Kartu su indėnų vaiku džiunglėse išskleidė Lietuvos vėliavą

Išskleisti Lietuvos vėliavą atokiose Kolumbijos džiunglėse stūksančiame Prarastajame mieste buvo pagrindinis nekilnojamojo turto agentūros "Forto siena" direktoriaus Evaldo Andrijūno tikslas.

Adrenalino netrūko

"Kolumbija daug saugesnė nei prieš dešimt metų, – su dar šešių lietuvių grupele Pietų Amerikos šiaurės vakaruose įsikūrusioje šalyje keturiasdešimtmetis kaunietis viešėjo tris savaites. –  Tačiau ten ir dabar yra vietų, kur geriau nekelti kojos, o kelis kartus ir mums kraują kaitino adrenalinas."

Silvijos miestelyje, apžiūrint guambiano genties indėnų turgų, likus pusvalandžiui iki išvažiavimo, jų gidas-vairuotojas staiga liepė kuo greičiau lipti į mikroautobusą: jis sužinojo, kad indėnai užtveria kelius į turgų ir maištauja.

Lietuviai nusprendė ne likti mikroautobuse ir laukti kareivių bei policijos, kurie gali pasirodyti tik po trijų dienų, bet bėgti aplinkkeliais.

"Pagrindinį kelią jie užtvėrė subadę krovininių ir lengvųjų automobilių padangas, todėl pasirinkome kitą kelią, nors ten galėjo būti ir "gerilų" (sukilėlių), ir indėnų, o per tokius maištus  atima visus daiktus, pinigus, – vairuotojo patarti, lietuviai patikėjo jam mikroautobuse išslapstyti pinigus, geresnius daiktus, kreditines korteles. – Vis dėlto dalį pinigų, fotoaparatus pasilikome prie savęs, kad, jei mus sustabdytų, nekiltų įtarimų."

Norėdami išnešti sveiką kailį ir pasitikėdami sąžiningu ir daug rizikavusiu vairuotoju, lietuviai tris valandas važiavo atokiais keliais.

"Kartą kelią bandė pastoti keturi juodaodžiai, kitąkart vairuotojas taranavo užtvarą, bet žmonių nesužeidė", – pavojingiausias situacijas prisiminė Evaldas.

Nesidraudė ir nesiskiepijo

Kolumbijos sostinėje Bogotoje vienam mėgstančiam vaikščioti kauniečiui policininkai patarė fotoaparatą slėpti kuprinėje, o ją laikyti ne už nugaros, o ant krūtinės. Kokaino šešėlis?

"Mus nustebino žinia, kad daugiau šių narkotikų gaminama Argentinoje nei Kolumbijoje, – teigė Evaldas. – Tačiau džiunglėse yra didelių ir iš oro sunkiai matomų kokos plantacijų, kuriose dirba žmonės."

Pagrindinis nekilnojamojo turto agentūros direktoriaus kelionės tikslas buvo Buritakos vietovė – VI–VII a. miestas Ciudat Perdida, arba Prarastasis, miestas, kurį galima pasiekti tik pėsčiomis per nelengvai pereinamas džiungles indėnų teritorijomis arba nusileisti ten sraigtasparniu.

"Ši kelionė buvo psichologinis ir fizinis išbandymas, o Lietuvos draudimo agentūrose manęs net neapdraudė, – todėl savaitei vienas nuo grupės atsiskyręs, taip ir neapsidraudęs keliavęs Evaldas, nusprendė nesiskiepyti. – Jei lemta – mirsiu Kolumbijoje. Nors skaičiau, kad, keliaujant iki Prarastojo miesto, ne vienas sunkiai suserga, susižeidžia ir net miršta."

Tėvas veda dukrą

Su gidu, virėju, kuris asilais gabeno jų mantą bei maistą, ir įsimylėjėlių porele – kolumbiečiu ir kroate Evaldas keliavo taironų genties teritorijomis.

"Po 10–15 metų turbūt rasiu įrengtus ir lošimo automatus, – juokėsi Evaldas ir pastebėjo, kad civilizacija smarkiai skverbiasi ir pas indėnus. – Kelionės džiunglėmis pradžioje matėme ir jų namelius su saulės elementais, vaikus su planšetiniais kompiuteriais, o vienoje vietoje – net skalbimo mašiną."

Baltųjų civilizacija indėnams skaudžiai smogia alkoholiu: išgėrę kelis gurkšnius alaus, indėnai krenta it pakirsti net nepasiekę namų.

"Jie daug dirba, miega po keturias valandas, todėl kramto kokos lapus, kurie suteikia energijos", – pasakojo gidas.

Giliau džiunglėse buvo sunkiau: atvirame lauke hamakuose arba, saugantis nuo gyvačių ir gyvių, ant pusmetriu virš žemės įrengtų medinių gultų nakvoję keliauninkai matė mažiau civilizacijos pėdsakų, o pasišviesdavo tik žvakėmis arba prožektoriais.

"Net penkiolikos indėnų genčių atstovai lanko aukštąsias mokyklas, tačiau dar dabar kai kuriose gentyse išlikęs paprotys, kai vyras tuokiasi su savo dukra ir susilaukia vaikų, – šokiravo keliauninkas. – Taip indėnai bando išsaugoti savo tautą."

Beje, taironų genčių vadas net ir už solidžią sumą nesutiko, kad garsus viešbučių tinklas džiunglėse pastatytų viešbutį.

Sužavėjo vietinis maistas

Jau po trijų valandų kelionės džiunglėmis, įveikiant akmenis ir lapiją, vandeniu ir stačiais šlaitais, plieskiant 30 laipsnių karščiui ir kankinant didelei drėgmei, sportiška įsimylėjėlių porelė nusprendė grįžti atgal.

"Džiunglėse negalima sustoti. Gali žengti penkis centimetrus – ženk nors tiek, – nuramino ir patarimų, kaip geriau kvėpuoti, davęs kaunietis sulaukė kolumbiečio ir kroatės padėkos. – Per dieną eidavome po 7–8 val., keldavomės 5.15 val. ir iškeliaudavome, kol dar nekaršta. O po pietų prasidėdavo liūtys."

Evaldo negąsdino nei moskitai, nuo kurių purškėsi specialiais preparatais, nei kasdieniai svečiai – gyvatės, vorai, driežai, vabzdžiai.

Kaunietį sužavėjo kolumbiečių gaminamas maistas: žuvis, bulvės, daržovės, mėsa, jūrų kiaulytės ir įvairiausi fantastiško skonio vaisiai.

Trispalvė Prarastajame mieste

Prarastąjį miestą nedidelė grupelė, ten sutikusi dar vieną ekstremalų užsieniečių būrelį, pasiekė kovo 11 d.

Visi pagarbiai sužiuro, kai "Forto sienos" direktorius iškėlė specialiai iš Lietuvos atsivežtą mūsų šalies vėliavą.

Kartą vėliavą Evaldas iškėlė su kariškiu, kurie nuo plėšimų ir niokojimų dabar saugo tik 1970–1972 m. baltųjų atrastą Prarastąjį miestą.

Vėliavą iškėlė ir visą kelią paskui ekstremalus ėjęs, kartais išnykdavęs, vėl pasirodydavęs keliautojų grupelės maitinamas indėniukas.

"Ilgai jį kalbinau kartu iškelti mūsų vėliavą, tačiau indėniukas bijodavo, – prisipažino Evaldas. – Tačiau galiausiai, gavęs ledinuką, Prarastajame mieste indėniukas vis dėlto išskleidė mūsų šalies vėliavą."

Ar kas nors Kolumbijoje žinojo apie Lietuvą?

"Tik tada, kai papasakojau, jog būtent iš mūsų šalies kilęs buvęs Bogotos meras Antanas Mockus", – šyptelėjo E.Andrijūnas.

Tiesa, kolumbiečiai ilgai nesuprato, apie kokį Antaną Mockų kalbama, kol galiausiai nušvito: "A, Bogotos meras?! Tai jis ne Mockus, reikia sakyti – Mokus. Mokus – pats geriausias visų laikų Bogotos meras."