A. Jagelavičiūtė: didelė laimė neturėti ko slėpti

Agnės Jagelavičiūtės neįmanoma įsivaizduoti su milžinišku silikoniniu biustu, priaugintais nagais ir pripūstomis lūpomis. Ištekėjusi, pagimdžiusi sūnų, besisukanti namuose ir keliuose darbuose ji liko atvira, konkreti ir nebanali.

– Esi nepagaunama kaip Holivudo žvaigždė.

– Kaip dirbantis žmogus. Dabar esu žurnalo, tinklalapio redaktorė, vedu televizijos laidą. Ir, žinoma, turiu lėliuką, tad pirmiausiai bėgioju aplink jį. Viskas kartu – suspausta dienotvarkė.

– Jei pernelyg didelis krūvis, gal reikia sumažinti apsukas? Svarbiausia turėtų būti motinystė.

– Jai ir tenka ne dešimta ir ne antra vieta. Tačiau turiu ir kitų pareigų, nors viską galima suderinti. Jei nelieka laiko pašaliniams veiksmams, nėra tragedija.

– Motinystė tave pakeitė? Jauti virsmą?

– Banalu, bet suprantu, kiek turėjau daug laisvo laiko. Dabar jo nešvaistau veltui. Kiekviena akimirka apgalvota, tapau sėslesnė. Didžiuojuosi savimi ir žinau, kad moteris gali padaryti labai daug. Nors nedingo ir paprasti dalykai – šimtus kartų plaunami indai, surenkami daiktai. Bet ir vadovauju savo verslui, ir skiriu didžiulį dėmesį kūdikiui. Ir tikrai viską galima suderinti, nors kitiems tai atrodo neįmanoma.

– Kai tik ką gimusį sūnų paėmei į rankas, buvo laimingiausia akimirka tavo gyvenime?

– Laimingiausia – banalus atsakymas. Be to, nežinau, kas yra laimingiausia. Faktas – ši akimirka nepanaši į kitas. Tikslesnis žodis – lemtingiausia. Jaučiu daug įvairių jausmų, mėgstu juos analizuoti. Bet tai nėra ta banali laimė. Ji persunkta daugybės kitų jausmų. Ir beribės atsakomybės. Beje, tą akimirką pradėjau bijoti mirties, o anksčiau to niekada nejutau. Tad nežinau, ar ta akimirka buvo laimė?

– Kodėl sūnui davėte Leono vardą? Pamatei naujagimį ir iškart kilo tokia mintis?

– Kažkurią akimirką supratau, kad sūnui noriu duoti savo tėčio vardą. Pasakiau vyrui, jis iškart sutiko.

– Dabar pasikeitė tavo požiūris į vadinamąsias supermamytes, kurias mėgsti patraukti per dantį?

– Ironizavau ir ironizuosiu patologijas ir nukrypimus. Apie kai kuriuos gyvenimo dalykus nereikia kalbėti. Pavyzdžiui, kaip aš myliu savo vaiką ir esu jam labai gera mama, – taria sarkastiška intonacija. – Tai – organiška moters prigimtis. O jei jauti pareigą nuolat apie tai garsiai kalbėti, tau yra kaukšt.

– Moterys, kurios tvirtina, kad niekada nenori ir nenorės turėti vaikų, yra nenuoširdžios, tik slepiančios baimę ir meilės trūkumą?

– Labai normalu nenorėti turėti vaikų. Ir privaloma jų neturėti tol, kol nenori. Nes, deja, po to – labai liūdni rezultatai. Pirmiausia moteris yra žmogus, bet ne reprodukcinė ląstelė. Daugintis – gamtinis poreikis, bet ne dvasinė vertybė. Kol nesuaugai dvasia, daugintis nereikia. Kartais man baisu, kad galėjau pati pasirinkti tokį kelią. Nors nenorėjau šiaip turėti vaikelio ar turėti jį per kančią. Nebent būtų sutapusios kažkokios aplinkybės. Dabar jau nesvarbu, kaip pasisuks aplinkybės, bet vaikas – svarbiausia mano gyvenime.

– Kai kuriuos šokiravo, kai tu viešai pozavai apsinuoginusi nėščia. Netiki energiniais dalykais?

– Šokiravo – pernelyg skambus žodis. Esu stilistė, darau įvairius projektus ir žinau, kad reklamuoti paslaugas nėščiosioms, ką dariau, privalo ne storos bobos, bet nėščios moterys. Gyvename XXI, mokslo, a. Kokie dar gali būti nužiūrėjimai? Kortomis nesiburiu, pas raganas nevaikštau, tokioms nesąmonėms neturiu laiko.

– Esi praktiška ir viską apskaičiuojanti?

– Gyvenimiškus dalykus – taip, jausmus – ne. Nejuntu poreikio apie jausmus kalbėtis su kitais. Tai noriu pasilikti savyje. Jautrumas man nėra svetimas, bet neprivalome gyventi patirdami kolektyvinius jausmus. Turime būti mandagūs, kultūringi, žmogiški, konkretūs. Bet esminiai, intymūs dalykai turi likti artimiesiems. Juk jei galėsime viską vienodai dalyti visiems, nieko neliks. Jei visi visus myli, tuomet visi miegokime vienoje lovoje.

– Kalbi apie mandagumą, kultūringumą, bet, paskaičius tavo viešus pasisakymus socialiniame tinklalapyje "Facebook", taip neatrodo. Ar tai – tik viešųjų ryšių akcijos?

– Nemaišykime bendravimo su pardavėja ir bendravimo socialiniuose tinklalapiuose. Mandagumas su žmonėmis – viena, o kvailei sakyti, kad ji yra kvailė, ne patyčios, o fakto konstatavimas.

– O keiksmažodžiai?

– Mūsų kalbos, slengo dalis. Rašant tai normalu. Keikiuosi ne televizijoje, ne viešai, ne parduotuvėje ar kalbėdama su močiute. "Facebook" – mano literatūrinis herojus. Žinau, ką rašau.

– Tuomet žinai, kad tai baigėsi ir dar gali baigtis teismais? Ar sumokėtos baudos veikia kaip viešųjų ryšių akcija ir tu tenkiniesi parodydama kai kurių ponių tuštybę?

– Kartais tai būna viešųjų ryšių akcija. Bet, prisiekiu, norėčiau išvengti teismų, nes man gėda juose reklamuotis. Gėda su kažkokia ponia aiškintis teisme ar jos papai dideli, ar maži.

Ar bijau teismų? Ne! Už teisybę nėra gėda sumokėti.

– Nejauti simpatijos toms ponioms didelėmis krūtinėmis, priaugintais nagais, plaukai ir pripūstomis lūpomis, kurių gyvenimo variklis – išorinis blizgesys?

– Tos ponios man – tuščia vieta. Bet labiausiai mane erzina, kokią įtaką jos daro jaunoms, pažeidžiamoms merginoms. Toms, kurios, pavyzdžiui, neturi gero ryšio su tėvais, mokytojais, gyvena periferijoje, kur lengviau pasiekia tų ponių kalbos. Merginoms susidaro įspūdis, kad gyvenime užtenka atitikti tuos iškreiptus standartus. Jie labai negražu ne tik man. Atverskite "Voque" žurnalą, jei kalbame apie grožio, mados industriją: tokių vulgarių, silikoninių blondinių ten neišvysite. Tik – pornografiniuose filmuose. Ir ne aš tai sugalvojau. Todėl pikta, kad iškreipiamas skonis. Periferijų merginos gali būti gražios ir stilingos, o dabar darkosi, tampa pajuokų objektu ir dar išmoksta tų ponių kartojamų klišių: "šunys loja, o karavanas eina", "lazda turi du galus", "aš einu aukštai iškelta galva". Banalybės be smegenų, kalbančios kaip idiotės."

– Nebijai, kad kada nors tų tapsi tokia kritikuojama ponia?

– Blondine pripūstomis lūpomis, dideliais papais ir važinėjančia senu džipu? Ne! Tik, neduok, Dieve, susirgsiu kokia senatvės liga ar silpnaprotyste.

– O ką atsakytum tiems, kurie meta akmenį, kad kažkada pati dalyvavai kvailame ir primityviame realybės šou "Akvariumas"?

– Tai buvo pirmas realybės šou Lietuvoje. Menininkų kūrinys. Nebuvau kvaila, buvau jauna. Ir mano vertybės nepasikeitė. Ir ten nebuvo bulvaro, nes niekas nemokėjo to daryti. O kad Raudona ("Akvariumo" dalyvė) kažką padarė ir po to dingo iš Lietuvos – tai buvo gyvenimas. Tarp dviejų žmonių būna seksas. Visi pamatė, kas nutinka, kai tai daroma ne laiku ir ne vietoje. Bet kai per TV propaguojamas papų didinimas – tragedija, nenormalu. Nes tai nėra natūralu.

– Tu geresnė žmona ar mama?

– Labai nenoriu savęs vertinti dėl vieno dalyko. Kvaila sakyti, kokie mes laimingi, kaip mums viskas gerai. Kas yra mano šeimos viduje, apie vidinius dalykus nenoriu kalbėti ir man nepavyksta.

– Visada kalbėjai, kad tiki meile ir jos lauki. Turi vyrą, sūnų. Vedybos su verslininku Mantu Volkumi buvo dėl išsvajotos meilės, jausmų ar paremtos protu?

– Susidėjo viskas kartu. Norėjau, kad vyras būtų labai labai atsakingas. Ir iškart supratau, kad nuo Manto noriu vaikų. Turi sutapti žmonių vertybės. Bet jei man iš meilės nebūtų rovę stogo, nebūčiau tekėjusi. Nors ir pagalvojau, kas bus, kai baigsis tas rovimas: ar galėsiu su tuo žmogumi gyventi?