I. Krupavičius: kol kas mane valdo televizija

– Pasitraukęs iš laidos „Labas rytas, Lietuva“ garsiai pareiškėte, kad kurį laiką matysite tik horizontą, jūrą ir saulę, o į televiziją neskubėsite. Kas pakeitė tokį jūsų apsisprendimą?

– Kopdamas į kalnus su žmona Vaida Šri Lankoje iš prodiuserio Mariaus Sipario sulaukiau pasiūlymo vesti žaidimą, kuris man pasirodė labai vasariškas ir atostoginis. Supratau, kad šiame žaidime nesijausčiau kaip darbe, – na, kad turiu vilktis kostiumą, eiti į studiją ir vesti laidą. „Duok penkis!“ formatas man labai priimtinas – gryname ore, pačioje sostinės širdyje, prie Baltojo tilto. Jau turime nufilmavę dešimt laidų.

– Operatyviai susisukote!

– Taip. Visos laidos buvo nufilmuotos gegužės pabaigoje – dar nė neprasidėjus vasarai. Susisukome per keturias dienas, pasitaikė labai geri orai, tad visose laidose švies saulė.

– Paintriguokite, ko laukti žiūrovams šeštadieniais po „Panoramos“ vasariškame žaidime „Duok penkis!“?

– Laida turėtų patikti tiems, kurie mėgsta savaitgaliais susėsti prie televizoriaus su visa šeima ir pasukti galvas atsakinėdami į klausimus, tarsi dalyvautų „Auksiniame prote“. Laidoje bus nemažai pramogų. Puikią nuotaiką kurs didžėjus Tomas Vėjas, parengęs įdomių muzikinių užduočių. Žaidimo dalyviai, norintys užsidirbti klausimų, turės šiek tiek pasportuoti – pamėtyti į krepšį, paspardyti futbolo kamuolį ir pan. Pasakysiu tik tiek, kad žiūrovų laukia daug netikėtumų ir vasariškų nuotykių.

LRT ir I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Visos laidos jau nufilmuotos, o vasara dar net neįsibėgėjusi. Ką planuojate veikti toliau – negi vėl spruksite už jūrų marių?

– Pastaruoju metu supratome, kad išsižadėti lietuviškos vasaros, kad ir kokia ji būtų, yra didelė nuodėmė. Todėl stengiamės praleisti ją Lietuvoje, juo labiau kad metai iš metų tos vasaros darosi vis šiltesnės ir šiltesnės. Spėju, kad smagiai leisime laiką Lietuvos pajūryje, bet gal neišvengsime ir vienos kitos kelionės svetur.

– Taigi, užvėręs „Labas rytas, Lietuva“ duris susikrovėte lagaminą ir jau kitą dieną tiesiu taikymu movėte į Šri Lanką?

– Net ne kitą, o tą patį vakarą. Porą gegužės savaičių drauge su žmona keliavome po salą. Kodėl pasirinkome Šri Lanką? Net nežinau. Tos kelionės pas mus būna visiškai neplanuotos. Esame užsisakę visokių kelionių portalų naujienlaiškių, kur būna tikrai gerų pasiūlymų, tad jais ir naudojamės.

Esu buvęs Indijoje, bet magėjo nusileisti ir šiek tiek žemiau – į Šri Lankos salą. Sužavėjo šios šalies kultūra, žmonės, jų virtuvė; taip pat nuostabi gamta – nuo paplūdimių iki kalnų. Vykome į keletą egzotinių kelionių traukiniais. Žodžiu, kelionės pabaigoje supratome, kad Šri Lanka – šalis, į kurią dar norėtųsi sugrįžti.

– Kokie jūs keliautojai: viską iš anksto planuojantys nuo A iki Z ar atsipūtę – tik nuskridę į šalį žiūrite, ką galima nuveikti?

– Nesame iš tų, kurie jau namuose suplanuoja visą kelionės maršrutą, užsisako visas nakvynes. Pavadinčiau save ir žmoną spontaniškais keliautojais. Būna taip, kad vieta nustebina ir norisi pasilikti ten ilgiau, bet būna ir taip, kad supranti jau viską pamatęs, todėl negaišti laiko ir judi pirmyn. Žodžiu, ryte atsikeliame ir sugalvojame, kur link patrauksime, o tuomet toje vietoje užsisakome nakvynę.

LRT ir I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kalbant apie keliones, kokias šalis paminėtumėte kaip įdomiausias, palikusias daugiausia įspūdžių?

– Aišku, jų buvo daug ir kiekviena kažką savito, įdomaus paliko mūsų atmintyje, bet iš labiausiai patikusių turbūt būtų dvi – Islandija ir Portugalijai priklausančios Azorų salos. Jei iš tolimesnių – gal Japonija? Vien dėl to, kad mūsų kultūros labai smarkiai skiriasi.

Šią vasarą dar planuojame vykti į Kretą ir į Kirgiziją. Iš tiesų turėjome nusipirkę skrydžio bilietus į Azerbaidžaną, bet atsitiko nenumatytas dalykas.

Daugiau būnu gamtoje, nes tik joje žmogus susilieja su savo šaknimis. Šis posakis man iš tiesų turi labai daug dedamųjų dalių.

Priklausau prodiuserinei įmonei, kuri per „LRT Plius“ rodo laidą „Pusryčiai pas kaimyną“. Toje laidoje mes kalbiname užsieniečius, kurie jau keletą metų gyvena Lietuvoje. Taip, rengdami laidą, mes susipažinome su kirgizų bendruomene, gyvenančia Lietuvoje. Ji mus ir pakvietė į svečius. Todėl pasikeitėme skrydžio bilietus iš Baku į Biškeką. Savaitę ten vasarosime.

Tiesa, dar nepaminėjau, kad keliaudami visada stengiamės iš anksto susirasti draugų, kurie patys arba jų pažįstami gyventų toje šalyje ir galėtų mums apie ją daugiau papasakoti.

– Paprastai keliaujate dviese su žmona Vaida?

– Kaip kada pavyksta. Į Biškeką skrisime trise – su Vaida ir sūnumi Bartu, o į Kretą keliausime su dar didesne kompanija – vešimės močiutę ir savo šuniuką Bingo. Bostono terjeras nedidukas, todėl gali skristi drauge su šeimininkais lėktuvo salone. Dauguma avialinijų priima. Tiesa, turi būti tam tikro dydžio krepšys, kad tilptų po sėdyne, ir dar tvarkingas augintinio skiepų pasas.

– Juk keliauti su šunimi yra našta?

– Ilgai galvojome, ar išvis mums, taip dažnai keliaujantiems, šunelis reikalingas. Ar nebus jam streso, kai reikės jį kažkam palikti. Paskui apsisprendėme pirkti mažiuką, su kuriuo galėtume ir patys keliauti. Neimame Bingo į kiekvieną išvyką, kartais paliekame jį šunų viešbutyje Vilniuje. Mūsiškis labai socialus, mėgsta su kitais šuneliais pabendrauti. Jei išvykstame ilgesniam laikui, pas mus pagyventi atsikrausto mano mama.

LRT ir I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Ar Bostono terjeras Bingo – jūsų sūnaus noras?

– Ne tik. Kadangi sūnus iš pirmos santuokos savaitę gyvena pas mamytę, o savaitę pas mus su Vaida, tai nusprendėme, kad Bingo bus šeimos šuo. Per karantiną teko prižiūrėti draugų šunį, taip pat Bostono terjerą. Draugai išvyko truputį pagyventi į Tenerifę. Kai jie grįžo ir mes su ašaromis akyse turėjome grąžinti jiems jų augintinį, tuomet ir supratome, kad reikia kažką daryti. Pusmetį dar dvejojome, bijojome įsipareigoti, bet paskui ryžomės ir tikrai nesigailime.

– Nuo augintinių grįžkime prie pagrindinės mūsų pokalbio temos – televizijos. Cituoju jūsų žodžius: „Atsiklausiu mamos ir jos draugių senjorių, ką man toliau daryti.“ Taip jūs, išeidamas iš „Labo ryto“ laidos, juokais, o gal ir visai rimtai kalbėjote.

– Na, šitie žodžiai buvo pasakyti daugiau humoro forma. Tačiau mama ir jos draugės senjorės iš tiesų buvo pačios ištikimiausios mano žiūrovės. Nėra taip, kad dėl visko atsiklausčiau mamos. Jau nuo pat mažų dienų sprendimus priimu pats: sykį net nusprendžiau pakeisti mokyklą. Nors buvau vaikas, mama neprieštaravo – leido būti savarankiškam.

Kalbant apie ateities planus, jų yra visokių – ir projektų, ir minčių. Buvo jų dar dirbant „Labame ryte“. Kūrėme laidas pagal užsakymą LRT televizijai, įgyvendinome kitas savo svajones. Rudenį LRT portalo mediatekoje turėtų pasirodyti autorinė mano pokalbių laida. Mintyse yra dar keli pramoginiai televiziniai projektai. Šiuo metu bendradarbiauju su vienu iš Lietuvos bankų – privačiai skaitau žinias apie finansus ir ekonomiką.

– Jūsų ateities planai vis tiek sukasi aplink televiziją. Juk kažkada svajojote ir apie mažą viešbutuką su penkiais staliukais restorane, ir apie generalinio direktoriaus postą. Jau nebedomina?

– Kol kas mane valdo televizija. Juk tiek metų joje praleidau: ji mano darbas, mano profesija. Visi kiti dalykai galbūt kada nors paraleliai irgi atsiras. Dar kartą noriu pasakyti, kad „Labo ryto“ duris užvėriau tikrai ne dėl to, kad labai pavargau anksti keltis. Ne kartą esu minėjęs, kad išeinu nuo nieko nepavargęs, o tiesiog padaręs viską, ką galėjau toje laidoje padaryti. Jaučiuosi viską gavęs ir viską atidavęs. Savo gerbėjams noriu pasakyti, kad televizijoje ir toliau būsiu, – matomas ar už kadro, ryšį su savo žiūrovais būtinai palaikysiu.

– Ankstyva laida įpratino anksti gultis ir anksti keltis. Ar iki šiol vis dar laikotės įprasto grafiko?

– Dabar, jei suloja šuo, tai baksnoju žmoną ir prašau, kad ji išvestų Bingo pasivaikščioti. Jaučiu didelį smagumą persiversti į jos pusę (kaip ji darydavo man išeinant į darbą) ir dar kurį laiką saldžiai paknapsėti. Nejungiu žadintuvo ir tikrai smagiai leidžiu rytus.

LRT ir I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Dirbdamas „Labame ryte“ džiaugėtės, kad nereikia gaišti laiko spūstyse. Kaip dabar – ar jau spėjote prie jų priprasti, o gal išradote būdą, kaip jų išvengti?

– Labai paprastas sprendimas. Jei nedideli atstumai – einu pėsčiomis arba riedu dviračiu. Jei didesni – naudojuosi viešuoju transportu. Aišku, jei žmonės gyvena užmiestyje, – kita kalba, o jei pačiame Vilniuje – nereikia nė automobilio.

– Ar dar kartais užmetate akį, kaip vietoj jūsų rytinę laidą veda Kristupas Naraškevičius?

– Šiuo metu kiek mažiau žiūriu televizorių. Aišku, kad įdomu, kaip sekasi visai komandai. Be to, ir naujienų porciją norisi gauti. Sakyčiau, matyti Kristupą savo paties vietoje dar kiek neįprasta. Atrodo lyg būčiau atostogose, iš kurių netrukus grįšiu.

Kristupas, kaip laidos vedėjas, tvarkosi puikiai. Jis nenaujokas žiniasklaidoje ir jau gerai pažįstamas LRT OPUS radijo stoties klausytojams. Aš į „Labą rytą“ atėjau būdamas panašių metų kaip jis, bet man pradžia tikrai buvo kur kas sudėtingesnė. Prasčiau tvarkiausi su jauduliu, o per pirmąją savo laidą supainiojau visus horoskopus (juokiasi) ir tik svajojau, kad ji greičiau baigtųsi.

– Perleisdamas „Labas rytas, Lietuva“ vedėjo kėdę Kristupui išsitarėte, kad reikia užleisti vietą jaunimui. Negi vadinate save senu?

– Tiesą sakant, man 41-i, pasakęs tuos žodžius iškart pasižiūrėjau į veidrodį, paskui į pasą (nes daug keliauju) ir ką? Skaičiai yra skaičiai. Tu negali jų ignoruoti. Svarbiausia, manau, kad būtum pats sau įdomus ir per greitai nenurašytum savęs. Aš širdimi vis dar jaučiuosi jaunas ir tikiu, kad viskas man dar prieš akis. Daug ką dar turiu pabandyti.

Supratau, kad šiame žaidime nesijausčiau kaip darbe, – na, kad turiu vilktis kostiumą, eiti į studiją ir vesti laidą. „Duok penkis!“ formatas man pasirodė labai priimtinas.

Šie žodžiai nereiškia, kad save nurašau. Priešingai – šiuo metu ypač tikiu, kad išgyvenu savo aukso amžių. Viską darysiu, kad jis tęstųsi kuo ilgiau.

– Džiugu girdėti, kad esate optimistas. Kitas gal pasakytų: „Na, štai, įkopiau į penktą dešimtį, bet dar neturiu ir to, ir ano...“

– Planų yra visokių. Kol kas, manau, labai svarbu gyvenime laikytis pozityvios filosofijos, kuri leidžia negatyviuose dalykuose įžvelgti bent kruopelytę pozityvumo ir juo pasinaudoti. Reikia trūkumus paversti privalumais!

– Buvo laikas, kai jūsų optimizmas patyrė rimtų išbandymų. Teko išgyventi skaudžias skyrybas su pirmąja žmona. Tuo metu ir mėgstamas darbas televizijoje nebeteikė malonumo, o dvasinę reabilitaciją netikėtai patyrėte Lietuvos kariuomenėje?

– Prisimenu... Buvo gal 2015–2016-ieji. Kariuomenė man tada labai padėjo. Jauniems žmonėms ji būtų į naudą. Ten gautų ne tik pilietinius pagrindus, bet dar išeitų savarankiškumo ir bendruomeniškumo mokyklą. Kai viename mažame kambaryje miega dešimt vaikinų dviaukštėse lovose, reikia išmokti prisitaikyti.

Kaip ir prie vado komandų, kurios nėra ginčytinos ar diskutuotinos. Sykį bandžiau išreikšti savo nuomonę, kurią man liepė susikišti į vamzdelį, o vamzdelį į… Supratau, kad reikia klausyti, ką sako vadas, ir per daug nesistengti galvoti. Tuomet man labai palengvėjo.

Kariuomenėje gavau tokias gyvenimo pamokas, kurių negauname savo paprastose mokyklose. Todėl susitikęs su jaunimu, kuris dar neapsisprendęs dėl karinės tarnybos, paraginu jį tuos devynis mėnesius skirti tėvynei, atlikti pilietinę pareigą.

LRT ir I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Ką darote, kai kyla problemų?

– Kai tu sprendi kažkokią nemalonią ir, neduok Dieve, užsitęsusią problemą, mano patarimas – stenkitės ją paleisti. Kokiais būdais tai padaryti? Manau, kiekvienam tiks skirtingas. Aš galiu kopti į kalnus arba pabėgioti prie jūros, pasivaikščioti po pušyną su šunimi. Kitam gal tiks kitokia veikla, per kurią jis gebės negalvoti apie užklupusias problemas. Aš pajutau, kad jei problemą paleidžiu ir neužsiciklinu ties ta mintimi, tai atsakymas ateina kažkaip savaime.

– Dažnai minite šiais laikais madingą frazę „gyventi čia ir dabar“, o kaip konkrečiai ji pasireiškia jūsų gyvenime?

– Stengiuosi neskubėti. Žiūrėti, kad pats sau neatsibosčiau ir kad mano veiklos, darbai nuolat mane domintų. Kad suprasčiau, kam turiu būti dėkingas už šį gyvenimą. Kalbu ne tik apie tėvus, bet ir apie savo šeimos narius, su kuriais gyvenu.

Visada ryte pabudęs dėkoju už dar vieną man duotą gyvenimo dieną. Daugiau būnu gamtoje, nes tik joje žmogus susilieja su savo šaknimis. Šis posakis man iš tiesų turi labai daug dedamųjų dalių.

– Priminsiu jūsų viešą pažadą, kurį per akciją „Radarom!“ davėte Lietuvos žmonėms. Sakėte, jei lietuviai paaukos Ukrainos radarams tam tikrą sumą pinigų, jūs eisite Šv. Jokūbo keliu.

– Tai nebuvo neapgalvotas pažadas ar spontaniškas sprendimas. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau juo eisiu. Planavau eiti jau šį birželį, bet dėl sukritusių darbų nepavyko. Linkiu, kad ir daugiau žmonių eitų šiuo piligrimų keliu paieškoti ramybės. Ne prispirti reikalo, bet tiesiog dėl savęs.

Iki šiol nesu ėjęs nė vieno piligriminio kelio. Nei Lietuvoje, nei užsienyje. Svajoju pradėti būtent nuo Lietuvos. Dažnai filmuodami laidas važinėjame po Lietuvą ir stebimės, kokių žavių kaimelių vis dar atrandame ir kokie puikūs žmonės juose gyvena.

Planuoju eiti vienas. Tačiau juk niekas netrukdo kažkuriame kelio etape prisijungti ir Vaidai, Bartui su šuneliu ar mano draugams.