Ke­liau­to­ja pės­čio­mis: vi­sa­da bu­vau lau­ki­nė

Švei­ca­rė Sa­rah Mar­quis, gar­si ke­liau­to­ja ir ty­ri­nė­to­ja, įsi­ti­ki­nu­si, kad tik ke­lio­nė­se ga­li pa­žin­ti tik­rą­jį gy­ve­ni­mą ir su­si­lie­ti su gam­ta. „Esu tiltas tarp žmo­nių ir gam­tos, ma­no mi­si­ja – at­kur­ti daugu­mos pra­ras­tą ry­šį su ja“, – sa­ko S.Mar­quis. Apie tai ji kal­ba sa­vo kny­go­se, paskaitose, su­si­ti­ki­muo­se, TV lai­do­se. 25-eri me­tai ke­ly­je po atokiausias pasaulio vie­tas lei­do su­kaup­ti neįkainoja­mos patirties ir ži­nių, kuriomis ji no­riai da­li­ja­si.

Pir­mo­ji ke­lio­nė – aš­tuo­ne­rių

Klau­sia­ma, kas ją ver­čia pa­lik­ti pa­to­gų ci­vi­li­zuo­tą gyvenimą ir ner­ti į pa­vo­jų ir iš­ban­dy­mų ku­pi­ną ne­ži­nią, S.Mar­quis at­sa­ko pa­pras­tai: „Vi­sa­da bu­vau lau­ki­nė.“ Ji užau­go kai­me, Švei­ca­ri­jos Ju­ra re­gio­ne, ir nuo pat vaikystės di­džią­ją lai­ko da­lį pra­leis­da­vo ty­ri­nė­da­ma apylinkes. Lai­pio­jo į me­džius, ste­bė­jo vi­sa, kas gy­va, – vabzdžius, paukš­čius, gy­vū­nus, au­ga­lus. Tai su­for­ma­vo jos as­me­ny­bę.

Į pir­mą­ją ke­lio­nę iš­si­ruo­šė bū­da­ma vos aš­tuo­ne­rių. Klai­džio­da­ma po lau­kus ir miš­kus su iš­ti­ki­mu pa­ly­do­vu sa­vo šu­ni­mi kar­tą ji nu­to­lo nuo na­mų to­liau nei papras­tai ir ne­ti­kė­tai ap­ti­ko di­džiu­lį ur­vą, pil­ną šikš­nos­par­nių. Su­si­ža­vė­ju­si šiuo at­ra­di­mu, nu­spren­dė pra­leis­ti ja­me nak­tį. Tė­vai (tė­vas dir­bo laik­ro­di­nin­ku, mama bu­vo na­mų šei­mi­nin­kė), iki va­ka­ro ne­su­lau­kę pra­žu­vė­lės, krei­pė­si į polici­ją.

Su­lau­ku­si še­šio­li­kos įsi­dar­bi­no ge­le­žin­ke­lių bend­ro­vė­je, kad ga­lė­tų ke­liau­ti. Po me­tų Sa­rah, sė­dė­da­ma ant ark­lio, kir­to Tur­ki­jos Cent­ri­nės Ana­to­li­jos re­gio­ną, nors ne­mo­kė­jo jo­ti. Jos eks­pe­di­ci­jų są­ra­šas įspū­din­gas: 2000 m. nuė­jo dau­giau nei 4 tūkst. km nuo Ka­na­dos iki Mek­si­kos sie­nos. 2002–2003 m. per septyniolika mėn. įvei­kė 14 tūkst. km Aust­ra­li­jo­je. Šio­je ke­lio­nė­je ji su­ti­ko šu­nį, ku­ris ke­lia­vo kar­tu su ja.

2006 m. S.Mar­quis įvei­kė su­dė­tin­gą 7 tūkst. km marš­ru­tą iš Či­lės į Pe­ru per Boli­vi­ją. Da­lis jo drie­kė­si per An­dų vir­šu­kal­nes. Eks­pe­di­ci­ja už­tru­ko aš­tuo­nis mė­ne­sius. 2010–2013 m. ji vie­na iš­si­ruo­šė iš Si­bi­ro į Aust­ra­li­ją per Cent­ri­nę Azi­ją, Mon­go­li­ją, Ki­ni­ją – ypač sun­kią ke­lio­nę. 2015 m. su­pla­na­vo ir įgy­ven­di­no iš­gy­ve­ni­mo eks­pe­di­ci­ją po lau­ki­nę, be­veik ne­gy­ve­na­mą Aust­ra­li­jos da­lį Kimberlį.

Pas­ta­ro­ji jos iš­vy­ka pra­si­dė­jo praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je ir bai­gė­si šių pra­džio­je. Šį­kart gar­sio­ji ke­liau­to­ja bu­vo už­si­brė­žu­si iš­ty­ri­nė­ti Tas­ma­ni­jos ato­grąžų miš­kus, ku­riuo­se gau­sy­bė re­čiau­sių au­ga­lų ir gy­vū­nų rū­šių. Kaip ir vi­suo­met, ke­lia­vo vie­na. Kas to­liau? Sa­rah juo­kia­si, kad jos lau­kia dar dau­gy­bė ne­pa­žin­tų kraš­tų. Ji pla­nuo­ja su­grįž­ti į Aust­ra­li­ją, do­mi­na ir Ma­da­gas­ka­ras, So­kot­ros sa­la Jemene, o kur dar Af­ri­ka!

Ten, kur ve­da šir­dis

2014 m. žur­na­las „Na­tio­nal Geog­rap­hic“ S.Mar­quis iš­rin­ko Me­tų ke­liau­to­ja. Šis ti­tu­las jai ypač bran­gus. Ir štai ko­dėl: ke­liau­to­jos šei­ma ne­bu­vo la­bai pa­si­tu­rin­ti, tad vai­kys­tė­je, no­rė­da­ma gau­ti pi­ni­gų sa­voms iš­lai­doms, tu­rė­da­vo už­si­dirb­ti, pa­vyz­džiui, rink­ti šliu­žus dar­že. Už 100 jų gau­da­vo vieną Švei­ca­ri­jos fran­ką. Uždar­bį tau­py­da­vo ir iš­leis­da­vo ne sal­dai­niams ar nie­ku­čiams, o „Na­tio­nal Geog­rap­hic“ žur­na­lams.

Var­ty­da­ma ir skai­ty­da­ma juos mer­gai­tė sva­jo­jo apie tą nuo­sta­bų, ne­pa­žįs­ta­mą, vi­lio­jan­tį pa­sau­lį, ku­ris yra taip to­li ir į ku­rį kol kas ne­ga­li pa­tek­ti. Šis apdovanojimas ją su­grą­ži­no į tuos lai­kus ir dar sy­kį pri­mi­nė, kad kiek­vie­na svajo­nė, kad ir ko­kia di­de­lė bū­tų, kad ir ko­kia ne­rea­li at­ro­dy­tų, yra įgyvendinama, jei la­bai to trokš­ti. „Tie­siog vi­sa­da ėjau ten, kur ve­dė šir­dis“, – tiki­na ži­no­ma mote­ris.

Pa­čio­je pra­džio­je, kai tik pra­dė­jo ke­liau­ti, dau­ge­lis žmo­nių at­vi­rai sa­ky­da­vo, kad Sa­rah yra iš­pro­tė­ju­si, ne­nor­ma­li. Ta­čiau kai vie­ną die­ną ją stai­ga pra­dė­jo kvies­ti į te­le­vi­zi­jos lai­das, ra­šy­ti apie ją straips­nius, nuo­mo­nė iš es­mės pa­si­kei­tė. „O, ji to­kia kie­ta, ji tiesiog neį­ti­kė­ti­na“, – puo­lė ko­men­tuo­ti vi­si. „Per vie­ną nak­tį iš niekam ne­ži­no­mos be­pro­tės ta­pau įkve­pian­čia įžy­my­be“, – juo­kia­si S.Mar­quis.

Tik šei­ma – tė­vai, bro­liai ir drau­gai ją vi­są lai­ką palai­kė, nie­ka­da ne­kri­ti­ka­vo jos pa­si­rin­ki­mo, o tai jai reiš­kė la­bai daug. Didžiausia Sa­rah ger­bė­ja yra jos ma­ma. Prieš pir­mą­ją sa­vo eks­pe­di­ci­ją keliauto­ja dir­bo Švei­ca­ri­jos fe­de­ra­li­nio geležinkelio tar­nau­to­ja, gy­ve­no ma­ža­me bu­te Lo­za­no­je ir tau­pė kiek­vie­ną franką ke­lio­nėms. Da­bar jai to da­ry­ti nebereikia, jos pro­jek­tus fi­nan­suo­ja rėmėjai.

Be to, ji tu­ri ne­di­de­lį sa­vo vers­lą, kon­sul­tuo­ja ki­tus ke­liau­to­jus, ra­šo kny­gas, skai­to pa­skai­tas apie mi­ty­bą, eko­lo­gi­ją, tva­rų gy­ve­ni­mo bū­dą. Tuo ji už­sii­ma sės­liai­siais pe­rio­dais, ku­rie pa­pras­tai už­trun­ka ne dau­giau nei me­tus ar pusantrų. Tuo­met ji gy­ve­na ra­mia­me kam­pe­ly­je, Va­lė kan­to­ne, prie eže­ro. Rūšiuo­ja at­lie­kas, ga­mi­na kom­pos­tą, nau­do­ja tik vie­ti­nius mais­to pro­duk­tus, tau­po van­de­nį ir du­jas.

Kū­nas ne­pro­tes­tuo­ja

S.Mar­quis ypač rū­pi gam­ta, jos iš­sau­go­ji­mas. Ji ma­no, kad tau­so­jan­tis ap­lin­ką ir re­sur­sus gy­ve­ni­mo bū­das šian­dien yra bū­ti­ny­bė, ir sie­kia skleis­ti šią ži­nią kuo pla­čiau. S.Mar­quis nuo­mo­ne, kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri im­tis as­me­ni­nės iniciatyvos, ne­lauk­da­mas, kol jį pa­ra­gins vals­ty­bė, jaus­ti at­sa­ko­my­bę ir su­vok­ti, kad kiek­vie­nas ma­žas žings­ne­lis ve­da į di­de­lį bend­rą tiks­lą. Apie tai ji kal­ba ir sa­vo kny­go­se.

„Jau­čiuo­si at­sa­kin­ga už tai, kad pra­ras­tas mū­sų ry­šys su gam­ta bū­tų at­kur­tas, kol dar ne per vė­lu“, – tei­gia Sa­rah. Ypač daug dė­me­sio šiai te­mai ski­ria­ma nau­jau­sio­je jos kny­go­je „Gam­ta ma­no gy­ve­ni­me“. Ji ti­ki, kad, ka­dan­gi žmo­nės ja ža­vi­si, ga­li įkvėp­ti juos keis­tis. Kiek­vie­nas iš mū­sų šir­dies gi­lu­mo­je jau­čia­me lau­ki­nio pa­sau­lio šauks­mą, ta­čiau jo bi­jo­me. Jį įvei­kus at­si­ve­ria nau­jų galimybių.

„Vi­si sva­jo­ja­me iš­trūk­ti iš to ma­žo bur­bu­lo, ku­ria­me gy­ve­na­me, tik pri­trūks­ta­me drą­sos“, – įsi­ti­ki­nu­si ke­liau­to­ja. Su­lau­ku­si 45-erių ji jau­čia­si gan stip­ri fi­ziš­kai, kad ga­lė­tų įveik­ti di­džiu­lius at­stu­mus pės­čio­mis su sun­kia kup­ri­ne ant pe­čių. Kū­nas dar ne­pro­tes­tuo­ja, ta­čiau at­si­gau­ti rei­kia dau­giau lai­ko. Pa­de­da disciplina, svei­kas gy­ve­ni­mo bū­das, ku­rį jau daug me­tų pra­kti­kuo­ja.

Kiek­vie­ną nau­ją ke­lio­nę ji kruopš­čiai pla­nuo­ja, tai už­trun­ka me­tus ir il­giau. Idėjos, kur vyk­ti, ky­la įvai­riai. Kar­tą ei­da­ma į par­duo­tu­vę pa­ma­tė rek­la­mi­nį skydą, ku­ria­me bu­vo pa­vaiz­duo­ta Mon­go­li­jos ste­pė, ir pa­ju­to, kad tu­ri ją pamaty­ti. Sa­rah daž­nai su­lau­kia klau­si­mo, ko­dėl ke­liau­ja pės­čio­mis. Ji tu­ri paaiš­ki­ni­mą: „Gi­miau su dviem ko­jo­mis, tai­gi nu­spren­džiau, kad tu­riu jas naudoti. Ma­nau, tam jos mums ir duo­tos.“

Pa­vo­jin­gos si­tua­ci­jos, į ku­rias te­ko pa­tek­ti dau­gy­bę kar­tų, jos ne­sus­tab­do. Menkai ap­gy­ven­din­to­je Mon­go­li­jos ste­pė­je ją be­veik du mė­ne­sius per­se­kio­jo bū­re­lis vy­rų rai­te­lių. Jai te­ko nuo jų slaps­ty­tis, mie­go­ti die­ną, o ke­liau­ti nak­ti­mis. Lao­so džiung­lė­se įstri­go sa­vai­tei su­si­rgu­si den­gė karš­ti­ne. Vi­są tą lai­ką už vienos ko­jos bu­vo pri­si­ri­šu­si prie me­džio, kad per liū­tį ne­bū­tų nu­neš­ta į gre­ta esan­čią upę ir ne­pas­kęs­tų.

Gelbs­ti in­tui­ci­ja

Sa­rah bu­vo daug kar­tų api­plėš­ta gink­luo­tų vie­ti­nių, te­ko su­si­dur­ti ir su plėš­riais lau­ki­niais žvė­ri­mis – vil­kais, nak­tį su­si­rin­ku­siais prie pa­la­pi­nės, nuo­din­go­mis gyva­tė­mis, kro­ko­di­lais. Go­bio dy­ku­mo­je, kad ne­mir­tų iš troš­ku­lio, rin­ko van­dens kon­den­sa­tą ant plas­ti­ki­nio mai­še­lio. Kai ne­be­tu­rė­da­vo mais­to, me­džio­da­vo, žve­jo­da­vo, val­gy­da­vo lau­ki­nius au­ga­lus, o kar­tais al­kį mal­šin­ti tek­da­vo ir vabzdžiais.

Ji vi­suo­met tu­ri na­vi­ga­ci­jos prie­tai­są, ku­ris lei­džia na­mie li­ku­siems ar­ti­mie­siems ži­no­ti, kad ji sau­giai iš­gy­ve­no dar vie­ną die­ną. Ke­liau­da­ma su žmonėmis kontak­tuo­ja mi­ni­ma­liai, vi­są dė­me­sį skiria įsi­klau­sy­ti į ap­lin­ką. Bū­da­ma lau­ki­nė­je gamtoje sten­gia­si ne­pa­lik­ti pėd­sa­kų nei ten, kur buvo su­sto­ju­si pa­si­ga­min­ti mais­to, nei ten, kur nakvo­jo. Tai gelbs­ti nuo blo­gų žmo­nių ir žvė­rių.

Dar vie­na ap­sau­gos prie­mo­nė – ke­liau­da­ma Sa­rah sten­gia­si slėp­ti, kad yra mote­ris. Vi­suo­met dė­vi kepu­rai­tę, sau­lės aki­nius. Su­ti­ku­si ne­pa­žįs­ta­mą­jį, tar­si įjun­gia vi­di­nius ra­da­rus, ku­rie pa­sa­ko, ar jis ke­lia pa­vo­jų. Nuo­jau­ta per tiek kelio­nės me­tų iš­la­vin­ta ir neap­gau­na. Per di­de­lį at­stu­mą su­ge­ba užuo­sti žmones ir gy­vū­nus. Tar­ki­me, kar­tą ei­da­ma per dy­ku­mą, užuo­dė šam­pū­no kvapą ir iš­ties už ki­lo­met­ro su­ti­ko žmo­gų.

Vie­na ji ke­liau­ja są­mo­nin­gai. „Po pus­me­čio gal­vo­je nu­ty­la triukš­mas. O pra­džia bū­na sun­ki – jau­tie­si kaip skal­byk­lė­je, vis­ką skau­da – kū­ną ir sie­lą. Gir­di šeimos, drau­gų bal­sus gal­vo­je. Pas­kui pa­jun­ti ypač ar­ti­mą ry­šį su gam­ta lyg būtum gy­vū­nas, priar­tė­ji prie sa­vo es­mės, jau­ti vi­di­nę har­mo­ni­ją. Daž­nai ten­ka per­ženg­ti ri­bas, li­mi­tus, iš­gy­ven­ti pa­de­da ins­tink­tai, ku­riais pa­si­kliau­ji“, – da­li­ja­si min­ti­mis.

Tai­gi, kiek­vie­na eks­pe­di­ci­ja – nau­jas iš­šū­kis. Bet ne­ke­liau­ti S.Mar­quis ne­ga­li. Pa­bu­vu­si na­mie me­tus ar pu­sant­rų, pa­jun­ta, kad jau me­tas. Ir šei­ma, pastebėju­si, kad ji da­ro­si iš­si­blaš­kiu­si, kap­ri­zin­ga, ima sa­ky­ti: „Tau lai­kas.“ Ta­da Sa­rah sve­tai­nė­je įsi­vy­rau­ja chao­sas – vi­sur mė­to­si kny­gos, nuo­trau­kos, žemėla­piai, pla­nai. Vi­sa tai – tik pa­si­ruoš­ti, ke­lio­nė­se ji ne­si­nau­do­ja nei žemėlapiais, nei na­vi­ga­ci­ja.


S.Mar­quis – apie gam­tos tau­so­ji­mą

Jei žmo­ni­ja no­ri iš­gy­ven­ti, tu­ri su­pras­ti gam­tą daug ge­riau nei da­bar. Mes esame pri­klau­so­mi nuo Že­mės, ku­rio­je gy­ve­na­me, ta­čiau ją skau­di­na­me. Ieškome pro­tin­go at­sa­ky­mo, ko­dėl kei­čia­si kli­ma­tas, už­duo­da­me klau­si­mus, užuo­t vei­kę. Vis dar esa­me su­si­kon­cent­ra­vę ties vers­lu, pi­ni­gais, ku­rių no­ri­me už­dirb­ti kuo dau­giau. Vi­sa tai ne­teks jo­kios pra­smės, jei su­nai­kin­si­me gam­tą, su­trik­dy­si­me jos pu­siaus­vy­rą. Kiek­vie­nas tu­ri jaus­ti as­me­ni­nę at­sa­ko­my­bę ir imtis veiks­mų ne­lauk­da­mas, kol pa­ra­gins vals­ty­bė ar kas nors ki­tas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

tadas

tadas portretas
tam yra feisbukas.

Laima

Laima portretas
skaitai ir galvoji labai drasi moteris,sekmes jai!!!

Neįtikėtinai

Neįtikėtinai portretas
Nuostabi Moteris. Gamtos ambasadorė
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių