Kai tikslas – dviračiu aplink Baltiją

Pabodo rutina

Pastaruoju metu vis daugiau žmonių renkasi dviračius. Vieni mindami pedalus tausoja gamtą, kiti taupo laiką, kurį tikėtina, praleistų automobilių spūstyse, treti taip degina pietums sukirstas cukruotas spurgas.

Sportiško sudėjimo Algimantui rūpintis per dideliu suvartotų kalorijų kiekiu nereikia – per pastarąjį pusmetį jaunas vyras jų sudegino tiek, kad kone kasdien be sąžinės graužaties galėtų mėgautis kiaulienos kepsiu, gruzdintomis bulvytėmis ir riebiu majonezo padažu.

Tiesa, naujausia vyro kelionę dviračiu skaičiuosime ne sunaudotos energijos, o ilgio matavimo vienetais – per tris mėnesius Algimantas įveikė apie 9 tūkst. km ir aplankė aštuonias, aplink Baltijos jūrą išsidėsčiusias valstybes: Latviją, Estiją, Suomiją, Norvegiją, Švediją, Daniją, Vokietiją ir Lenkiją.

"Apie tokią kelionę jau ilgai svajojau, tik nežinojau, kada ir kaip ji įvyks, – paklaustas, kas pastūmėjo žengti lemtingą žingsnį, A.Rainys viską nurašė rutinai. – Pavargau nuo sėslaus gyvenimo bendrabutyje. Jaučiau, kad pati gamta mane šaukia."

Susiruošė akimirksniu

Didžiajam startui aplink Baltiją studentas ruošėsi be įtampos – kelionės maršruto kilometrų tikslumu nebraižė, raudonomis varnelėmis daiktų sąrašo nežymėjo, sporto salėje dėl geresnės fizinės formos ir ištvermės prakaito neliejo.

Visas pasiruošimas, anot jo, truko tris dienas. Surinkęs pirmosios pagalbos rinkinį savo hibridiniam plento dviračiui, likus dviem dienoms iki starto, Algimantas susirūpino savo paties bagažu. Jis tilpo į specialius krepšius, kabinamus ant dviračio bagažinės ir vienos kuprinės.

"Turėjau patirties stovyklaudamas gamtoje. Žinojau, ko reikia išgyvenimui", – kuprinę mintimis purtė pašnekovas. Pirmiausia į ją esą keliavo palapinė, miegmaišis, puodas maistui, keli komplektai dviratininko ir civilių drabužių, apsauga nuo lietaus. Šalia jis įspraudė ir nedidukę dujinę viryklę.

"Žinoma, galėjau ir be jos apsieiti, bet labai norėjau kasdien valgyti šiltą maistą", – šyptelėjo Kaune gimęs, Jonavoje augęs entuziastas.

Augino ištvermę

Jonava Algimanto žemėlapyje buvo pažymėta tašku A. Iš jo kartu su jaunesniu broliu, vidurvasarį – liepos 14 d., dviratininkas pajudėjo į Kairėnų kaimą, kur šeima jam surengė iškilmingą išlydėtuvių vakarą.

"Po 70 km, kurie skiria Jonavą ir Kairėnus, brolis kitądien atsisakė mane lydėti į pasienį. Aš nuo adrenalino ir begalinio noro keliauti nejaučiau jokio nuovargio ar skausmo", – įkvepiančią kelionės pradžią ir galingą startą prisiminė 23 metų Vilniaus universiteto studentas. Per pirmąsias tris dienas jaunas vyras numynė apie 400 km. Tiesa, po jų sekė kova su organizmu, kuris nebuvo fiziškai pasiruošęs tokiems atstumams.

Norėjau, vėliavos, kuri būti apkeliavusi visas šalis, esančias prie Baltijos jūros.

"Maniau, pasiruošimas ateis savaime – kelionės metu. Taip ir nutiko. Po poros savaičių 100 km per dieną įveikdavau gana lengvai", – atviravo žygeivis. Auginant ištvermę jam esą pakako tik didelio užsispyrimo – neprireikė nei elastinių tvarsčių kojų venoms veržti, nei pleistrų pritrintoms pėdoms klijuoti.

"Išties vienintelė vieta, kurią gali nutrinti, yra uodega, todėl dviratininkų kostiumai yra paminkštinti", – šyptelėjo A.Rainys.

Lauk nekišo nosies

Pirmoji žygio naktis, kurią praleido savo kaime, buvo savotiškas krikštas Algimanto palapinei – keliautojas išbandė turimą inventorių ir patikrino, kiek laiko trunka įsirengti stovyklavietę.

"Po keturių dienų atsidūriau Rygoje. Apsistojau nakvynės namuose, susipažinau su keliais jo svečiais", – liaupsių linksmiems vieno vakaro kompanionams ir Latvijos svetingumui negailėjo A.Rainys. Nieko blogo jis negalėjo pasakyti ir apie kaimyninės šalies pareigūnus, kurie vienai nakčiai poilsiavietėje prie ežero apsistojusį lietuvį tik įspėjo, kad skleisti palapinės šioje vietoje ir miegoti nevalia.

"Paskaičiavau, kad ne miške turėjau tik aštuoniolika nakvynių per visą laiką. Likusios buvo po atviru dangumi, – bent kelios jų keliautojui giliai įsirėžė į atmintį. – Guliu Suomijoje palapinėje ir girdžiu klyksmą. Iškišau galvą manydamas, kad kažkam reikia mano pagalbos, pasirodo, ten gervės ant ežero triukšmą kėlė. Ką dariau? Ėmiau rėkti ant jų. Išsilakstė paukščiai, bet po trijų valandų grįžo su dar didesniu triukšmu. Tą akimirką supratau, kad jų namuose esu nepageidaujamas svečias."

Tiesa, kitą kartą lauke išgirdęs nuo žingsnių lūžtančias šakas, Algimantas nebuvo toks drąsus – nosies lauk nekišo, o riziką akis į akį susidurti su įtartinu žvėrimi, iškeitė į valandą saldaus miego.

"Sutikęs suomį jei ne iš jo, tai iš jo draugo būtinai išgirsi pasakojimą apie tai, kaip jie susidūrė su meškomis. Pradžioje buvo kiek nejauku, tačiau vėliau ėmiau galvoti, ar istorijos apie šiuos žvėris nebus iš piršto laužtos, kaip ir žvejų pagyros apie milžiniškas žuvis. Vis dėlto tąkart neišdrįsau lįsti iš palapinės", – kvatojos jaunas vyras.

Reanimavosi cukrumi

Praėjus daugiau nei trims savaitėms, Algimantas susipažino su lenku Martinu, dviračio pedalus minančiu Trumsės link.

Vos per kelias dienas jiedu taip susibendravo, kad Martinas naująjį bičiulį pakvietė į Trondheimą. Šis pasiūlymas visiškai sujaukė Algimanto kelionės maršrutą – Švedijos pajūriu planavęs pasiekti keltą į Daniją, lietuvis suprato negalįs atsisakyti progos pamatyti Norvegijos gamtą, todėl pasiryžo papildomiems kilometrams.

"Kelionės dalis Norvegijos pakrante buvo neįtikėtino grožio, bet kalnai labai išsekino fiziškai. Lietus – morališkai", – A.Rainio teigimu, Trondheime, kur apsistojo visai savaitei, atsigavo ir jo kūnas, ir siela. Būtent tada lietuvis pirmą kartą pamatė savo atvaizdą veidrodyje.

"Į mane žvelgė visai kitas žmogus", – A.Rainys nuo savo atvaizdo nustėro. Neteisingai parinkta mityba, per mažas suvartotų kalorijų kiekis ir didelis fizinis krūvis jaunam vyrui kainavo 15 kg. Nors ypatingo nuovargio dėl prarasto svorio nejautė, Algimantas suprato, kad į racioną būtina įtraukti daugiau angliavandenių ir riebalų.

"Iki tol gaminausi sau maistą du kartus per dieną. Valgiau mėsą, kruopą, vaisius ir daržoves. Suvartodavau apie 3 tūkst. kilokalorijų. Po akistatos su savimi, ėmiausi reanimavimo – pradėjau valgyti pietus, o kalorijų kiekį padidinau daugiau nei du kartus – iki 8 tūkst.", – apie gerokai pasikeitusią mitybą kalbėjo jaunas vyras.

Į jo saują vis dažniau krisdavo žemės riešutų, razinų, marcipanų, o šokoladinį lazdynų riešutų kremą "Nutella" keliautojas kabino šaukštais.

"Kartą paskaičiavau, kad pietų metu suvartojau apie 1,5 kg cukraus. Tada išsigandau, kad nesusirgčiau kokiu cukriniu diabetu", – už galvos griebėsi keliautojas.

Sugedo dviratis

Prieš sėsdamas ant dviračio Algimantas suskaičiavo kelionės biudžetą. Jis neturėjo viršyti 700 eurų.

"Ar pavyko? Beveik. Išleidau 800 eurų, 600 iš jų maistui ir kelioms nakvynėms. Turint omenyje, kad lankiausi tokiose šalyse kaip Norvegija, Suomija, Švedija, manau, išleidau tikrai nedaug, – incidentą, kuris jam kainavo likusius 200 eurų, prisiminė pašnekovas. – Skilo galinio rato rėmas. Su tokiu važiavau maždaug 700 km. Lėkiau net nuo kalnų, pasiekdamas 75 km/val. greitį. Kai dviratį pamatė meistrai, pasakė, kad juo būčiau nuvažiavęs ne daugiau kaip 12 km. Galima sakyti, kad visą tą laiką sėdėjau ant parako statinės. Įsivaizduokite, jei lekiant nuo kalno būtų skilęs rėmas. Nepadėtų ir draudimas."

Ribotas biudžetas nebuvo vienintelė sąlyga, kurią sau kėlė Algimantas. Keliautojas pasižadėjo nevažiuoti pro didesnius miestus ir nepirkti geriamojo vandens. Ištuštinęs gertuvę, lietuvis atsargomis pasirūpindavo sutiktų vietinių namuose.

"Labai dažnai vietoj planuotų 5 minučių bendraudamas ir pasakodamas apie savo kelionę sugaišdavau visą pusvalandį. Žmonės buvo labai svetingi ir šilti. Ne vienas jų siūlė likti nakvoti, vis dėlto mano tikslas buvo kuo daugiau laiko praleisti gamtoje", – pabrėžė A.Rainys. Dėl tos pačios priežasties ji tik kelissyk priėmė kelyje sutiktų kitų dviratininkų kvietimą apsistoti jų stovyklavietėse.

"Kai pradedi šnekėti – negali sustoti. Žiūri, jau 3 val, o dviratį juk reikia minti nuo pat ankstyvo ryto", – šyptelėjo A.Rainys.

Kuria naujus maršrutus

Spalio viduryje sieną kirtusį Algimantą pasitiko ne tik šeima, bet ir išsiilgę draugai. Vieno jų kieme jaunas vyras iškėlė Lietuvos trispalvę, kuri visą kelionę buvo kartu su juo.

"Norėjau, vėliavos, kuri būti apkeliavusi visas šalis, esančias prie Baltijos jūros, – A.Rainys džiaugėsi įgyvendinęs ne vieną, o net kelias svajones. – Turėjau laiko pabūti su savo mintimis ir suvokti, kas esu, ko gyvenime siekiu. Mano amžiaus žmogui, kuris netrukus baigs universitetą ir žengs naują žingsnį, tai labai svarbu."

Važiavimas dviračio, anot Algimanto, ne tik sustiprino jo kūną, bet ir leido suprasti, kad baigęs studijas universitete nenori būti chemiku mokslininku, užsidariusiu savo kabinete.

"Visai neseniai pradėjau domėtis programavimu. Būdamas programuojančiu chemiku mokslininku, galėsiu dirbti ne tokį sėslų darbą. Kita vertus, niekada nežinai, kas bus vėliau. Gal atvirkščiai, labiau norėsiu sėslumo ir pastovumo, todėl manau, kad ši kelionė buvo pačiu tinkamiausiu laiku", – pasiteiravus, ar kelionė aplink Baltijos jūrą nuramino jo alkį, A.Rainys darsyk paliudijo, kad jo krūtinėje – nenustygstančio klajoklio širdis. Pasirodo, praėjus kelioms savaitėms po žygio dviračiu, Algimantas mėnesiui išskrido į Aziją: Kambodžą, Vietnamą ir Tailandą.

"Kokie tolesni planai? Iki vasaros greičiausiai jau niekur nekeliausiu. Vėliau su būreliu bendraminčių galvojame apie Juodąją jūrą. Beje, būtinai susitiksiu ir su Martinu. Turime minčių keliauti. Nebūtinai dviračiu, gal net burlaiviu", – nenorėdamas nuvyti sėkmės tolesnių planų nedetalizavo jaunasis keliautojas.