K. Krysko-Skambinė: į solinę karjerą ėjau mažais žingsneliais

Su Karina susitikome pasidžiaugti pirmaisiais, itin gerais naujausios dainos vertinimais, o kaip visada nuoširdi dainininkė atviravo ne tik apie ilgai brandintą kelią į solinę karjerą, bet ir kitus savo širdies džiaugsmus.

– Buvote vienos garsiausių šalies merginų grupių "69 danguje" narė. Ar šie karjeros metai suformavo jus kaip asmenybę?

– Net ir aktyviu grupės veiklos laikotarpiu šalia jos reikalų pasitaikydavo kitokių veiklų. Turbūt mano toks būdas, kad norisi daug visko išbandyti, o ir savyje atrasti kažką įdomaus. Aišku, viskas, kad ir kas įvyktų, turi pasekmes, formuoja žmogų tokį, koks jis yra. Jeigu nebūtų grupės, galbūt būčiau visiškai kitoks žmogus. Scenos patirtis labai įvairi, nuo grupės veiklos pradžios buvo daugybė įvairių pasirodymų, buvo praktikos, o ji krauna tam tikrą bagažą, kuris paskui labai praverčia ir kituose darbuose, užaugina storą odą.

– Sakoma, kad du didžiausi išbandymai žmogui yra pinigai ir šlovė. Kaip jums pavyko nesužvaigždėti?

– Galbūt dėl to, kad esu labai savikritiška. Nuolat save analizuoju, nors dabar ir labai su tuo kovoju. Juk suprantu, kad nieko idealaus nebūna, ir reikia džiaugtis tuo, kaip atlikau vieną ar kitą dalyką įdėdama 100 proc. pastangų. Džiaugdavausi pasiekimais, pergalėmis, bet iki šiol neleidžiu sau užsibūti skraidant kažkur aukštai danguje, o tiesiog ramiai pasidžiaugiu ir važiuoju toliau, dirbu. Džiaugsme negalima sustoti, nes kai sustoji, degraduoji. O ir iš kitų man smagu išgirsti konstruktyvios kritikos, žinoma, ne apie tai, kad blakstienos atrodo ne taip, o susijusios su muzika, atlikimu, nes tokia kritika skatina stengtis ir tobulėti.

– Kalbate apie konstruktyvią kritiką, o ar skaitote komentarus apie save internete?

– Pastaruoju metu jau atsisakiau tų komentarų, bet kartais, nors labai retai, įlendu, pamatau, kad ten nieko gero, ir uždarau. Laikas, praleistas šou versle, užgrūdina. Atsimenu, kai pirmą kartą perskaičiau komentarus apie save, man buvo šokas, galvojau, kodėl žmonės, nepažinodami, nematydami manęs, gali šitaip rašyti.

– Manote, tai – lietuviškas bruožas?

– Net nežinau, bet tai, kad Lietuvoje mėgstama pakritikuoti, pirmiausia pasakyti tai, kas yra blogai, o tik paskui ieškoti gerų dalykų, yra faktas. Lietuvoje tikrai trūksta pozityvumo, noro palaikyti vienas kitą.

– Ko labiausiai pasiilgstate iš tų laikų, kai dainavote grupėje? Galbūt mergaitiškos kompanijos, gastrolių po Lietuvą ir užsienį?

– Sunku pasakyti, nes viskas, kas buvo anksčiau, yra ir dabar. Kiekvienam laikui – savi dalykai, savos pramogos. Labai džiaugiuosi šiuo laikotarpiu ir nenoriu žvalgytis atgal. Kiti, būna, verkia, kad štai, aš jau toks senas... O aš visai nenorėčiau grįžti į 25-erių metų amžių, man 30 – pats tas. Gal tai susiję ir su vaiko gimimu, juk tai visiškai išlaisvina moterį, atsiveria kitoks supratimas apie gyvenimą, apie tai, ką tu darai, kam tu čia esi. Vėlgi – ta oda galbūt yra storesnė, nebebijau suklysti, negražiai atrodyti, kartoti, bandyti 100 kartų, atsiranda daugiau drąsos ir pasitikėjimo.

(T. Lukšio / BFL nuotr.)

– Pastaraisiais metais viešumoje buvote gerokai mažiau matoma. Ar žmonės vis dar atpažįsta gatvėje, prašo autografų?

– Taip, būna (šypsosi). Aš sakau, kad mes užauginome visą kartą. Sutinku žmonių – jaunimo, netgi moterų – kurie tuomet buvo dar vaikai, o jie man sako: "Mes klausėmės jūsų dainų, buvome gerbėjai." Bet pakartosiu – tų laikų nesiilgiu, mes su merginomis ir dabar bendraujame, susitinkame, tačiau ir atskirai turime ką veikti.

– Kaip pasikeitė jūsų kasdienybė gimus vaikui, atsisakius muzikavimo grupėje? Tapote ramia namisėda – mama ir žmona? O gal ir namie esate scenos dievaitė?

– Esu girdėjusi iš moterų, kad jos bijo po įtempto laikotarpio, kai turi labai daug darbų, esi visiems reikalinga, susilaukti vaikų, nes galvoja, kad nutrūks karjera, būsi nebereikalinga. Niekada nebijojau, kad nebūsiu kažkam reikalinga ar negalėsiu daryti to, kas man patinka. Juk vienam žmogui tu jau esi reikalingas iki pat gyvenimo pabaigos, o tai yra pats svarbiausias dalykas. Buvo toks etapas, kai susikoncentravau vien ties vaikeliu, kurį laiką norėjosi ramybės, savotiško stabtelėjimo. Gimus Majui, buvo laikas, kai iš viso niekur nenorėjau eiti, kokius tris mėnesius į parduotuvę, pasižmonėti buvau išėjusi tik keletą kartų. Tačiau laikausi tokios nuomonės, kad jei nesi įdomus pats sau, nebūsi įdomus ir vaikams, aplinkiniams, savo šeimai. Smagiausia, kai pavyksta tai suderinti, subalansuoti viską tarp darbo ir šeimos.

– Jūsų vyras – garsus šokėjas. Ar nesunku buityje dviem meniškiems žmonėms?

– Abu mes esame žemiški, aš – Jautis, o jis – Ožiaragis. Abu, nors ir svajojame, bet per daug aukštai neskraidome. Gal dėl to ir atskiriame, kur yra darbas, o kur – namai. Manau, tai, kad abu užsiimame panašia veikla, yra pranašumas, kadangi suprantame vienas kitą, žinome, kad kartais tenka dirbti ir naktimis, per šventes.

– Planuojate solinį sugrįžimą į sceną, be grupės. Jaučiatės jau subrendusi šiam žingsniui ar tokį sprendimą paskatino kokie nors gyvenimo vingiai?

– Kad to išėjimo iš scenos niekada ir nebuvo, gal tik kiek kitokia veiklos sfera. Atsirado daug miuziklų, kurie mane labai žavi. Su buvusios grupės merginomis iki dabar dirbame, bet solinės veiklos visada norėjau. Galbūt laukiau tinkamo momento, kai jau nebebijai daug kartų suklysti ir stengtis toliau. Čia ir buvo tas kartas, kai pajutau, kad jeigu dabar to nepadarysiu, tai jau nebepadarysiu niekada. To link ilgą laiką ėjau mažais žingsneliais, tiesiog pasitaikė tinkama proga, tinkamas laikas, galimybė, ir nusprendžiau, kad štai – dabar. To tinkamo momento reikia sulaukti ir, aišku, tikėti, kad tai įvyks. Be to, labai džiaugiuosi savo dabartine komanda, su kuria susibendravome per gan trumpą laiką, ir aš jau matau, kad tikrai bus gerų rezultatų ateityje. Labai svarbu, kad žmonės į savo darbą žiūrėtų profesionaliai, tada ir komandinis darbas pavyksta tobulai.

– Kokios solinės kūrybos tikėtis klausytojams? Galbūt pamatysime jus visai kitokiame amplua negu įprasta?

– Visko gali būti (šypsosi). Dabar pristatėme tokio stiliaus dainą, o paskui gal galėsime ir paišdykauti, bet detalių kol kas neatskleisiu.

– Ką tik pristatėte naują savo dainą "Be kaukių", kuriai jau prognozuojama tapti šios vasaros hitu, ir muzikinį jos klipą. Kaip gimė daina? Ar ji skirta konkrečiam asmeniui, ar pasakoja tikrą istoriją?

Džiaugdavausi pasiekimais, pergalėmis, bet iki šiol neleidžiu sau užsibūti skraidant kažkur aukštai danguje.

– Istorija paprasta – išgirdome pirminį variantą, man labai patiko ta melodija, sudomino, nes svarbu pajausti, kad tikrai kūrinys turės kažką tokio, dėl ko kartą išgirdęs klausytojas norės klausytis toliau. Pirmas įspūdis – kad dainos žodžiai pasakoja apie vyro ir moters, jų meilę. Bet paskui pradėjau galvoti, kad tai labiau apskritai apie meilę gyvenimui, viską, ką darai ištiesęs rankas gyvenimo iššūkiams, kiekvienam sutiktam žmogui. Į viską reikia žiūrėti su meile, viską daryti atvira širdimi.

– Atskleiskite paslaptį – bus jūsų albumas?

– Taip. Dar vieną dainą pristatysime šią vasarą. Kol kas negaliu atskleisti, kokia ji bus, bet po truputį judame albumo link.

– Atrodote taip pat puikiai kaip ir prieš dešimtmetį. Ar daug pastangų reikia tobulai sceninei išvaizdai išlaikyti?

– Manau, kiekvienam skirtingai. Mėgstu aktyvų laisvalaikį, sportą. Kai gimė Majus, buvau sportą kiek apleidusi, bet dabar džiaugiuosi, kad einu į sporto klubą, o vasarą man labai patinka bėgioti, važinėti dviračiu. Net ir mano pramogos sportiškos: plaukiu baidarėmis, net ir per savo gimtadienį sugalvojau ėjimą. O šiaip, žinoma, kuo toliau, tuo daugiau dėmesio reikia skirti išvaizdai, žiūrėti, ką valgai.

– Puošnūs sceniniai drabužiai ir profesionalus makiažas – jūsų kasdienybė. Ar galimybė nesidažyti ir vilkėti patogiais drabužiais netapo didžiausia parabanga?

– Oi ne, tai ne prabanga, aš labai dažnai tuo pasimėgauju. Namuose aš visada su chalatu! (juokiasi) Jeigu kalbėsime apie kosmetiką, tai kasdien paryškinu tik blakstienas ir antakius, kreminės pudros nenaudoju, pakanka ir gero veido kremo. Svarbu – poilsis ir miegas, o miegoti aš mėgstu, galiu užmigti bet kur.

(V. Skaraičio / BFL nuotr.)

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Aišku, miegoti (juokiasi). Nors išties darosi gaila prarasti tą laiką, ypač, kai geras oras. Mėgstu skaityti, užsimti sodininkyste. Tai savotiška meditacija – įkiši rankas į žemę, gauni jos energijos.

– Jums sekasi visose scenos meno srityse: puikiai atrodėte vilkėdama blizgiomis suknelėmis populiariosios muzikos grupėje, žavėjote publiką įkūnydama rimtus personažus teatre. Jūs – ir šokio profesionalė. Ar dar yra tokia scena, ant kurios lipdama jaustumėtės neužtikrintai, jaudintumėtės?

– Galbūt teatro scena. Miuziklai yra viena, bet jei būtų kažkoks dramos spektaklis, man atrodo, ten nieko nemokėčiau. Tai dar neišbandyta sritis ir net neįsivaizduoju, ar tai sugebėčiau.

– Ar sutiktumėte dalyvauti tokiame projekte, kuriame nežinote, ar pasiseks?

– Aš dažniausiai vadovaujuosi pirmine nuojauta – jei iš pirmo žvilgsnio baisoka, bet jauti, kad "taip", tai tada sutinki, o jau paskui turi suktis iš padėties, kad viskas būtų gerai, nes kitaip tiesiog negali. Jeigu pajausčiau, kad vaidmuo man tiktų ir pavyktų, gal ir sutikčiau su tokia avantiūra, bet jei jausčiau, kad tai – ne man, tuomet tikrai ne.

– Kuris scenos amplua ar įkūnytas personažas artimiausias jūsų pačios asmenybei, tikrajai Karinai?

– Kadangi nesu profesionali aktorė, labai daug savęs įdedu į kiekvieną personažą. Profesionalai kažkaip sugeba išeiti iš savęs, sukurti tą tikrą personažą, aišku, panaudodami savo gyvenimo patirtį. Kiekviename vaidmenyje yra labai daug ir manęs pačios. Vieno konkretaus vaidmens neišskirčiau. Pavyzdžiui, Adamsų Trečiadienė – kartais piktoka, niūri, ir aš tokia būnu. Dezdemona – jausminga, jauna ir mylinti, Mersedes – atsidavusi ir svajojanti… Beje, Anželika Cholina yra pasakiusi, kad į sceną tu atneši viską, ką norėtum patirti gyvenime, bet negali. Tai gal aš ir esu toks žmogus.

– Jei jūsų naujasis muzikos albumas būtų žmogus, tai būtų koks nors personažas, ar vis dėlto – jūs pati?

– Manau, kad būtent čia aš esu tikriausia. Ir ką tik pristatyta mano daina sufleruoja, kad esu be kaukių. Teatre, nors ir įdedi labai daug savęs, tu užsidėti personažo kaukę, o muzikoje tu esi toks, koks esi: mano balsas, mano jausmas, tad greičiausiai čia ir būsiu ta tikriausioji.