Grimuotoja apie darbą televizijoje: kai pasensiu, rašysiu memuarus

Dar anksčiau nei tiesioginės laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjai į darbą skuba juos laidai ruošiančios LRT televizijos grimuotojos. Jau 28 metus nacionalinio transliuotojo slenkstį kasryt minanti Jolanta Jurkevičienė teigia, kad, nors ankstyvas kėlimasis yra nelengvas ritualas ir neretai išprovokuoja įvairiausias kuriozines situacijas, darbą televizijoje galima vadinti svajone – juk būtent grimuotojų kėdėse pasirodymui televizijos eteryje kaupiasi ir laidų vedėjai, ir pasaulinio garso žvaigždės.

Penkta valanda ryto, o ant grimuotojos J. Jurkevičienės stalo jau išdėliotos akių šešėlių paletės, šepetėliai, paruošti plaukų džiovintuvai – laukiama laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjų ir pirmųjų pašnekovų.

Ir vos po kelių minučių grimo kėdė jau užimta. Žurnalistė Jovita Sukackaitė bus ne tik padažyta, sušukuota, bet ir išklausyta. Būtent malonūs pašnekesiai tiek apie plaukų priežiūros priemones, tiek apie praėjusios nakties sapnus – neatsiejama šio grimo kambario dalis.

„Man atrodo, kad grimuotojos mus visada mato, kai esame labiausiai pažeidžiami. Bet atsisėdi, nusiteiki gerai ir žinai, kad ir išklausys, ir dar padarys gražią. Čia yra tarsi atvirumo kėdė, gali ir pasikalbėti, ir gauti patarimų“, – teigia kone kas rytą grimuotojos kėdėje atsidurianti LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ žurnalistė.

Vis dėlto kartais tokiems pokalbiams nelieka laiko, o darbą prie grimo kėdės J. Jurkevičienei tenka iškeisti į pasivaikščiojimus iki televizijos studijos.

„Laidos metu gali pradėti blizgėti kalbančiojo veidas, pavyzdžiui, dėl per mažo pudros kiekio, jei žmogus buvo nugrimuotas skubant. Eterio metu dažnai tenka vedėjus pakartotinai papudruoti – merginoms greitai nusitrina lūpų dažai, vaikinams ima blizgėti nosys. Būna, kad paskambina operatoriai ar pulto darbuotojai ir paprašo greitai atbėgti ir ką nors pataisyti. Visko būna, juk tiesioginis eteris. Ir televizorių turime, matome, jeigu kas negerai. Visą laiką būname šalia jų“, – taip apie savo dienas LRT pasakoja grimuotoja.

J. Jurkevičienei šis darbas jau tapo kasdienybe, tad nei skubėjimas, nei kelionės su grimo šepetėliu po LRT koridorius daug streso nekelia. Vis dėlto pirmąją patirtį čia grimuotoja prisimins, ko gero, visą gyvenimą.

„Pirmą kartą buvo labai baisu, rankos drebėjo. Tada televizijoje dirbo diktoriai. Nepamenu to vyro, kurį turėjau nugrimuoti, vardo, – rodos, jis turėjo vesti žinias rusų kalba. Mano rankos taip drebėjo, galvojau, kad niekada jo nenugrimuosiu. Iki šiol prisimenu, kaip jį pirmą kartą grimavau“, – pirmaisiais įspūdžiais televizijoje dalijasi grimuotoja.

O visa tai buvo prieš 28 metus. Būtent tiek laiko J. Jurkevičienė pluša su televizijos kolegomis bei čia užsukančiais svečiais.

„Baigiant mokslus kirpėjų mokykloje mano meistrė paklausė, ar norėčiau dirbti televizijoje. Pabandyti, aišku, buvo įdomu, ir atėjau čia atlikti praktikos. Nuo tos dienos viskas ir prasidėjo. Man čia labai patiko, juk dirbti televizijoje – svajonė. Aš manau, ir dabar kiekviena mergina norėtų dirbti televizijoje, nes įdomu bendrauti su tokiais žinomais žmonėmis. Juk kitiems jie yra žvaigždės, kurias mato televizijoje, ekrane, o čia sėdi su jais ir paprastai bendrauji, kalbi“, – dėsto moteris.

Ji priduria, kad vadinamosios žvaigždės grimo kėdėje – tokie patys paprasti žmonės, kaip ir kiekvienas mūsų.

Eterio metu dažnai tenka vedėjus pakartotinai papudruoti – merginoms greitai nusitrina lūpų dažai, vaikinams ima blizgėti nosys. Būna, kad paskambina operatoriai ar pulto darbuotojai ir paprašo greitai atbėgti ir ką nors pataisyti.

„Visąlaik žmonėms atrodo, kad tie, kas būna kadre, yra tokios žvaigždės, su kuriomis gal net sunku būtų susikalbėti. Iš tiesų – ne, visi mes žmonės. Visi turime savo šeimas, problemas, nuotaikas. Prie žinomų veidų tiesiog pripranti. Jei dažniau susiduri su tais pačiais žmonėmis, susipažįsti, žinai, ir kokį vyrą turi, ir kiek vaikų. Jų šeimos narių šiaip nepažįstame, bet jei serga ar kas nors nutinka, dėl jų imame jaudintis. Ir kalbamės mes apie žemiškus dalykus“, – tikina moteris.

Tiesa, LRT grimuotoja neslepia, kad net ir ilgus metus dirbant šį darbą būna momentų, kai užplūsta jaudulys, ypač – kai tenka dirbti su pasaulinio garso žvaigždėmis.

„Yra tokios grand įžymybės, kaip, pavyzdžiui, Violeta Urmanavičiūtė-Urmana. Nuostabi moteris, labai maloni, bet iš pradžių, kai tik išgirdau, kad teks su ja susidurti, ją grimuoti, apėmė toks jauduliukas. Nežinojau, kokia ji, juk žmonių būna visokių. O pasirodo, kad net ir ji gali bijoti išeiti į sceną. Aš sakydavau: ko jūs bijote, jūs esate tiek kūrinių atlikusi, tokiose salėse dainavusi. O ji man sako: aha, norėtumėt, čia yra namai, čia dar svarbiau“, – prisimena J. Jurkevičienė.

Ji taip pat sako, kad žmonės, su kuriais tenka dirbti, tampa artimi, tad su jais sunku atsisveikinti.

„Yra žmonių, kurie jau išėję Anapilin. Smagu, kad su jais teko bendrauti. Labai gerai prisimenu Janiną Miščiukaitę. Nuostabi buvo moteris, kaip ji man patiko, kaip mes buvome susibendravusios... Ir koks buvo šokas, kai sužinojau [apie jos mirtį – LRT.lt]. Prisimenu, kaip paskutinį kartą ji man sakė: Jolančiuk, dabar aš pagulėsiu ligoninėj, man greit padarys tą operaciją, ir antradienį vėl susitiksim, nes vėl bus filmavimas. Ir ji mirė. Kaip buvo baisu. Atrodo, štai – yra žmogus, bendrauji, ir staiga jo nebėra, netenki. Bet lieka prisiminimai, kuriuos gali papasakoti. Galvoju, kai pasensiu visiškai, gal pradėsiu rašyti memuarus“, – juokdamasi svarsto J. Jurkevičienė.

Anot jos, per ilgus darbo metus tiek visko buvo – ir prisiminimų, ir įdomių pašnekesių, bet niekas už grimo kambario sienų neišeina. O į prisiminimų knygą grimuotoja galėtų sudėti ir ne vieną kuriozinę situaciją.

„Dažniausiai tokie pokštai nutinka žiemą. Dirbame nuo ankstaus ryto, ir kartą grįžusi namo pirmą valandą dienos pagalvojau: gerai, daugiau nebegaliu, pamiegosiu truputėlį. Užuolaidas užtraukiau, užmigau. Nežinau, kiek laiko miegojau, o pabudusi pamačiau, kad sūnus kambary vaikšto. Sakau: sūneli, ką tu čia darai, kodėl taip anksti atsikėlei? Greit puoliau rengtis, rinktis daiktus... O sūnus klausia: mama, ką tu darai? Aš sakau: į darbą gi vėluoju. O jis man sako: tai kad tu jau grįžai šiandien iš darbo. Ir taip jau ne man vienai yra buvę. Tas kėlimasis ankstyvą rytą išbalansuoja“, – pasakoja moteris.

J. Jurkevičienė prisimena ir daugiau juokingų situacijų. „Buvo toks įvykis, kai filmavo, man rodos, „Duokim garo“ laidą. Atėjo vienas dalyvis, aš jį nugrimavau, jis atsisveikino ir išėjo. Po kurio laiko jis vėl grįžta, tik be grimo. Atsisėda, o aš jo klausiu: kodėl jūs nusivalėt, kažkas buvo ne taip? O jis pradėjo juoktis ir sako: čia mano brolis dvynys buvo. Jie man buvo identiški, aš jų neatskyriau. Paskui atėjo vieno iš jų žmona ir sako: aš anksčiau irgi jų nepažindavau, bet dabar skiriu puikiai“, – prisimena ilgametė LRT darbuotoja.

Moteris tikina, kad LRT grimuotojos turi ir savo juokingų profesinių frazių, kurias supranta tik jos su kolegėmis. „Pavyzdžiui, viena kolegė iš tolo atsistoja, pasižiūri į žmogų, ir sako: o dabar taip išimsim akį. Ir mes suprantame, ką ji nori pasakyti – ji tiesiog nori patamsinti šešėlius, kad būtų gilesnės akys. O kitam žmogui iš šono atrodo, kad čia tuoj operacijas pradės daryti“, – juokiasi J. Jurkevičienė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių