus grožio vizualinę poeziją, dėl to Ch.Honoré "Metamorfozes" norisi prilyginti panašų meninį paveikumą turinčioms kino režisierių Jeano Cocteau ir Piero Paolo Pasolini antikinių mitų ekranizacijoms.

Iššūkiai kinui ir festivaliams

X prancūzų kino festivalio "Žiemos ekranai" programa buvo įvairi ir permaininga: dominavo žanriniai filmai, bet nebuvo nė vieno dokumentinio ar esė kino pavyzdžių, matėme įvairių žanrinių taisyklių traktavimo, tačiau konceptualesnių filmų buvo vos vienas kitas, visi filmai rėmėsi geru scenarijumi ir pasakojo įdomias istorijas, tačiau jie buvo nevienodo meninio įtaigumo.

"Žiemos ekranai" turi išsitekti tarp daug didesnių Lietuvoje vykstančių kino festivalių, tad organizatoriai neslepia noro pritraukti kuo didesnę auditoriją, – tai iš dalies ir atspindi filmų programa. Tačiau galbūt tokia yra ir globali permainas išgyvenančios tarptautinės kino industrijos tendencija: ekonominiai ir technologiniai pokyčiai diktuoja griežtas sąlygas filmų gamybai, verčia autorinį kiną ieškoti žiūrovų ir kelia naujus kūrybinius iššūkius kino režisieriams ir festivaliams.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių