Holivudas sukrėstas: garsusis D. Lewisas traukiasi iš kino

„D. Day-Lewisas nuo šiol nebedirbs kaip aktorius. Per visus šiuos metus jis tapo labai žinomas tarp visų savo kolegų bei filmų žiūrovų. Tai – asmeninis sprendimas. Daugiau komentarų šiuo klausimu nei iš Danielio, nei iš jo atstovų nebus“, – komentavo aktoriaus atstovė Leslee Dart.

Šešiasdešimtmetis aktorius, kuris per savo karjerą, trukusią keletą dešimtmečių, vaidino prezidentus, rašytojus, nusikaltėlių grupuočių lyderius, dar pasirodys naujoje dramoje „The Phantom Thread“, kurią režisavo Paulas Thomas Andersonas. Juosta jau nufilmuota, jos premjera JAV numatyta šiemet per Kalėdas. D. Day-Lewisas ketina prisidėti prie filmo pristatymo kampanijos. Abiems – tiek aktoriui, tiek režisieriui – tai nebuvo pirmas susitikimas filmavimo aikštelėje – D. Day-Lewisas vaidino P. T. Andersono režisuotoje dramoje „Bus kraujo“ (angl. „There Will Be Blood“, 2007 m.), kuri aktoriui atnešė vieną iš trijų jo laimėtų Oskarų.

D. Day-Lewisas yra vienintelis aktorius, tris kartus laimėjęs Oskarą. Šiuo apdovanojimu jis buvo įvertintas suvaidinęs menininką Christy Browną filme „Mano kairioji pėda“ (angl. „My Left Foot“, 1989 m.), godų naftininką jau minėtoje juostoje „Bus kraujo“ bei JAV prezidentą Abrahamą Lincolną Steveno Spielbergo režisuotoje biografinėje dramoje „Linkolnas“ (angl. „Lincoln“, 2012 m.). Už vaidmenis Martino Scorsesse‘ės filme „Niujorko gaujos“ (angl. „Gangs of New York“, 2002 m.) ir „Tėvo vardu“ (angl. „In the Name of Father“, 1993 m.) jis pelnė dar dvi Oskaro nominacijas.

Vienu talentingiausių savo kartos aktorių laikomas D. Day-Lewisas buvo giriamas už gebėjimą įkūnyti visiškai skirtingus personažus bei universalumą. Jis garsėjo tuo, kad galėjo vaidinti ilgas valandas, neretai „išsinešdamas“ savo personažus už ekrano ir filmavimo aikštelės ribų. Pavyzdžiui, filmuodamasis nuotykių juostoje „Paskutinis mohikanas“ (angl. „The Last of the Mohicans“, 1992 m.) jis kelis mėnesius gyveno laukinėje gamtoje. Iliustruojant teiginį apie šio aktoriaus chameleoniškumą ir lankstumą, galima paminėti ir kitus jo filmus – pavyzdžiui miuziklą „Devyni“ (angl. „Nine“, 2009 m.) ar kostiuminę dramą „Nekaltybės amžius“ (angl. „The Age of Innocence“, 1993 m.).

Tobulai aktorystės meną ir pasiruošimo vaidmeniui metodus įvaldęs D. Day-Lewisas išmoko čekų kalbą, tam, kad galėtų suvaidinti flirtuojantį gydytoją Milano Kunderos knygos „Nepakeliama būties lengvybė“ (angl. „The Unbearable Lightness of Being“, 1988 m.), ruošdamasis vaidmeniui filme „Niujorko gaujos“ klausėsi Emminemo įrašų pykčiui sužadinti. Sėdo į neįgaliojo vežimėlį, kad geriau suprastų nuo cerebrinio paralyžiaus kenčiantį Browną filme „Mano kairioji pėda“.

Anglų poeto Cecilio Day-Lewiso ir anglų aktorės Jill Balcon sūnus D. Day- Lewisas savo aktoriaus karjerą pradėjo būdamas 14-likos metų, trumpai šmėkštelėjęs dramoje „Sekmadienis, prakeiktas sekmadienis“ (angl. „Sunday Bloody Sunday“, 1971 m.). Toliau tęsė savo pasirodymus teatro scenoje ir televizijoje, kol 1985 m. patraukė kritikų dėmesį, suvaidinęs filmuose „Mano gražioji skalbykla“ (angl. „My Beautiful Laundrette“, 1985 m.) ir „Kambarys su vaizdu“ (angl. „A Room With a View“, 1985 m.) – pirmajame jis atliko gatvės kietuolio, antrajame – aukštesniosios klasės Edvardo VII laikų jaunuolį.

Nors iki pat dabar jis sulaukdavo daugybės pasiūlymų filmuotis, D. Day-Lewisas taip pat yra gerai žinomas dėl ypatingo išrankumo – dėl to kartais laukdavo keletą metų, kol atsiras jo dėmesio, laiko bei talento vertas projektas. XX a. dešimto dešimtmečio pabaigoje – XXI a. pradžioje jis kuriam laikui buvo sustabdęs savo aktoriaus karjerą – anot ne vieno šaltinio teigimu, aktorius tiesiog dirbo…batsiuviu, kol Martinas Scorsesse pakvietė jį sugrįžti į didžiuosius ekranus su filmu „Niujorko gaujos“. Tuo metu taip pat buvo puse lūpų kalbama apie pensiją, tačiau aktorius sėkmingai grįžo ir savo apdovanojimų kolekciją papildė dviem Oskarais. Nežinia, kaip bus šįkart – tačiau ketvirtas Oskaras (arba bent dar viena nominacija) – visai tikėtinas dalykas.

www.buvaukine.lt