G. Drukteinis: mūsų istorija tragiška, bet tai nepadėjo išlavinti humoro

Kalbėdamas apie humorą jis teigia, kad ši savybė vystosi kovojant su didžiule neteisybe – nors Lietuvos istorijoje to yra buvę, galimybių išlavinti humorą nepasitaikė.

– Esate rašto žmogus. Kas jus labiau įkvepia – garsas ar tyla?

– Taip, esu rašto žmogus. Pagal holivudinę klasifikaciją, visus žmones galima suskirstyti į tris pogrupius. Vieni yra vaizdo žmonės – gerai atrodantys scenoje ar ekrane. Kiti – garso žmonės, turintys gerą balsą. Dar kiti – rašto, kurie gal neatrodo taip gerai, jų dikcija nėra ideali, bet jie gerai valdo žodį.

Aš – viena retų idealių kombinacijų, į kurią telpa visi pogrupiai. Tačiau labiausiai esu rašto žmogus. Atsakant į klausimą – taip, kartais įkvepia muzika, kartais tik tyla. Tačiau kuriant tyloje, dažnai atsiranda dėmesį blaškančių dirgiklių. Juk tyla niekada nebūna ideali, joje visuomet atsiranda triukšmo. Taigi kam atsiduoti ir būti valdomam nekontroliuojamos garsų kakofonijos, jei galima pačiam susikurti foną.

Kažkada muzika man buvo tarsi kultas, stengiausi joje įžvelgti kažkokias prasmes. Dabar muzika tik fonas. Manau, kad tai brandaus žmogaus nuomonė, kai imama į muziką žiūrėti kaip į foną, o ne gyvenime prasmės paieškos mechanizmą.

– Patarkite tiems, kurie nori rašyti. Pavyzdžiui, kai kurie sako, kad reikia rašyti viską, kas šauna į galvą, pakoreguoti ir bus tekstas.

– Taip, kai kurie naudoja šį metodą. Bet aš nepatariu to daryti. Visi klasikiniai kūriniai parašyti kruopščiu darbu. Pavyzdžiui, mano mėgstamas rašytojas Aleksandras Solženicynas prie vieno sakinio dirbdavo visą dieną.

Todėl mano patarimas yra rašyti kuo kruopščiau. Tą patį sakinį reikia skaityti įvairiomis aplinkybėmis, nes ryte jis atrodys vienaip, vakare kitaip. Vienaip jis atrodys sėdint šalia mylimos merginos, gerame ore, esant sočiam. Jei visomis aplinkybėmis sakinys atrodys gerai, galima sakyti, kad tikslas pasiektas.

Kai manęs klausia, kokią knygą reikia perskaityti, sakau, kad verčiau ieškoti protingesnių už save žmonių. Per gyvenimą jų galima sutikti vos 2–3.

Jei žmogus neturi kažkam potraukio, aistros ir talento, nereikia to daryti. Kažkada bandžiau kurti muziką, bet supratau, kad ne tai yra mano talentas, to atsisakiau. Galima turėti ambicijų, bet kartais pats gyvenimas padiktuoja, kad tai – ne tavo sritis.

– Taigi griebėtės plunksnos. Ar yra tekę skaityti savo kūrinį ir galvoti – kaip aš tai parašiau?

– Esu skaitęs ir galvojęs – labai gerai parašyta, bet kažkur matyta. Tuomet pamatai, kad tai tavo kūrinys, parašytas prieš kokius 25 metus, gal perfrazuotas ir pan. Kartais pamatau kur nors savo tekstus ir galvoju, kad tai išties parašyta iš širdies, tarsi pats Dievas būtų vedžiojęs ranką popieriuje.

– Kodėl ir kada pradėjote rašyti?

– Tai buvo gūdūs okupacijos metai. Mano pirmas kūrinys išspausdintas 1984 m. žurnale „Moksleivis“, tuo metu man buvo 14 metų. Kažkada suvokiau vieną dalyką – žmonėms patinka klausyti mano istorijų, net tada, kai jos – absoliutus pramanas.

Visas Holivudas paremtas žmogiškuoju noru gauti emocijų, įspūdžių, išgyvenimų ir pan. nepriklausomai nuo to, kur esi fiziškai – ar tame pačiame Holivude, ar okupuotoje Lietuvoje. Taigi pradėjau tenkinti šį amžiną žmonių potraukį, geismą gauti kažkokių istorijų.

– Ar rašyti jus paskatino lietuvių kalbos mokytoja?

– Ne, tiesiog okupacijos laikais mes neturėjome daug pramogų. To meto televizija, radijas buvo labai nykūs, vakarietiška muzika – sunkiai prieinama, o vietinė muzika – perdėm ideologizuota ir nugludinta. Kartais pats turėdavai prasimanyti pramogų. Taip viskas ir prasidėjo.

– Jūsų publikacijose neretas svečias yra humoras. Visgi yra žmonių, jo nesuprantančių ar negebančių įvaldyti. Kaip manote, ar tai išlavinama?

– Klasikinis atsakymas yra paaiškinimas, kodėl žydai turi labai išlavintą humoro jausmą. Daugeliu atvejų jų tautos istorija tragiška. Humoras buvo bene vienintelis būdas kovoti su aplinkui vyraujančia neteisybe ir kitais dalykais. Mūsų tautos istorija taip pat kartais būdavo tragiška, bet turbūt ne tiek, todėl neturėjome galimybių išlavinti humoro.

Kalbant bendriau, kaip rašytojui, humoras ir tragedija yra sunkiausi žanrai. Kuriant humorą dažniausiai atsiranda tragedija, o kuriant tragediją – humoras. Tai pikta gyvenimiška taisyklė ir tenka su tuo tvarkytis.

– Kiek reikia perskaityti knygų, kad būtume dvasiškai sveiki?

– Mano patarimas jauniems žmonėms toks – atsakymai nebūtinai yra knygose, dainose ar balete. Atsakymai visada yra protingesniuose žmonėse, kuriuos ne dažnai pavyksta sutikti ir identifikuoti. Taigi kai manęs klausia, kokią knygą reikia perskaityti, sakau, kad verčiau ieškoti protingesnių už save žmonių. Per gyvenimą jų galima sutikti vos 2–3.

– Jūs asocijuojatės su etiketu, prisegamomis vyriškomis kojinėmis ir pan. Ar taip tik linksminatės, ar tai rūpi iš tiesų?

– Rūpi. Sakau tokią tiesą – lagaminas su raudonu mygtuku, finansai, visi Holivudo ar Brodvėjaus svertais ir pan. priklauso tiems, kurie ryši kaklaraiščius, segi kojines, vilki jiems pasiūtus kostiumus, gražiai kalba. Dabar jaunimas seka tokiais žmonėmis kaip Markas Zuckerbergas ar Billas Gates`as, kurie mūvi džinsus, avi sportinius batelius ir pan.

Tačiau kai jų verslas išeina už garažo ar rūsio ribų, jie kreipiasi į tuos žmones su kaklaraiščiais ir kostiumais. Visi šie aprangos atributai pasauliui siunčia žinią – tai padorus žmogus, kuriuo galima pasitikėti. 50–60 metų žmogus, demonstruojantis dredus ar tatuiruotes visada atrodys keistai. Taip, jis gali atrodyti kūrybiškai, bet niekada neatrodys patikimai. O patikimumas šiame gyvenime – bene pati didžiausia vertybė

– O kaip tokie žmonės kaip, pavyzdžiui, grupės „Aerosmith“ lyderis Stevenas Tyleris, nešiojantis keistus drabužius, besilakuojantis nagus?

– Taip, viskas gerai, bet kas tvarko jo finansus? Tikrai ne žmonės lakuotais nagais ar išsitatuiravę ant kaktos kažkokį užrašą. Pinigus tvarko kažkas iš kitos industrijos pusės, mums tai nematoma. Tai padorūs žmonės, sėdintys dangoraižiuose.

Reikia pasirinkti, su kuo jūs – ar tais, kurių pusėje padorumas, finansai ir galybė, ar tais, kurie maištauja, yra nepatenkinti gyvenimu, bando kovoti dėl savo vietos pasaulyje. Mūsų pusėje, kur laikomasi etiketo ir padorumo normų, yra šilta ir saugu, čia skaniai kvepia, čia daromos karjeros, žmogus gali tapti tokiu, kokį jį sukūrė Dievas – padoriu, patikimu, sąžiningu, mylinčiu ir mylimu, nuoširdžiu.