Kai žaidžia vaikai, turi rūpėti ne sienos

– Kiekvienas kūrybiškumą suprantame savaip: daugelis mano, kad tai – įgimti meniniai gebėjimai, kiti šią sąvoka sieja su originalia išmone. Kas gi yra kūrybiškumas ir kodėl jis svarbus vaikui?

– Daugelis žmonių kūrybiškumą tapatina su vaiko gabumais dailei, šokiui, muzikai ar kitiems menams. Iš tiesų, kūrybiškumo sąvoka gerokai platesnė ir turi neįkainojamą vertę vaiko, o vėliau ir suaugusio žmogaus gyvenimui. Kūrybinga asmenybė pasižymi išlavintu intelektu ir tokiais charakterio bruožais, gebėjimais, kurie padeda kurti nestandartinius sprendimus tiek kasdienėje aplinkoje, tiek patekus į krizinę situaciją. Kūrybiškas žmogus drąsiai reiškia savo nuomonę, nebijo išsiskirti iš minios, likti nesuprastas ar išjuoktas, pasižymi tolerancija kitokiai nuomonei, moka priimti iššūkius. Dėl gebėjimo prisitaikyti ir suprasti kitus kūrybiškam žmogui sekasi ir komandinis darbas. Be to, kūrybiška asmenybė ne tik siekia kokybiško ir nestandartinio savo veiklos rezultato, bet ir mėgaujasi jos procesu. Linkint savo vaikui geros ateities ir gyvenimo, kūrybiškumo ugdymas turėtų būti vienas iš prioritetinių dalykų.

– Ar visi vaikai iš prigimties kūrybiški? Kaip tėvams atpažinti kūrybingą vaiką?

– Vaikai gimsta smalsūs, jiems viskas įdomu, jie trokšta pažinti pasaulį ir apie jį neturi jokių išankstinių nuostatų ar įsitikinimų – tai kūrybiškumo pamatas. Augant jų kūrybiškumas atsiskleidžia įvairiose veiklose: piešiant, žaidžiant, skaitant, darant įvairius darbelius, vaidinant, sprendžiant užduotis. Paradoksas: nors visi vaikai iš prigimties kūrybiški, mokslininkų teigimu, vos 5 proc. suaugusiųjų mąsto kūrybiškai! Vadinasi, net 95 proc. vaikų augdami netenka kūrybiškumo ir taip apsunkina, pablogina savo likusio gyvenimo kokybę.

– Nuo kada reikia pradėti jį ugdyti?

Kadangi kūrybiškumas – įgimta savybė, jos ugdyti nereikia, tereikia ją puoselėti ir leisti kuo labiau atsiskleisti. Atliepdami visus mažo vaiko poreikius, besąlygiškai mylėdami, palaikydami natūralų vaiko smalsumą ir norą pažinti pasaulį bei leisdami jam nuo pat kūdikystės žaisti, tai padarytume labai lengvai, be didelių pastangų ir pačiu natūraliausiu būdu.

– Kas slopina kūrybiškumą?

– Deja, mūsų skubančioje, lenktyniaujančioje, dirbtinių standartų ir normų pilnoje visuomenėje natūraliai skleistis kūrybiškumui sudėtinga. Keldami vaikui neadekvačius lūkesčius, stengdamiesi atitikti kažkieno primestus standartus, vaikų kūrybiškumą kasdien slopiname būtent mes, suaugusieji – tėvai, artimieji, pedagogai. Tai nereiškia, kad vaikams neduodame dažų ir teptuko – slopinimas pasireiškia labai kasdieniškomis formomis. Pavyzdžiui, vos pradėjusiam ropoti mažyliui iš rankų išgriebiame apatiniame, jam lengvai prieinamame stalčiuje rastą daiktą, ūgtelėjusiam neleidžiame lakstyti po balas, raginame greičiau eiti namo, nors jis galėtų pusę valandos žiūrėti į gėlės žiedą, dar vyresnį lyginame su geresnį pažymį gavusiu bendraklasiu ar, primesdami savo norus ir tikslus, užrašome į daugybę vaikui nei patinkančių, nei pagal jo charakterį ir polinkius tinkančių būrelių. Tai tik maža dalelė, atrodytų, su kūrybiškumu nesusijusių elgesio modelių, tačiau būtent jie pamažu sunaikina vaiko smalsumą, norą tyrinėti pasaulį, atrasti naujus dalykus ir netikėtus jų panaudojimo būdus, slopina jo drąsą iššūkiams. Kitą dalį kūrybiškumo – begalinę vaizduotę ir nuostabą – sunaikinti padeda netinkamas suaugusiųjų požiūris, kišimasis į vaiko veiklą, žaidimus ar akivaizdus jų apribojimas.

Skatiname ir palaikome visus purvinuosius žaidimus. Tokia taisyklė: žaisdami vaikai būna arba švarūs, arba laimingi.

– O kas jį skatina ir padeda ugdyti?

– Daug, labai daug laisvo žaidimo! Mūsų visuomenėje įprasta, kad reikia kuo anksčiau lavinti vaikų intelektą, ruošti juos kuo geresniems akademiniams pasiekimams, todėl jau net kūdikiai mokomi skaičiuoti, skaityti, užuot leidus jiems daryti tai, ką jie savo amžiuje ir turėtų daryti, – atrasti ir pažinti pasaulį, daug žaisti! Bėgant metams paneigiami seni ir atrandama vis naujų vaikų lavinimo metodų, būdų ir priemonių, tačiau vienintelis laisvas žaidimas buvo, yra ir bus pripažįstamas kaip efektyviausias visapusiško lavinimo būdas. Žaisdamas mažas vaikas gali išmokti absoliučiai visko: nuo tų pačių akademinių dalykų iki kur kas svarbesnių socialinių, emocinių, lingvistinių, kognityvinių įgūdžių – visko organiškai, vienu ir tuo pačiu metu. Itin taikliai žaidimo naudą apibūdino prancūzų vaikų psichoterapeutas Patrice‘as Huerre‘as: "Nuo to, ką ir kaip žaidėme vaikystėje, priklausys, kaip gyvensime suaugę!" O geriausia tai, kad žaisti vaiko nereikia versti – tai natūralus jo poreikis, kurį jis su malonumu tenkina.

– Ką patartumėte tėvams, kad jie nepadarytų klaidų?

– Kalbėdama apie laisvą žaidimą jokiu būdu neturiu galvoje kompiuterio ir telefono – informacinės visuomenės vaikai privalo mokėti valdyti šias technologijas, tačiau tikriems žaidimams reikia rinktis kitas priemones ir būdus. Žaidimu, smalsumu, ieškojimais ir pasaulio tyrinėjimu vaikas natūraliai ugdosi pats, tačiau ir tėvai taip pat vaidina labai svarbų vaidmenį.

Pirma, be tėvų pagalbos kūdikis neištirs pasaulio – vaiką reikia besąlygiškai mylėti, suprasti, suteikti jam galimybę naujiems atradimams. Kūdikėliams turi būti prieinami tik saugūs, leistini dalykai, tuomet nereikės nuolat jų drausminti ir atiminėti jiems pavojingus daiktus, kiek vėliau žaidimams ir pojūčiams lavinti vietoje cypiančio, žybsinčio niekučio ar telefono pasiūlykite vaikui pasidaryti žaidimus iš visai netikėtų priemonių – virtuvės stalčiuje rastų ryžių, pupelių, miltų, tuščių tualetinio popieriaus rulonėlių, dar vyresniems leiskite paeksperimentuoti, kas nutiks sumaišius krakmolą su vandeniu ar citrinos sultis su soda – vaiko smalsumo, nuostabos ir kūrybiškumo stimuliavimas bus šimtu procentų garantuotas! Žinoma, kai kuriuose žaidimuose turi dalyvauti ir tėvai, tačiau remdamasi savo praktika galiu patikinti, kad kai kurios veiklos itin smagios ir įtraukia ne tik vaikus – sudomina, nustebina ir jų tėvelius.

Kūrybiškumo ugdymo sąvokos jokiu būdu negalima priimti kaip kažkokios disciplinos ar pamokos – stimuliuoti jį galima įvairiose kasdieniškose veiklose: vaikštant gamtoje, vakarienės ruošos metu, važiuojant automobiliu ir atliekant kitus, net įgrisusius, nuobodžius kartu su vaiku atliekamus darbus. Puiku, jei ruošdami vakarienę leisite mažyliui kažką padėti, kartu aptarsite patiekalui naudojamus produktus, pafantazuosite, iš kur ir kaip jie atkeliavo į jūsų namus, koks produktų skonis atskirai ir kaip jis pasikeitė juos susimaišius. Tuo pat metu jūs smagiai leidžiate laiką, nesiekiate išmokti geografijos ar tobulai neaštriu peiliu supjaustyti bulvės – tiesiog mėgaujatės vienas kito draugija ir leidžiate vaikui per žaidimą  sužinoti naujų dalykų, gauti naujų įgūdžių.

Dar vienas svarbus dalykas: nebijokite ir net leiskite kartais vaikui tiesiog panuobodžiauti – net ir nuobodulys gali būti kūrybiškumo generatorius.

– Kaip kilo mintis įkurti kūrybiškumo studiją "Kuria vaikai"?

– Iš poreikio! Besidomėdama pozityviąja ir prieraišiąja tėvyste, vaikų prigimtiniu kūrybiškumu ir daug su dukra žaisdama namie, ieškojau būrelio, kuriame galėtume daryti tą patį, tik kartu su jos bendraamžiais. Tokio būrelio neradau, teliko įkurti pačiai. Džiugu, kad netrukus studijoje šurmuliavo daugybė mažųjų kūrėjų ir atradėjų kartu su savo tėveliais. Studijos užsiėmimai skirti vaikams nuo vienų iki septynerių metų: būtent šiuo vaiko amžiaus tarpsniu žaidimas ir laisvas kūrybiškumo puoselėjimas svarbus, reikalingas ir pats naudingiausias lavinimo būdas.

Visi studijoje vykstantys užsiėmimai ir žaidimai paremti pojūčių lavinimu. Mums svarbus ne rezultatas, o pats procesas: kūryba, eksperimentavimas, laisvas žaidimas, tėvų ir vaikų ryšys. Mažylių kūrybiškumo neslopiname baime išsitepti ar ištepti sienas, grindis, priešingai, skatiname ir palaikome visus purvinuosius žaidimus. Tokia taisyklė: žaisdami vaikai būna arba švarūs, arba laimingi. Pastarieji – mūsų studijos lankytojai. Atsižvelgdami į šiuos principus, turime jau ir savo vizitine kortele tapusias pramogas: "Tapymai be stabdžių", tikro automobilio spalvinimas dažais, rengiame išskirtinius, kūrybiškumą išlaisvinančius ir vaikyste iki maksimumo leidžiančius pasidžiaugti gimtadienius.