Dviejų lietuvių kelionė mirtimi alsuojančiu Griaučių krantu

5 000 kilometrų visureigiu

Viename seniausių PAR miestų, savitame Afrikos kultūros lopšyje Stelenboše, M.Lucka su draugu Domu iš pradžių ketino keliauti iki Lesoto ar Botsvanos. "Nenorėjome daug vairuoti, todėl 3 000 km automobiliu mums atrodė neįtikėtinai daug", – šyptelėjo Marius.

Viską apvertė žodžiai: Namibija – viena tų šalių, kurias pamatyti privaloma.

Lietuvos keliautojas Danas Pankevičius, aplankęs daugiau nei 160 pasaulio šalių, primygtinai patarė važiuoti ir garsiuoju Griaučių krantu.

Net sutvarkę PAR išnuomoto visureigio dokumentus ir palikdami ąžuolais, klevais ir dar kažkuo Lietuvą primenantį Stelenbošą, lietuviai neįsivaizdavo, kad nuvažiuos daugiau nei 5 000 km.

Prieš važiuodami apie 500 km ilgio Griaučių krantu – pakrantės dalimi nuo Kunenės upės žiočių Angoloje iki Svakopmundo, pietinėje Namibo dykumos dalyje, Marius ir Domas buvo perspėti pasiimti daugiau vandens ir maisto atsargų, turėti ne vieną atsarginį ratą.

Kadaise portugalų jūreivių Pragaro, vėliau Griaučių krantu, pavadintoje vietoje Marius ir Domas padėjo sutiktiems keliautojams pasikeisti trečią, paskutinę, padangą.

Į dramatišką situaciją pateko ir lietuviai. Laimė, tai įvyko dar tik kelionės pradžioje, prieš artėjant prie Mirties namų slenksčio, kur dar rytais galima sutikti pravažiuojančių automobilių.

Seksas su dykuma

Kaip ir kiekvieną vakarą, prieš nakvynę jie išsukdavo iš kelio, kur nakvodavo ant visureigio stogo įrengtoje palapinėje.

Neturėdami patirties bei žinių, kad smėlynuose reikia išleisti iš padangų orą, užklimpo smėlyje. Kišo akmenis po ratais ir daug valandų bandė iškasti auksinį, purų smėlį – veltui.

"Šiek tiek išsigandau, bet rytas už vakarą protingesnis, todėl nuėjome miegoti, o ryte, kai dar oras buvo vėsus, nuėjau į kelią stabdyti pravažiuojančių mašinų, – Mariui sustojo tik trečias automobilis. Retai ta vieta važiuojantys vairuotojai, matyt, manė, kad jis dirba su plėšikais. – Tai buvo galingu visureigiu savaitgalį važiavęs žvejoti Namibijoje dirbantis chirurgas rusas Igoris."

Igoris padėjo nuleisti iš padangų orą ir ištempti lietuvių automobilį iš smėlynų. Beje, jis net nesiteiravo, iš kur lietuviai atvykę, nes svarbiausia tautybė yra žmogus.

"Baisu pagalvoti, kas būtų, jei įstrigtume jau toli dykumoje, Griaučių krante, kur per kelias paras gali nepamatyti nė vieno automobilio. Gavome įspūdingą pamoką, o seksas su dykuma buvo stiprus, – juokėsi Marius. – Reikėjo tik iš kelnių išsikratyti smėlį."

Kas tyko už nugaros?

Griaučių kranto paplūdimys nubarstytas granito, bazalto, smiltainio, agato, karneolio ir kvarco žvirgždu. Smėlis labai karštas, jūra šalta – pakrante iš Antarktidos šiaurės kryptimi teka Bengelos srovė.

Nuo jūros pučia pietų vėjai, kuriuos Namibijos medžiotojai sanai pavadino Soo-oop-wa − tai vienas ypatingiausių dykumos gamtos reiškinių.

Pučiant šiam vėjui, pavėjinis smėlio kopų šlaitas arba kita atvira jų dalis griūva, sukeldama tokią smarkią byrančių kvarco smiltelių trintį, kad kopos staugia.

Girdėdamas tą garsą, jauti, tarsi kažkas tyko už nugaros, todėl skubi į mašiną.

"Keista, nejauku ir net baisu, – prakalbus apie sunkiai paaiškinamą garsą neslėpė Marius. – Net ir atlikęs gamtinį reikalą, nors kiek tik mato akys – nė gyvos dvasios, bet girdėdamas tą garsą jauti, tarsi kažkas tyko už nugaros, todėl skubi į automobilį."

Peizažas kontrastingas – nėra tik žalumos: dykuma keitė spalvas ir formas kas dešimt kilometrų, nuo skaidriai baltų iki stipriai žalių uolienų, nuo visiškai juodo smėlio į pilką.

"Su Domu jautėmės kaip kosmonautai kitoje planetoje. Pažiūrėti įdomu, bet užtrukti nesinori. Ir tas gaudimas dykumoje. Ten suvoki, kad esi tik dulkelė, kurią akimirksniu gali pasiglemžti gamta, – įspūdžius nupasakojo M.Lucka. – Tai tarsi patvirtino matomi Namibiją kolonizavusių vokiečių palikti namai, deimantų kasyklos, naftos platformos. Viskas paskendę smėlyje."

Kraujas ant šokoladinių akmenų

Marius ten beveik nesapnavo – miegas negilus, jauti įtampą, tarsi kažkas alsuoja anapus realybės ir bet kurią akimirką tave gali įtraukti į košmarą.

Dykumos staugimas buvo tikras kontrastas ramybei, kai pakeliui iš PAR jie grožėjosi magiška pilnatimi, žvaigždėtu dangumi ir nesuvokiamu tylos koncertu: ant visureigio stogo įrengtą palapinę keliautojai palikdavo neužsegtą.

Atrodo, važiuoji žvyrkeliu, tačiau po kojomis – druska. Kartais, kad dantys neišbyrėtų nuo kratimosi, važiuodavo juos sukandę.

Artėjant prie Griaučių kranto pabaigos, dykumos viduryje, jie pamatė seniai apleistą kempingą – žmonės dingo tarsi mostelėjus burtų lazdele.

"Domas liko mašinoje, o aš nuėjau išsimaudyti Atlanto vandenyne, – eidamas M.Lucka pastebėjo daugybę kojotų pėdsakų. – Netrukus pamačiau dešimtis sudraskytų ruonių. Paplūdimyje voliojosi kruvini mėsos gabalai."

Pasukus nuo vandenyno, smėlį ir žvyrą pakeitė medžiai, krūmokšniai ir akmenys, kurie panašūs į iš žemės augančius tamsiai oranžine pudra apibarstytus didelius šokoladinius triufelius.

Lenktynės su žirafa

Lietuviai, nuvažiavę daugiau nei 3 000 km, artėjo iki prie Angolos sienos įkurto Opuwo miestelio, kur gyveno prieš kelerius metus savo himbu gentį palikusi Maria.

Patarti D.Pankevičiaus, draugai ketino paprašyti moters palydėti pas gentainius ir nupirkti himbu genčiai maisto – miltų, aliejaus, saldainių ir vandens.

Dar neprivažiavus Opuwo, jie sutiko piemenis, kurie ženklais rodė sukti atgal – toliau važiuoti nėra galimybių.

"Po dvidešimties minučių privažiavome upės vagą, kurioje kai kur beveik nėra vandens, vadinasi, nebėra kelio. Upė jį nuplovė, ir jeigu norime važiuoti toliau, turime judėt jos vaga", – pasakojo Marius. Vis dėlto jau patirties turėję lietuviai išleido orą iš padangų ir keturiais varomais ratais pajudėjo pirmyn. "Padedant neįtikimai sėkmei įveikėme upės vagą. Gamta mus priėmė kaip savus ir padėjo pasiekti savo tikslą", – prisiminė keliautojas.

Išvažiuojant iš dykumos sutemose juos lydėjo bėganti žirafa.

Vėliau sutiko vokietį, kuris krosiniu motociklu keliavo po dykumą ir tikino matęs liūtų bei kitų plėšrių gyvūnų, o kai bakstelėjo pirštu žemėlapyje, paaiškėjo, kad būtent tose vietose Marius su draugu nakvodavo.

Afrikos pingvinas

Maria su lietuviais daugiau nei valandą važiavo per brūzgynus, moteris palydėjo vaikinus iki vietos, kur gyvena laukiniai klajokliai.

"Himbu moterys išsiskiria ryškiomis ožkos odos apyrankėmis, papuošalais, kūną tepasi kremu, gaminamu iš riebalų ir ochros pigmento, kuris padeda apsisaugoti nuo karšto, sauso klimato ir vabzdžių įkandimų, – pasakojo M.Lucka. – Beje, ten jie visiškai nesiprausia, nes labai trūksta vandens. Prausimąsi keičia kūną smilkomomis aromatinėmis žolelėmis, kurios veikia ir kaip antimikrobinė priemonė."

Itin retai baltuosius matantys himbu žmonės teiravosi, ar lėktuvas yra toks pat patogus kaip ir automobilis.

Marius dažnai galvodavo, kaip ir kodėl žmonės gyvena vienoje ar kitoje vietoje, kaip ten jaučiasi, ką veikia įprastomis dienomis, ką – savaitgaliais, kiek uždirba ir kam išleidžia uždirbtus pinigus. "Įsivaizduoju, kokia bausmė būtų man gyventi šalia jų. Jei staiga turėčiau čia likti ir pradėti naują gyvenimą tarp visai nepažįstamų, – filosofavo M.Lucka. – Lyg pingvinas, nukeltas nuo Antarktidos ledkalnio ir patupdytas Afrikos pakraštyje, – siaubas, ne kitaip. Bet suvokiau, kad čia – Afrikos pingvinas, čia jo namai ir čia jis laimingas."

Kai kelios himbu moterys prašėsi paimti jas kartu į Lietuvą, Marius su Domu purtė galvas: "Likite savo namuose, kur mokate džiaugtis tuo, ką turite, ir tuo, kas pasiekiama ranka. Pas mus žmonės nėra laimingesni už jus."

Košmariškas radinys

Griaučių krantas šį vardą gavo, kai šveicarų lakūnas Carlas Naueris 1933 m. netoli to kranto patyrė avariją, skrisdamas iš Keiptauno į Londoną.

Vienas žurnalistas pasakė, kad galbūt vieną dieną jo kaulai bus rasti ant Griaučių kranto. Nauerio palaikai nebuvo rasti, tačiau toks pakrantės vardas prigijo.

1943 m. paplūdimyje buvo rasta dvylika begalvių skeletų, o netoliese esančioje apleistoje trobelėje − vaiko griaučiai.

Ant suskilusios lentelės buvo parašyta: "Aš keliauju upės, esančios 60 mylių į šiaurę, link. Jei kas nors ras šią žinią ir seks mane, tepadeda jam Dievas."

Šis pranešimas parašytas 1860 m. Iki šiol neišaiškinta, kas buvo tos tragiškos aukos, kaip jie pateko į šį krantą ir kodėl rasti be galvų.