Barkauskų šeimos istorija: kaip seni namai tapo naujais

Nenorėjo statybų vargo

Vis dėlto S.Barkauskienė pripažįsta: įsigytas namas niekada idealiai neatitiks jūsų poreikių. Tačiau tam tikrus aspektus galima apžaisti remontuojant.

Sandros neretai klausia, kodėl architektė nesusiprojektavo būsto sau. Išties jiedu su vyru kurį laiką dairėsi sklypo namui statyti, tačiau nepavyko rasti tinkamo. Galiausiai situacija susiklostė taip, kad namo prireikė greitai – didelio, įrengto ir su gera infrastruktūra.

"Tuo metu laukiausi dukros, o sūnus turėjo eiti į pirmą klasę. Norėjosi, kad pradinukui po poros metų netektų keisti mokyklos. Todėl nusprendėme savęs neapkrauti statybomis ir ėmėme ieškoti parduodamo namo. Pagrindiniais kriterijais tapo jo dydis ir patogumas. Miegamųjų mūsų didelei šeimai jau reikėjo bent keturių. Norėjome, kad netoliese būtų mokykla, darželis ir kiti patogumai, – pasakoja Sandra. – Gana greitai netoli Vilniaus radome 2006-aisiais statytą namą, kuris šiuos kriterijus atitiko. Be to, kai gyvenome bute, pro langą matėsi pušys. O šiame name taip pat yra didelis langas į erdvų žalią kiemą, atokiau nuo kaimynų, ir tai labai sužavėjo. Ieškojome tokio būsto, kad nereikėtų kelerius metus gyventi tarsi statybose. Tad mums pasisekė, kad galėjome apsiriboti tik kosmetiniu remontu."

Prisitaikė prie erdvių

Supratę, kad namas jiems tinka, Barkauskai suskubo jį įsigyti. Tiesa, tai buvo šiek tiek komplikuota, nes šeima tuo metu žiemojo Ispanijoje, pirkti teko nuotoliniu būdu.

Gyvendama svetur S.Barkauskienė pagal namo nuotraukas ir planus dėliojo veiksmų seką: kas pasikeis, o kas liks, kaip buvę. Tad, atvykus į naujuosius namus, didelių staigmenų nebuvo.

"Kaip ir galima numanyti, turėjome tam tikrų techninių užduočių, pavyzdžiui, keisti katilą. Tad patarčiau visiems, perkantiems nebenaują namą, apžiūrėti būsto pasikviesti žmogų, išmanantį tokius dalykus. Mums padėjo giminaitis, kuris pirštu pabaksnojo į tam tikrus dalykus, – dalijasi naudinga patirtimi pašnekovė. – Žinoma, perkant kitiems žmonėms suprojektuotą namą, svarbu suprasti, kad prie tam tikrų dalykų teks prisitaikyti. Pavyzdžiui, man gana keistai atrodo antro aukšto planavimas. Miegamieji kambariai suprojektuoti į gatvę, o tualetas ir pagalbinis kambariukas – į ramesnį kiemo kampą. Pati tokio sprendimo nebūčiau priėmusi, tačiau gyventi tai netrukdo. Šio namo stiprioji pusė yra ne įspūdingi architektūriniai sprendimai, o patogi lokacija, kurios mums dabar reikia. Todėl prieš šį pranašumą nublanksta kiti dalykai."

Ateityje Barkauskai planuoja rekonstruoti ir virtuvę. Joje įrengta ne itin patogi sala. Plautuvė įkurdinta vienoje jos pusėje, o kaitlentė – kitoje. Tad gaminant S.Barkauskienei tenka zuiti pirmyn ir atgal. Moteris juokiasi, kad taip bent jau gali nudžiuginti savo žingsniamatį. Vaikams paaugus, šeima mąsto ir apie papildomą vonios kambarį. Tačiau kol kas tai vizijos ir planai.

Poreikis: gausiai Barkauskų šeimai reikėjo daug miegamųjų, todėl visų pirma jie ieškojo didelio namo. Sandros Barkauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Gesino ryškias spalvas

Atsikrausčiusi į senus naujus namus, Barkauskų šeima dideliu remontu neužsiėmė: perdažė sienas, renovavo ir perstumdė baldus, pakeitė apšvietimą.

Naujiesiems būsto savininkams itin nepatiko raudonos ir geltonos spalvų interjero spalvos. Ypač – ryškiai oranžinė siena prie laiptų ir rėkiančios rudos grindys. Tad sienų spalvos buvo pakeistos subtilesne pilkšva ir balta.

Patarčiau, apžiūrint namą, įvertinti, ką bus lengva pakeisti, o ką – sunkiau. Tada paklauskite savęs, ar galėsite gyventi su tuo, kas sunkiai pakeičiama?

Grindų spalva buvo šiek tiek prigesinta, pakeičiant sienų ir baldų spalvas, – naujasis pilkas fonas tam puikiai padėjo. Grindis pridengė ir jaukumo suteikė didžiulis kilimas svetainėje. Įdomu, kad grindys – nevienspalvės, tad jos ir padiktavo rinktis pilkus baldų atspalvius. Taip suderintos spalvos interjerui labai tiko.

"Turint finansų ir laiko, būste galima pakeisti tikrai daug. Tačiau ar tikrai verta tam švaistyti milžiniškus resursus? Tad patarčiau, apžiūrint namą, įvertinti, ką bus lengva pakeisti, o ką – sunkiau. Tada paklauskite savęs, ar galėsite gyventi su tuo, kas sunkiai pakeičiama? – pataria pašnekovė. – Kai atvažiavome apžiūrėti būsto, man buvo nelabai įdomios brokerės ar buvusių šeimininkų šnekos. Tiesiog vaikščiojau po kambarius ir įsivaizdavau gyvenimą čia. Kur stovės Kalėdų eglutė? Ar šią sofą galima perstumti? Kaip atsidaro durys į terasą? Dar tik peržvelgiant parduodamų namų skelbimus jau reikėtų įsivaizduoti, kaip gyvensite juose."

Atnaujinimas – tarsi sudoku

Kai kurios atnaujintos Barkauskų būsto erdvės, palyginti su senuoju vaizdu, atrodo neatpažįstamos. Pavyzdžiui, savo darbo kambarį S.Barkauskienė įkūrė pirmame aukšte, netoli laiptų aikštelės esančiame kampe.

Gyvenant ankstesniems šeimininkams, čia stovėjo didžiulė knygų spinta. Senose fotografijose šis kampas atrodo užgriozdintas ir sunkus. Dar tik žiūrinėdama naujųjų namų planus, architektė jau žinojo, kad būtent čia norės turėti savo darbo kampą.

Netoli įrengtas vaikų žaidimų kambarys, tad dirbdama moteris gali stebėti atžalas. Šiandien šis kampas atrodo visiškai kitaip. Jį perdažius baltai, išnešus spintą ir pakabinus lengvas lentynas virš rašomojo stalo, pradingo visas akiai sunkus vaizdas. Tiesa, kadangi kampas mažas, o siena trumpa, joks rašomasis stalas čia netilpo. Todėl S.Barkauskienė jį sumontavo iš komodos ir įsigyto stalviršio.

"Juokauju, kad iš šykštumo galima daug visko prigalvoti, – juokiasi ji. – Namas jau suprojektuotas, tad privalai prie jo prisitaikyti. Tai tarsi sudoku sprendimas. Turi sugalvoti, kaipgi čia viską sutalpinti. Iš tikrųjų, kampo siena yra gerokai per trumpa, kad čia tilptų standartinis rašomasis stalas. Todėl puikiai tiko iš senojo buto atsivežta komoda ir įsigytas kuklus stalviršis bei jam primontuotos kojos."

Prie stalo frankenšteino stovi ir akį traukianti stilinga tamsi kėdė. Ją S.Barkauskienė rado internetiniame skelbimų portale. Įsigijusi naudotą varganą kėdę, moteris ją atnaujino ir pavertė puikiu interjero akcentu. Pasak pašnekovės, tikrai ne visada būtina pirkti naujus baldus ar interjero detales. Jų galima įsigyti jau naudotų ir, pasitelkus fantaziją, prikelti antram gyvenimui. Beje, moteris įsigijo ir antrą kėdę, kurią ji pavers žaisline krosnele dukrai.

"Kartais toks elementarus veiksmas kaip senos kėdės perdažymas gali visiškai pakeisti vaizdą. Namuose interjeras tapo kur kas jaukesnis, o vaizdas malonesnis pakeitus sienų spalvą. Net ir senųjų šeimininkų palikti baldai naujos spalvos sienų fone atrodo kitaip", – tikina architektė.

Pokyčiai: atsikraustę naujieji šeimininkai dideliu remontu neužsiėmė – perdažė sienas, renovavo ir perstumdė baldus, pakeitė apšvietimą. Sandros Barkauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Nestandartiniai sprendimai

Vos atsikraustę, Barkauskai pirmiausia atnaujino vaikų kambarį. Jie priėmė netipišką sprendimą, be atžalų miegamųjų antrame aukšte, įrengti ir žaidimų kambarį pirmajame.

"Ši netoli svetainės esanti erdvė pagal planavimą turėtų būti darbo kambariu, tačiau mes jį panaudojome kitaip. Čia nėra lovos – tik žaislai ir didžiulis stalas palei sieną. Jį pagaminome iš parduotuvėje įsigytos medžio drožlių plokštės ir prisukome prie sienos, – pasakoja atnaujintų namų šeimininkė. – Šiek tiek koregavome ir virtuvę – jos viduryje stovėjo spinta, dalijanti erdvę į dvi dalis. Tikriausiai prisimenate sovietinius butus, kai atskiros erdvės vaikams būdavo sukuriamos viduryje kambario pastatant sunkią spintą. Mes norėjome atviresnio valgomojo, tad spintelę šiek tiek pasukome. Vis dėlto ji nebuvo suprojektuota priglausti prie sienos, tad reikėjo papildomai dėti plokštės gabaliukus."

Šeima keitė ir svetainės planavimą. Ankstesni šeimininkai duris į terasą buvo užstūmę sunkia sofa. "Svetainėje yra trys didžiuliai langai į kiemą, kurių vieno negalėjome atidaryti dėl užstumto baldo. Man buvo gaila šio sprendimo, tad ilgai galvojome, kaip langą atverti. Reikėjo sugalvoti, kaip pasukti sofą, kad galėtume patogiai žiūrėti televizorių. Galiausiai planas pavyko, nors teko pasirinkti: atviri dideli langai į kiemą ar iš virtuvės matomas televizorius. Pasirinkome langus, tačiau reikėjo sumąstyti, kaip pakabinti televizorių. Spintelės tame kampe nesinorėjo, o siena – iš gipskartonio. Tad radome specialius inkarus gipso kartono plokštėms, kurie atlaiko didelį svorį", – atskleidžia S.Barkauskienė.

Pakeitus sofos ir televizoriaus vietą, iš svetainės ne tik atsivėrė vaizdas į kiemą, bet ir tapo patogu bendrauti šeimos nariams. Sofa nebedalija erdvės į svetainę, laiptų zoną ir virtuvę, bet palieka atvirą pirmą aukštą.

Šeima atnaujino ir antro aukšto kambarius, išskyrus Barkauskų sūnų miegamąjį. Berniukai kol kas miega viename kambaryje, o ateityje, jei norės, vienas jų persikels į dabartinį tėčio darbo kambarį.

Kambarys – razina

S.Barkauskienė pripažįsta, kad namų interjeras kurtas pagal jos pageidavimus.

"Man patinka lengvi, šviesūs kambariai, idealiausia – išdažyti baltai, su šviesaus medžio elementais. Mano vyras mėgsta tamsius interjerus, jo darbo kambarį taip ir įrengėme. Jis gana mažas, o ir lubos žemėjančios. Tokių kambarių nepatariama dažyti tamsiai, nes jie dar labiau susispaus, tačiau šiuo atveju ribos kambaryje tarsi išnyko. Viskas tamsu, bet erdvė atrodo be krašto, – pasakoja pašnekovė. – Darbo kambaryje stovi ir ankstesnių gyventojų palikta didžiulė drabužių spinta be durų. Ji buvo rausvo atspalvio, primenanti tas, kurios stovi pigiuose biuruose. Mes ją perdažėme, pridėjome papildomų lentynų, ir išėjo nuostabi knygų spinta. Tamsiame fone matyti tik knygų nugarėlės, kurios vaizdą labai pagyvina. Tad, jei visą namą įvardytume kaip varškės apkepą, šis kambarys būtų jo razina."

Šeima tamsiai įrengė ir pirtį, kuri – taip pat S.Barkauskienės vyro zona. Pirtis tamsi – juodos net lubos. Pasak architektės, toks sprendimas sukuria įdomų efektą, kai tamsoje šviečia tik pirties kambariukas.

Iš savo senojo būsto šeima atsivežė vos keletą baldų: vaikų loveles, čiužinį ir komodą, kuri vėliau tapo S.Barkauskienės stalo frankenšteino dalimi. Perkantiems nenaują būstą pašnekovė pataria paliktų baldų neišmesti, nebent jie visiškai nepanaudojami, sulūžę. Kitu atveju verta juos kuriam laikui pastatyti mažiau naudojamame kambaryje. Gali būti, kad šaus idėja, kaip šiuos baldus atnaujinti ir panaudoti.

"Taip pat patarčiau sudaryti sutartį – kokius baldus buvę savininkai pasiims, o kokius paliks. Name mes radome tokio turto, kuris visiškai nepanaudojamas, sulūžęs. Tarkime, žoliapjovė be ratukų ar sugedęs didžiulis televizorius. Tokiu atveju tenka pačiam rūpintis šių daiktų išgabenimu, rūšiavimu. O gražius fotelius ir komodą, kuriuos džiaugėmės panaudosiantys, buvę šeimininkai išsivežė. Tad geriausia sudaryti sutartį, – pataria S.Barkauskienė. – Rastus baldus galima panaudoti kituose kambariuose, nebūtina jų palikti senojoje vietoje. Pavyzdžiui, odinę sofą išnešėme į pirtį. Labai smagu ant jos šlapiam atsisėsti, nes ji vėsina ir neperšlampa. Panaudojome ir dvi didžiules spintas: jas perdažėme, įdėjome duris ir papildomas lentynas."

Erdvu: vaikų kambaryje puikiai tinka iš medžio drožlių plokščių pagaminti stalviršis ir lentynos. Sandros Barkauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Dalijasi naudingais patarimais

Pradėjusi namo atnaujinimo darbus, Sandra socialiniame tinkle "Instagram" ėmė rašyti ir tinklaraštį "Seni nauji namai". Tai lyg atsvara įrašams apie prabangius remontus.

"Pamaniau, jei aš negaliu sau leisti užsisakyti dizainerių paslaugų, tad greičiausiai su tuo susiduria ir kiti žmonės. Galbūt galėčiau jiems padėti pasisemti paprastesnių sprendimų idėjų? – pasakoja Sandra. – Būna, kad žmogus paklausia patarimo, o atsakius nustemba: "Kaip aš pats apie tai nepagalvojau?!" Išties, kartais tereikia geros idėjos ar postūmio pirmyn."

Architektė pataria, prieš imantis statyti ar remontuoti namą, gerai pasverti visus už ir prieš, suprasti, kokie jūsų tikrieji poreikiai, kaip jie gali keistis po poros metų. Ji įsitikinusi: konkretus būstas tarnauja tik tam tikru gyvenimo etapu, todėl ne visada verta prisirišti prie gyvenamosios vietos.

"Kai su vyru buvome dviese, butas tiko idealiai. Dabartiniame mūsų šeimos gyvenimo etape būsto reikėjo didelio, su patogia infrastruktūra, netoliese esančia mokykla. Man patinka, kad mano sūnus pirmokas pats pareina iš mokyklos, taksiste dirbti tikrai nesinori. Galbūt vėliau, kai vaikai išvažiuos studijuoti, mūsų poreikiai pasikeis, ir suprojektuosime savo svajonių sodybą. Kas žino – gal norėsime gyventi vienkiemyje? – svarsto ji. – Tad man atrodo kvaila pernelyg prisirišti prie minties, kad būtina statyti naują namą, investuoti savo laiką, pinigus ir nervus, tikintis ten praleisti visą likusį gyvenimą. Viskas keičiasi – kas šiandien atrodo patogu, po dešimties metų gali nebepatikti."