Kaunietės avantiūra: per penkis mėnesius išmaišė septynias šalis

Šian­dien tė­vy­nė­je jau spė­ju­si ap­si­pras­ti Gre­ta ir ki­tus, svars­tan­čius apie il­gą ne­tu­ris­ti­nę ke­lio­nę, ra­gi­na ma­žiau gal­vo­ti ir kuo grei­čiau pirk­ti bi­lie­tus.

– Pa­pa­sa­kok apie sa­vo ke­lio­nę. Kiek lai­ko ji už­tru­ko?

– Iš­ke­lia­vau praei­to sau­sio pa­bai­go­je, o na­mo su­grį­žau bir­že­lio pa­bai­go­je, tad ke­lio­nė tru­ko pen­kis mė­ne­sius. Pra­dė­jau nuo Mad­ri­do, kur pra­lei­dau ke­lias die­nas, o iš ten iš­skri­dau į Pe­ru. Čia sa­va­no­riau­da­ma pra­lei­dau du mė­ne­sius, dau­giau­sia ir su­si­pa­ži­nau su šia ša­li­mi, jos kul­tū­ra, o li­ku­sius tris mė­ne­sius ke­lia­vau po ki­tas ša­lis. Iš vi­so ap­lan­kiau sep­ty­nias valstybes: Pe­ru, Ek­va­do­rą, Bo­li­vi­ją, Či­lę, Ar­gen­ti­ną, Pa­rag­va­jų ir Bra­zi­li­ją.

– Kaip nu­spren­dei iš­vyk­ti į to­kią, ga­li­ma pa­va­din­ti, odi­sė­ją? Ar tai bu­vo sa­vęs ieš­ko­ji­mas, ar la­biau no­ras pa­žin­ti to­li­mas ša­lis?

– Kai ma­nęs ši­to klau­sia, vi­suo­met juo­kau­ju, kad tie­siog pri­si­šne­kė­jau ir to­dėl tu­rė­jau iš­va­žiuo­ti. Vi­siems vis šne­kė­jau ir šne­kė­jau, kad va­žiuo­siu... Iš tik­rų­jų Pie­tų Ame­ri­ka vi­suo­met bu­vo ma­no sva­jo­nė, šios ša­lys ma­ne vi­suo­met trau­kė, ypač Pe­ru. Bu­vo ir ki­tų sva­jo­nių – pa­dir­bė­ti su vai­kais, iš­ban­dy­ti sa­ve ki­to­je ša­ly­je, pa­ma­ty­ti, ką ga­liu. Dėl to ir no­rė­jau vyk­ti vie­na. Be to, no­rė­jau ne to­kios ke­lio­nės, ku­ri trun­ka tris sa­vai­tes, o iš tik­rų­jų pa­žin­ti ša­lį, jos kul­tū­rą, pa­gy­ven­ti, pa­ma­ty­ti, kaip vis­kas yra. Tai ne­bu­vo spon­ta­niš­ka min­tis – idė­ją bran­di­nau il­gai, tau­piau pi­ni­gus ir, nors pa­ti ne­ti­kė­jau, vie­ną die­ną ra­du­si nu­pi­gin­tus bi­lie­tus, juos nu­si­pir­kau ir taip pra­si­dė­jo ma­no ke­lio­nė. Be to, lai­kas bu­vo la­bai tin­ka­mas – kol kas ne­tu­riu la­bai rim­tų įsi­pa­rei­go­ji­mų, pa­vyz­džiui, šei­mos, vai­kų.

– Ar drau­gai, ar­ti­mie­ji ne­siė­mė at­kal­bi­nė­ti iš­gir­dę apie ta­vo pla­nus?

– Aiš­ku, tė­vai ne­ri­ma­vo, bet priė­mė šį ma­no spren­di­mą. Ne iš vie­no iš­gir­dau, kad tu­rė­tų bū­ti la­bai bai­su, nes vyks­tu vie­na, bet neat­kal­bi­nė­jo. Tie­siog paaiš­ki­nau vi­siems, ko­dėl no­rė­čiau ten vyk­ti.

– Ar pa­čiai ne­bu­vo bai­so­ka vie­nai leis­tis į ne pa­čias sau­giau­sias pa­sau­lio ša­lis?

– Va­kar kaip tik pa­gal­vo­jau, kad nė kar­to ne­pa­ju­tau kaž­ko­kio bai­mės jaus­mo. Nu­si­per­ki bi­lie­tą, pla­nuo­ji ke­lio­nę, ke­liau­ji ir da­rai tai, ką da­rai kiek­vie­ną die­ną, tie­siog esi ki­to­je ša­ly­je. Gal vie­nin­te­lis mo­men­tas bu­vo, kai sė­dė­jau oro uos­te prieš di­dį­jį skry­dį ir atė­jo min­tis, kad da­bar jau rim­tai pa­lie­ku vi­sus ir iš­vyks­tu, bet ne­ri­mas la­bai grei­tai din­go.

– Ar vis­kas vy­ko pa­gal pla­ną?

– Su­sip­la­na­vau gal tik ko­kius du mė­ne­sius, o pa­skui pla­nuo­ti jau tie­siog ne­beį­ma­no­ma, nes neį­si­vaiz­duo­ji, kur vyks­ti, – juk tai vi­sai ki­tas kon­ti­nen­tas, ki­ta pa­sau­lio da­lis. Vi­są lai­ką gal­vo­jau, kad ir kaip su­si­pla­nuo­siu, tur­būt vis­kas pa­si­suks ki­taip, bet tuos du mė­ne­sius, ku­riuos bu­vau su­si­pla­na­vu­si, vis­kas bū­tent taip ir vy­ko. Pas­kui man la­bai pa­si­se­kė, nes ge­riau­sia yra kal­bė­tis su ki­tais ke­liau­jan­čiais žmo­nė­mis, pa­vyz­džiui, su­ti­kus juos nak­vy­nės na­muo­se. Klau­si, kur jie bu­vo, ar ver­ta vyk­ti, ar ne, taip pat rei­kė­jo ste­bė­ti orų pro­gno­zes, kad ne­bū­tų liū­čių ar že­mės dre­bė­ji­mų.