Žodžių magija, arba Ką reiškia rašyti

Rašytojo profesija tiems, kurie šios duonos nėra ragavę, neretai atrodo tarsi kažkas mistiško. Tokią nuomonę paneigia žinoma žurnalistė, kūrybininkė ir didžiulio populiarumo sulaukusio romano "Du gyvenimai per vieną vasarą" autorė Akvilė Kavaliauskaitė.

Jau kurį laiką ir kitus rašymo subtilybių mokanti moteris tikina, kad gerai rašyti įmanoma ir išmokti. Apie tai, kas svarbiausia, kad žodžiai ne tik lietųsi laisvai, bet ir būtų reikšmingi, asmenines kūrybines kančias ir meilę savajam darbui Akvilė papasakojo su jai būdingu humoru bei atvirumu.

– Pokalbį kaip su rašančiu žmogumi pradėsiu tradiciniu klausimu. Ką šiuo metu skaitote?

– Gal reikėtų pradėti nuo to, kad visuomet vienu metu vieną knygą skaitau, o kitą klausau. Daug laiko praleidžiu kelionėse, pavyzdžiui, automobilyje, tuomet labai smagu knygų klausytis, nes laikas neina veltui. Dabar klausau Dovydo Pancerovo "Kiborgų žemės", o skaitau Romaino Gary "Meilutis: smauglio vienatvė Paryžiuje".

– Ar pamačius jus su ausinėmis visada galima daryti išvadą, kad klausote knygos?

– Iš tikrųjų taip. Muzikos jau nebeklausau, kažkas atsitiko ir ausinėse ji praktiškai nebeskamba, klausau arba knygų, arba kokių nors paskaitų. Man tada atrodo, kad negaištu laiko veltui ir nekvailėju.

– Galbūt galėtumėte įvardyti keletą autorių, kurių kūryba jus labiausiai žavi, kuriuos galėtumėte vadinti ir savo numylėtiniais ar autoritetais?

– Johnas Irvingas yra šių dienų Charlesas Dickensas. Atradau R.Gary, yra visiškai nerealu tai, kaip jis rašo ir kokias įžvalgas mato visiškai paprastuose dalykuose, kasdienybėje... To, ką jis rašo, skaitymas man padeda rašyti, o tai turbūt yra labai geras dalykas. Yra labai daug rašytojų, kurie yra ne knygų rašytojai, o scenarijų autoriai – Quentinas Tarantino ir Oliveris Stone’as, taip pat Davidas Lynche’as nerealiai rašo. Man žiauriai patinka popsas ir aš turiu tai pripažinti. Nesu tokia snobė, kuri skaito knygas ar žiūri filmus, kurių niekas nežino. Man įdomiausia, kaip yra padaryti tie stebuklai, kurie patinka visiems, o ne kažkokiai siaurai žmonių grupei.

– Esate sakiusi, kad žmogui, norinčiam gerai rašyti, itin svarbu nuolat skaityti daug literatūros. Kaip manote, kas dar, be skaitymo, svarbu, norint gerai rašyti, gal atradote kokių nors kitų dėsningumų?

– Svarbu stengtis suprasti žmones, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip, įžvelgti jų elgesio tendencijas, stengtis atspėti, kaip žmogus galėtų reaguoti į vieną ar kitą situaciją. Būtent tokia analizė labai padeda, taip pat ir šiuolaikinės kultūros matymas – ką žmonės laikina feisbuke, kokius įrašus skelbia, klausymas, ką jie kalba autobuse, troleibuse, rūkomajame, kokios radijo stoties klausosi taksistai ir panašūs dalykai... Reikia tiesiog atkreipti dėmesį į tuos dalykus, kurie, atrodo, praplaukia mums pro šoną. Man atrodo, kad rašantiems žmonėms nepraplaukia niekas, arba bent jau neturėtų praplaukti.

– Ar gerai rašyti įmanoma išmokti, o gal vis dėlto čia svarbiausia talentas? Gal pritariate minčiai, kad jei gali nerašyti – nerašyk"?

– Tikrai galima išmokti. Nelaikau savęs superrašytoja profesionale, galbūt tokia tapsiu per ateinančius dešimt metų. Dėl to, kad vadinamasis geras rašymas nėra vien būdas, kaip tu užrašai žodžius, bet ir asmeninė tavo gyvenimo patirtis. Kai vieną sakinį rašai iš esmės minutę, bet kartu ir visą gyvenimą prieš tai... Atsimenu, kaip mano pirmoji rimtesnė redaktorė, Jurga Baltrukonytė, man grąžindavo tekstus, kol jie nebūdavo geri. Pasakydavo, kad kažkas negerai, bet nepasakydavo kas. Ir iš tikrųjų tai labai išugdė tą tokį redaktorių savyje...

– Esate savikritiška savo pačios darbams?

– Siaubingai (juokiasi). Aš dėl to antros knygos ir neparašau jau treti metai, nes rašau ir verkiu. Vieną dieną man viskas patinka, jaučiuosi, kad nerealiai pavariau, galvoju, kad jau taip parašiau, jog visi apsiverks, kai perskaitys, o kitą dieną jau pati verkiu (juokiasi).

– Šiuo metu taip pat mokote su tekstų rašymu socialiniuose tinkluose susijusių subtilybių. Kaip manote, ar feisbukas – jau atskira žiniasklaidos priemonė ir leidyklos pakaitalas, o gal vis dėlto, jei tavo kūrybos nespausdina žurnalai ir neparduoda knygynai, nederėtų vadintis rašytoju, menininku?

– Man atrodo, kad kiekvienas žmogus gali vadintis kuo tik nori, nors ir pasaulio valdovu. Čia veikia du dalykai: visuomenės požiūris į personaliją ir personalijos požiūris į save. Jeigu visuomenė apie tave mano, kad tu toks nesi, o tu labai stipriai manai, kad esi, tai arba tu tai įrodysi ir būsi pripažintas, arba liksi Minedu. Tai čia tokia labai slidi riba, ypač visose tose srityse, kuriose dirbu, – reklama, televizija, tekstai, vaizdo produkcija – tai siaubingai subjektyvūs ir labai daug kantrybės reikalaujantys dalykai ir juos vertiname subjektyviai, bet būna, atsiranda tam tikri taškai, kai mus visus arba daugumą žmonių paveikia... Reikia turbūt visų pirma nepamiršti, kad mes rašome ir kuriame vartotojui, skaitytojui, tam žmogui, kuris matys, ir apie jį reikia galvoti. Dėl to savęs nelaikau niekuo – nei rašytoja, nei dar kuo nors. Mane labai erzina, kai kur nors reikia pasakyti, kas esu, nes nė vienoje iš tų sričių, kuriose dirbu, nesijaučiu tokia profesionali, kad galėtų tas vienas žodis būti šalia mano pavardės.

Lietuvai, jos žmonėms trūksta ryžto padaryti taip, kaip jie nori padaryti, neklausyti, ką kalba bobos, imtis radikalesnių sprendimų.

– Ar esate iš tų žmonių, kuriems kūrybai reikia ypatingų sąlygų? Galbūt turite kokių nors ritualų, būtinų rašant, pavyzdžiui, tylą ar, atvirkščiai, šurmulį?

– Mano ritualas ir sąlyga yra tokia, kad bet kuri idėja, kuri mirė per tris dienas, buvo bloga, nes tada ji manęs nebeveža ir turiu siaubingai kankintis. Kai aš ar komanda sugalvojame daryti kažkokį dalyką, tai jį noriu daryti čia ir dabar, o ne po mėnesio. Nes po mėnesio galiu visiškai kitaip galvoti ir nieko nebenorėti. Svarbu, kad nebūtų to tampymosi, nes kai pradedi tampytis pirmyn atgal, svarstyti, ar darome, ar nedarome, gal taip, gal kitaip, kai pradeda klientas viską taisyti, ateina laikas, kai tiesiog to nebenori, o tada stengiesi greitai išgyventi tą padarymą ir kažkaip per skausmą padarai. Kalbant apie tą grynąją kūrybą, kai tu neturi užsakovo, tai labai svarbu gauti emocijų. Kai įsivaizduojame save rašančius, tai svarstome, kad va, sėdėtume kažkur namelyje su gražiu vaizdu, ir jau rašytume, kad ir metus... Nė velnio! Išvažiavau į Tenerifę, prasėdėjau tris savaites prie to gražaus vaizdo, užkniso, man pasidarė nebeįdomu, nebuvo jokių nuotykių ir važinėjau automobiliu po salą, kalbėjau su visokiais nepažįstamais žmonėmis, kad man suteiktų kokią nors emociją. Žodžiu, per daug ramybės blogai, per daug šurmulio blogai, kaip ir per daug monotonijos. Be to, kiekvieną dieną bandai surasti tą situaciją, kurioje dirbti tau bus maloniausia, – vieną dieną einu į "Coffee Inn", antrą dieną sėdžiu prie stalo, trečią – guliu lovoje, o dar kitą – nusprendžiu, kad apskritai nedirbsiu, nes velnias žino, kas išeis, turbūt nieko... Stengiuosi kuo dažniau keisti aplinką, nes, kad ir kaip būtų, rašymas yra užpakalio padėjimas ant kėdės ir teksto rinkimas rankomis. Bet vis tiek velniškai sunku tai daryti (juokiasi).

– Ar tai, ką rašote, turiu galvoje straipsnius bei įrašus socialiniuose tinkluose, ir yra tikroji jūs? Galbūt tekstuose, net ir tuose, kuriuose rašote apie savo išgyventas istorijas, yra ir šiokio tokio alter ego?

– Jeigu rimtai, tai ten visiškai aš. Ir netgi labai įdomi buvo situacija, būtent per tuos tekstų rašymo mokymus. Praėjo pirmoji mokymų dalis, susitinku moteris lifte ir jos sako: "Jūs grynai tokia, kaip mes įsivaizdavome." Tai ten visiškai tikra aš, stengiuosi nemeluoti, nedaryti iš savęs prekės ženklo, man to nereikia, nes feisbukas man yra pramoga, iš to pinigų neuždirbu. Tai yra tiesiog malonu – pagalvoji, kad žmonėms būtų smagu paskaityti, tai ir tiesiog parašai. Tokius įrašus parašau labai greitai, niekada nesėdžiu ilgai prie tų tekstų.

– Atskleiskite, ką dažniausiai patariate savo mokiniams?

– Dažniausiai patariu suprasti, ką jie nori pasakyti. Didžiausia žmonių bėda yra ne tai, kad jie nemoka sudėti sakinio, bet tai, kad jie neturi ko pasakyti – neturi istorijos, neranda temos, nesupranta, ką nori pasiekti savo tekstu. Kai atsakai į šiuos klausimus, tuomet viskas pradeda eitis labai lengvai.

– Galbūt kažko iš jų išmokote ir pati?

– Kai pas tave ateina labai daug skirtingų žmonių, pamatai jų skirtumus ir sprendi, ko daugmaž reikia tiems žmonėms. Pavyzdžiui, problemos, kurias matau, nebūtinai yra tos, su kuriomis susiduria tie žmonės rašydami. Nes pagrindinė bėda yra ta, kad žmonės rašydami labai bijo pasirodyti kvaili. Supratau ir išmokau, kad kaip Juozas Statkevičius kažkada yra sakęs apie aprangą – žmogus nenori atrodyti kvailai apsirengęs, tai lygiai tas pats ir dėl rašymo. Jis irgi yra tam tikra mūsų išraiška, žmonės bijo pasirodyti kvaileliais, prisapalioti nesąmonių...

– Kaip manote, ar gerai rašyti galima tik tada, kai tema tau svarbi?

– Labai priklauso, ką rašai. Yra žurnalistų, kurie rašo tik tam tikromis temomis, nes jos jiems artimos, jie jau sukaupę nemažai patirties. Kalbant apie kūrybinį rašymą – visiškai ne, dėl to, kad kaip tik gerai rašydama atrandi, kad tema įdomi.

– Ar prisimenate pirmąjį savo parašytą tekstą, su kuriuo kartu ir atėjo suvokimas, kad rašymas – tai tas dalykas, su kuriuo ir norite sieti savo gyvenimą?

– Čia labai sena vaikystės istorija, kurią ne vieną kartą esu pasakojusi. Kai man buvo šešiolika metų, mano mama tuo metu vadovavo siuvyklai, ten įsidarbinau vasarai ir mano užduotis buvo apkirpti vilnonių kelnių detales. Buvo 30 laipsnių karščio ir sugedęs kondicionierius, labai karšta ir itin nuobodu, nusivariau rankas iki pūslių ir už tą, atrodo, savaitę darbo, kuris prasidėdavo šeštą ryto ir baigdavosi šeštą vakaro, gavau 50 litų. Ir tada pagalvojau, kad gal yra ir lengvesnių būdų uždirbti pinigų. Kitą dieną nuėjau į vieną iš gimtosios Ukmergės laikraščių ir paklausiau, gal reikia žurnalistų. Iš pradžių iš manęs juokėsi, paskui savaitgalį nuėjau į kažkokį renginį, parašiau straipsnį ir gavau už jį pinigų. Tada supratau, kad nereikia taip sunkiai dirbti, galima ir smagiau.

– Ar dar ir šiandien galvojate, kad jūsų darbas – ganėtinai lengvas?

– Lengva yra tai, kas įdomu. Nesakau, kad tai yra lengva iš esmės, tai yra siaubingas darbas. Turbūt streso lygį mano darbas turi labai didelį, su aukštesniu susiduria nebent tie, kurie dirba greitojoje, skrenda į kosmosą ir panašiai. Kiekvieną dieną viskas dega – dega eteriai, tave tampo dešimt kartų per vieną dieną į skirtingas puses, kiekvieną dieną turi atrodyti gerai, kalbėti tvarkingai, atiduoti darbą labai kokybišką, nes tą darbą visi pamatys – nebus taip, kad truputį pachimyčinau ir niekas nepamatė. Ne, visi pamatys ir kiekvieną dieną. Tikrai tas darbas nėra lengvas, bet be jo gyventi negalėčiau.

– Savo tekstuose nemažai kritikuojate Lietuvą, ją lygindama su kitomis šalimis. Kaip manote, ko labiausiai trūksta mūsų šaliai, kad joje gyventi būtų gera, o galbūt reikėtų sakyti – dar geriau?

Reikia tiesiog atkreipti dėmesį į tuos dalykus, kurie, atrodo, praplaukia mums pro šoną. Man atrodo, kad rašantiems žmonėms nepraplaukia niekas.

– Pirma į galvą šaunanti mintis, kad, liaudiškai kalbant, trūksta kiaušų. Lietuvai, jos žmonėms trūksta ryžto padaryti taip, kaip jie nori padaryti, neklausyti, ką kalba bobos, imtis radikalesnių sprendimų. Nes visos mūsų sritys – kultūra, politika, socialiniai santykiai tąsosi kaip koks nepabaigtas projektas. Trūksta ryžtingumo ir reikia mažiau bijoti, dideli bailiai esame.

– Visai neseniai publikuotas jūsų tekstas apie pernelyg sureikšminamą išvaizdą, tiksliau, lieknumo kultą, sulaukė daugybės dėmesio. Prisipažinkite, galbūt ir pati kada nors paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje turėjote kokių nors kompleksų? Kaip pavyko juos nugalėti?

– Pavyko paprastai – atėjo laikas, kai supratau, kad negali verkti dėl to, ko nepakeisi. O išvaizdos kompleksų, aišku, kad buvo. Kurį laiką besimokydama mokykloje galvojau, kad ateityje būsiu choreografė, lankiau šokių būrelį, ten visi koncertuodavome, šokdavome televizijose, ir aš buvau pati storiausia iš visų šokėjų, visą laiką. Iš pradžių dėl to prastai jausdavausi, o paskui tiesiog supratau, kad vis dėlto ne tai suteikia laimę ar pripažinimą.

– Pakalbėkime ne apie kūno, o apie proto, dvasios treniravimą. Kaip manote, ką reikėtų tobulinti, kad būtume gražesni savo vidumi?

– Turbūt svarbiausias dalykas yra nustoti meluoti sau. Ir į savo trūkumus nežiūrėti kaip į kažkokius nepakeičiamus dalykus, nemanyti, kad taip jau ir bus. Pavyzdžiui, man labai dažnai būna, kad darau kažką ir įdedu labai daug energijos, o paskui neišeina taip, kaip norėjau. Kažkas nepavyko, gal diena ne ta buvo, gal proto trūksta, gal knygų reikia dar paskaityti, gal patirties per mažai turiu... Ir tu galvoji apie tai kaip apie turėjimą mažai patirties, o ne taip, kad esi debilė iš esmės, kuriai nepavyks jau niekada gyvenime.

– Didelė dalis jūsų tekstų – apie kasdienes, tačiau magiškas situacijas: tai nugirsti pokalbiai, atsitiktiniai susitikimai su atsitiktiniais žmonėmis, smagios istorijos... Kaip manote, ar pati į pasaulį žiūrite plačiau atmerktomis akimis negu daugelis kitų žmonių, o gal vis dėlto turite laimę, dėl kurios jums tie įdomesni dalykai nutinka dažniau?

– Pirmas dalykas, tai aš labai daug kur būnu, kartais per dieną pakeičiu penkias skirtingas lokacijas. Labai daug keliauju, gyvenimas labai intensyvus, turbūt ir pamatau daugiau negu kad kitas žmogus pamato. Kitas dalykas, kurį pastebėjau, būna, kalbini vieną žmogų, ir jis sako, kad yra neįdomus, neturi ko papasakoti. O pradeda kalbėti ir supranti, kad oho, kiek jis turi papasakoti, tiesiog pats nesupranta, koks yra įdomus... Tai būtent tas identifikavimas įdomios istorijos, svarbios istorijos, yra toks bruožas, kurio reikia nepamesti.

– Jei būtumėte personažas, kokiam literatūriniam veikėjui būtumėte artimiausia?

– Būčiau koks nors bjaurus herojus. Man labai gražūs yra bjaurūs dalykai, labai nemėgstu perdėto mielumo. Nežinau, turbūt būčiau koks nors daktaras Hausas...



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių