Dainininko ir jo mylimosios negąsdina didelis metų skirtumas

Nugalėti stereotipus

"Nesilaikome standartų ir negyvename pagal kitų sukurtus stereotipus. Gyvename savo, bet ne kitų žmonių gyvenimą, – teigė daugelyje muzikinių projektų su garsiais Lietuvos dainininkais dalyvavęs Mantas, kuris pirmą kartą taip atvirai Lietuvoje pasakojo apie savo meilę. – Vieni mus myli, kiti – ne. Bet visiems ir nesistengiame įtikti. Einame savo gyvenimo keliu."

Jo mylimoji dainininkė J.Naruševičiūtė neslepia, kad jai buvo daug sunkiau nugalėti stereotipus, nusipurtyti suvaržymus. Ji nuolat galvojo: o ką pasakys žmonės? Gyveno jų sukurtą gyvenimą. Nesvarbu, ką šnabždėjo širdis.

"Velniop tokį gyvenimą, – mostelėjo ranka besišypsanti moteris. – Reikia džiaugtis kiekviena gyvenimo diena, kiekviena minute, kiekviena akimirka."

Svarbiausia – vaikų reakcija

Buvusiai kaunietei tai neatsitiktiniai, ne iš knygos perskaityti ar išminčių nuolat kartojami žodžiai.

Jolanta išgyveno tėvų mirtį, skyrybas, benamės dalią.

Tiesa, metams išvykusi padirbėti į Angliją ir dabar ten jau aštuoniolika metų gyvenanti moteris prisipažino, kad iš pradžių ją it peiliai badė apkalbos.

"Svarbiausia buvo vaikų reakcija. Universitete besimokantis sūnus Karolis užaugo tolerantiškoje visuomenėje ir mūsų ryšį vertina geranoriškai, o dukra Amanda su Mantu taip pat sutaria nuostabiai. Kai laiminga mama, visada bus laimingi ir vaikai, – neabejojo J.Naruševičiūtė. – O tėvai – žinau, jie džiaugiasi dėl  manęs danguje. Skausmingas pašaipas nugalėjo mūsų meilė ir didelis draugų, pažįstamų palaikymas."

Įstrigo išvaizdus vaikinukas

Kaip susipažino dabar akių spindesio ir dainuojančių širdžių neslepiantys Jolanta ir Mantas?

Moteris dalyvavo televizijos laidoje Lietuvoje, kur jai iškart įstrigo nuostabus Manto balsas.

Vėliau, jau grįžusi į Angliją, organizuodama kalėdinį vakarėlį vietos lietuviams, ji prisiminė M.Vygantą ir pasiūlė padainuoti.

"Kažkas širdyje suvirpėjo. Parašiau, pasiskambinome. Galvojau, kad bendrauti bus sunku, – prisiminė buvusi ansamblio "Tututis"  pagrindinė solistė, Klaipėdos universiteto Kauno skyriuje akordeono, fortepijono klasėse besimokiusi, o kanklių klasę baigusi J.Naruševičiūtė. – Tačiau viskas susiklostė itin lengvai, atrodė, kad esame pažįstami begalę metų."

Ji šypsosi prisimindama pirmą susitikimą – jauną, išvaizdų vaikinuką rudomis akimis.

Jų pokalbis prie automobilio užsitęsė ne vieną minutę. Patyrusi muzikantė, pakvietusi Mantą repetuoti, po pirmųjų akordų pajuto, kad jis gabus žmogus.

Netrukus jie pradėjo dainuoti restorane, privačiuose vakarėliuose. Atskirai ir duetu.

Namuose nevysta gėlės

"Kiekvienas, kuris pasirenka savo gyvenimo kelią, neturi laiko ir noro nurodinėti kitiems. Deja, yra tokių, kuriems labiau aktualus kitų, bet ne savo gyvenimas, – pastebėjo M.Vygantas, pasidžiaugęs, kad jį supa labai daug šviesių, gerų žmonių. – Nežinau, kuri akimirka mums buvo lemtinga, bet kartą ėjau į restoraną, kur dainavo Jolanta, virpančia širdimi ir su dideliu glėbiu rožių. Ir užlipęs į sceną ją nustebinau."

Netrukus jie jau neslėpė vienas kitam jausmų, nusprendė neapsimetinėti ir apsigyveno kartu.

Mantas – itin dėmesingas, džentelmeniškas, dažnai stulbinti  mėgstantis vyras. Moteris švyti – jų namuose gėlės nevysta, tačiau jas dainininkas mylimai moteriai įteikia netikėtai.

Jolanta nežino, kur teks vakare su Mantu iškeliauti ar kur nors viduryje nakties išsikepti šašlykų.

"Turime mes ir istoriją, kurią vadiname "vienas procentas telefono baterijos", – nusijuokė nedetalizavusi istorijos J.Naruševičiūtė. – Taip, mane draskė abejonės, vijau šalin mintis. Aš – daug vyresnė, jis – jaunesnis. Tačiau viską nulėmė jausmai, širdis, natūralumas. Ir aš niekada gyvenime nesulaukiau tiek daug dėmesio."

Gyvenimo šuolis parašiutu

Ji – nuoširdi. Ir nelaiko Manto prirakinto. Kaip ir jis – jos.

Vis dėlto jie vienas nuo kito bėgti nenori. Įsirengdami namus kartu derina ir aptaria visas smulkmenas.

"Girdėjau kalbas, kad Mantas po mėnesio ar dviejų pabėgs pas jaunesnę, – šyptelėjo Jolanta. – Bet bėgti vienas nuo kito nenorime. Pusantrų metų esame kartu. Beje, o kodėl niekas negalvoja, kad aš galiu pabėgti? Ar vienmečių poros nesiskiria? Jei nėra pagarbos, atvirumo, pasitikėjimo, nepadės joks amžius."

Jolanta ir Mantas žino jų šeimos taisykles, kas jiems brangu, kas tabu, kas priimtina, o kas ne.

Dviejų vaikų mama neslepia, kad sutampa daug jų vertybių, pomėgių. Abu mėgsta keliauti, patirti naujų įspūdžių, ne vien gulėti paplūdimyje.

1988 m. su drąsiais lietuviais Maskvos Raudonojoje aikštėje "Tautišką giesmę" giedojusios ir trispalvę atsivežusios Jolantos šią vasarą laukia iššūkis – ji prisižadėjo šokti parašiutu.

"O siaube, kur buvo mano protas, kai leptelėjau Mantui, – kvatojosi Jolanta. – Jam pati dovanojau šuolį parašiutu, jis užsikabino, o dabar pati prisikalbėjau. Tačiau ko nepadarysi dėl pažado ir mylimo žmogaus."

Ramybės kolūkis

Jie vienas kitam negaili šiltų žodžių ir komplimentų.

"Jis gerai sutaria su sūnumi Karoliu, dukra žino, kad Mantas niekada negrįš iš parduotuvės tuščiomis rankomis. Ji taip pat mokosi dainuoti, jie abu labai mėgsta kiną. Iš kelionės ji atsiuntė vieną laišką, adresuotą mamai, kitą – Mantui", – besidžiaugianti dabartimi Jolanta neslėpė, kad itin darbštus vyras visiškai finansiškai išlaiko jos vaikus.

Pagarbą, dėmesį, švelnumą, saugumą, atvirumą tarpusavio santykiuose išskyrė ir M.Vygantas.

"Grįžęs jaučiuosi laukiamas ir mylimas. Taip pat jaučiasi Jolanta ir jos vaikai, – atviravo 25 metų vyras. – Esu laimingas, neslepiame savo santykių ir ramiai gyvename."

J.Naruševičiūtė neslėpė, kad jų charakteriai šiek tiek skiriasi: Mantas – emocingas, įsiplieskia kaip degtukas. Šalto ir karšto gyvenime patyrusi moteris atlaidžiai šypsosi – jaunystėje ji buvo tokia pati.

Moteris dabar spinduliuoja ramybe, o ją neseniai net pavadino ramybės kolūkiu.

Širdys dainuoja

Jolanta – žmogus, kuris kardinaliai į šviesiąją pusę pakeitė M.Vyganto gyvenimą.

"Net bijau prisiminti, koks buvau žmogus, – pirmą kartą Lietuvoje taip atvirai viešai kalbėjo M.Vygantas. – Nedoras, savimyla, egoistas. Per klaidas, savo išdidumą nuvyliau ir praradau kai kuriuos draugus, šeimos narius. Jie žino, apie ką kalbu. Nuoširdžiai, iš širdies gelmių, jų atsiprašau. Bet laiko neatsuksi atgal, kiekvienas klystame. Dabar išmokau perlipti ir savo ego, ir savo ambicijas, išmokau įsiklausyti, kas man sakoma."

Mantas nuoširdžiai dėkoja mylimai moteriai, kuri atvėrė akis, leido pajusti, kas dirbtina, kas tikra.

"To linkiu visiems. Ir dabar dirbtini, materialūs dalykai nublanksta prieš tikrumą, natūralumą, dėmesingumą, – švytėjo M.Vygantas. – Jolanta – labai protinga moteris. Jos dėka man kitomis spalvomis nušvito gyvenimas, kurį išmokau mylėti ir branginti. Nutraukiau santykius su kai kuriais netikrais žmonėmis. Ir dabar mus supa mylimi ir šviesūs žmonės. Už tai ačiū tau, širdele."

Dabar jų širdys mėgaujasi buvimu kartu. Kelionėmis. Darbu. Žaidimais ir laiku kartu su vaikais.

"Arba lepinimu, pusryčiais į lovą, – šypsodamasis mirktelėjo Mantas, kuris rugpjūčio 20-ąją Lietuvoje (ten vyks dviem savaitėms atostogų automobiliu) minės savo 26-ąjį gimtadienį. – Visavertėje šeimoje to reikia. Ir kompromisų, supratimo, dėmesio, abipusių pastangų."

Šiandien jų akys spindi, o širdys dainuoja. Pusantrų metų. Kas bus vėliau, niekas nežino.

"Jaučiu tikslą atsiverti visiems. Ypač tiems, kurie bijo apkalbų, pasmerkimo, – tarsi išpažintį tęsė J.Naruševičiūtė. – Nebijokite rizikuoti, klysti, būkite savimi. Įsiklausykite į savo širdį ir gyvenkite sau skirtą gyvenimą."