Keliautojas V. Verbilis – apie gyvenimą pakeitusią aistrą

– Prisistatote kaip keliautojas. Prisiminkime, kaip ir kada pajutote naujų kraštų, nematytų vietų, kelionių trauką?

– Buvau ketvirtoje klasėje, kai mane surado orientavimosi sporto treneris. Ši veikla mane ištraukė iš namų, gatvės, suteikė supratimą, kas yra gamta. Per tolesnius aštuonerius devynerius metus didesnę dalį laiko praleidau miške, treniruotėse, varžybose, apkeliavau ir tuometę Sovietų Sąjungą. Vėliau, jau studijų laikais, patekau į ukrainiečių turistų grupę, su jais pradėjome vaikščioti Karpatų kalnuose. 20 metų iš eilės rugpjūčio mėnesį vykdavau į žygius kalnuose – turbūt nėra Karpatų viršūnės, ant kurios nebūčiau užkopęs. Tuo pat metu čia, Lietuvoje, mezgėsi pažintys su alpinistais, keliautojais. O viskas kiek pasikeitė 2009-aisiais, kai pradėjau dirbti vienos Jonavos mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Susimąsčiau: jeigu ne treneris, kuris mane atrado vienuolikmetį, turbūt būčiau kalėjime – labai jau buvau padūkęs (šypsosi). Pagalvojau, kodėl gi jaunimui neperdavus kažko panašaus? Taip prasidėjo mano veikla su jaunimu, palengva tapusi "Vedlio" asociacija.

– Kiek šiandien suskaičiuojate aplankytų valstybių? Kurios paliko didžiausią įspūdį?

– Internete kartą radau programą, per kurią, sužymėjus žemėlapyje aplankytas vietas, suskaičiuojama, kiek procentų pasaulio matei. Mano rezultatas: 10,3 proc. Dar nebuvau nei Lotynų, nei Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Antarktidoje. O Europa, Azija jau pamatytos. Dažniausiai keliame tikslą aplankyti ne kažkokią šalį, o geografinę vietą, pavyzdžiui, Kurilų salas – ten turbūt ir metų neužtektų, o mes pabuvome tik mėnesį. Būna, apie naujas vietas išgirsti iš kitų keliautojų, buvusių kelionėse, kur niekas tau nepatiesia kilimėlio, kur reikia ir išgyvenimo žinių. Pavyzdžiui, teko kelis kartus būti ekspedicijose Sibire. Kai daugiau pakeliauji, pamatai pasaulio, kultūrų, imi suprasti, kad visame tame pasaulyje esi labai mažas, kad nuvažiavęs į bet kurią šalį turi gerbti jos tradicijas. Man pačiam mieliausi kalnai, taiga, Sibiras. Jausmas, sėdint ant upės kranto ir žinant, kad artimiausias žmogus yra už 400 km, tiesiog neįtikėtinas. Arba kai būni kalnuose, 4 km aukštyje, ir žinai, kad pagalbos geriausiu atveju sulauktum po trijų parų. Tas ir užburia, kad esi ten, kur priklausai nuo savęs, nuo savo galimybių, pagaliau nuo Dievo valios, nuo komandos, kuri šalia.

– Keliaujate ne vieną dešimtmetį. Ar dar lieka pirmumo, naujumo įspūdis?

Nustebinti mane jau sunku, stebina tam tikri labai smulkūs dalykai, gamtos grožis – jis visada stebins.

– Keliautojas, manau, – vidinė nuostata. Nustebinti mane jau sunku, stebina tam tikri labai smulkūs dalykai, gamtos grožis – jis visada stebins. Štai ir šiemet buvau Norvegijoje, kalnuose, stebėjausi jų grožiu. Nors, atrodo, kalnuose – jau tiek metų, jie lyg ir nesiskiria, bet vis vien užburia. Keliaujant stebina ir žmonės, įvairūs kultūriniai dalykai. Matau, kai mano grupės naujokai nuvažiuoja kur nors į Tadžikiją ar Kirgiziją ir stebisi, kaip ten žmonės gyvena. Tai natūralu – naujokams įspūdžiai visada ryškesni.

– O kokios gimtosios Lietuvos vietos mieliausios širdžiai? Gal yra kraštų ar kampelių, kur visuomet gera sugrįžti?

– Jų daug. Su grupėmis per penkių dienų trukmės žygius Lietuvoje nuo 2010 m. perėjome visus trisdešimt regioninių parkų, aplankėme visus nacionalinius parkus. Visi jie savaip nuostabūs. Pavyzdžiui, netrukus vesiu grupę į Punios šilą. Galėčiau pasakoti apie jį nesustodamas, bet lygiai taip pat galėčiau kalbėti apie Kuršių neriją. Visur gražu. Netgi nuvažiuokime į tą pačią Vaišvydavą – ten gražiausiai Kauno marios atrodo. Jei žmogus tinkamai nusiteikia, jam netrukdo uodai ar blogas oras. Jei atvažiavai į gamtą kaip svečias – ir ji tave priims kaip svečią.

– Tarsi ir vyrauja nuomonė, kad didžioji dauguma šiuolaikinio jaunimo vertina technologijų teikiamą komfortą, galimybę pigiai nuskristi į įvairiausius pasaulio kraštus. Ar nesunku rasti jaunų žmonių, norinčių užsiimti turistine žygeivyste, prisidėti prie "Vedlio" veiklos?

– Viskas labai paprasta: sėdi 30–40 mokinių, parodai jiems elementarų žygį, kad ir baidarėmis, papasakoji nevyniodamas į vatą, kokie iššūkiai laukia, kad tenka ir sušlapti, ir košių valgyti. Iš tų trisdešimt kokių trijų akyse matau, jog labai susidomėjo, vienas iš jų galbūt ir paskambina, ateina. Kitas būdas – internetas, per socialinius tinklus irgi ateina narių. Bet paprastai žygeivyste užsikrečiama iš draugų pasakojimų, jau dalyvavusieji kviečiasi savo draugus.

Jaunimui dažnai patariu draugą ar draugę rinktis ne restorane ar kavinėje, bet žygyje, nes ten pamatysi tikrąjį veidą. Ne pats tai sugalvojau. Pavyzdžiui, Ukrainoje, kalnuose, besileidžiant žemyn, vis sutikdavau kokią porą: merginą su vaikinu, su kuprinėmis einančius į kalnus. Klausiu vado: "Kur jie eina? Juk mes tris paras ten net ožkos jokios nematėme! Paaiškino, kad pas juos yra tradicija: porai susižadėjus, prieš vestuves išeina į penkių dienų žygį. Po jo patys nusprendžia, ar norės kartu gyventi visą gyvenimą. Rezultatas: skyrybų – 1 proc. Daug yra šalių, kur girdėjau panašių istorijų, tad ir pats jaunimui siūlau daryti tą patį.

– "Vedlio" puslapyje rašoma, kad kelionėse svarbi tiek fizinė, tiek dvasinė ištvermė. Papasakokite, kokie iššūkiai iškyla jūsų organizuojamose kelionėse ar žygiuose?

– Jei ateina visiškas pradininkas, niekur nebuvęs, pradėti reikėtų nuo ramių vienos dienos žygių – 10–15 km ir tokių nueiti ne vieną. Paskui jau galima eiti 20–30 km. Jaunimas – geriausias rodiklis. Pradedame nuo tiek, paskui jie patys atsibarsto, žygeivių lieka trečdalis. Paskui, žiūrėk, iš trisdešimties lieka kokie penki šeši, kurie visus metus ir eina. Ir per pavasario, rudens atostogas rengiame penkių dienų žygius čia, Lietuvoje. Miegame dažniausiai mokyklose, miegmaišiuose, ant grindų, kilimėliuose, patys verdame košę – popso nėra. Bet jiems tai patinka, nes jie atranda ir gamtą, ir tuos tikruosius draugus. Vasarą visada rengiame dešimties dienų stovyklą, ten mokau išlikti gamtoje: kaip vandenį išgauti, kaip be degtukų laužą susikurti, kaip maistą išsivirti, būstą pasistatyti. Aišku, dar visi ekipuotės reikalai – kokie batai, apranga. Viską darai praktiškai ir išmoksti. Po metų jau, žiūrėk, geras žygeivis, jau galime važiuoti su juo ir į žemuosius kalnus.

– Ar yra pasitaikę, kad fiziškai ir / ar psichologiškai išsekęs žmogus atsisakytų tęsti žygį ar kelionę?

– Visada pasitaiko koks vienas, priežasčių daug. Pavyzdžiui, nesuprato, kur eina, neskaito, kas parašyta paruošiamojoje informacijoje, iš dalies kalti tėvai. Buvo atvejis, kai man į septynių dienų žygį baidarėmis atvežė vaiką su vienais šortais, jis net indų neturėjo maistui, o grupėje buvo 36 vaikai. Tada sustatau visus ir sakau: "Jaunuoliai, viskas paprasta. Arba kviečiu autobusą ir visi važiuojame namo, arba kas kelnes, kas puodelį, kas megztinį duodate." Išsiaiškinome, kaip miegos – ant vieno miegmaišio trise atsiguls, su kitu užsiklos. Visas septynias dienas prakeliavo tas jaunuolis, po to dar keturiuose žygiuose buvo.

Mokau, kad komanda – pagrindinis dalykas. Jei kiekvienas veiks tik individualiai, toli nenueisi, anksčiau ar vėliau atsiras psichologinė trintis. O tokiu būdu, kai visi vienodai vargsta, geriausiai susilipdo. Grupės taisyklė – greitį reguliuoju pagal silpniausią žygeivį. Būna, stipresni ar vyresni to nesupranta, tuomet išaiškini, kad jei jo nebus, tai ir mūsų nebus. Ir kiti ima jam padėti, kad ir svorio iš kuprinės nuimti. Taip ir ugdai tą keliautojo dvasią. Žygiuose psichologinis lūžis trečią dieną visus ištinka. Vaikus visada perspėju: jei ištversite trečią dieną, ketvirtą prabusite žydinčiomis akimis. Ir jie tiki. Labai svarbu autoritetas, pasitikėjimas, žinojimas, kad nė vieno nepalikau, nė vieno nenuskriaudžiau.

– Į pastarąją kelionę po Skandinaviją, iš kurios neseniai grįžote, vykote vien su suaugusių žygeivių grupe. Papasakokite apie ją.

– Tikslas buvo nuvažiuoti į šiauriausią Europos žemyninį tašką. Iš Klaipėdos keltu startavome iki Talino, iš ten persikėlėme į Helsinkį, važiavome autobusiukais iki šiaurinio Europos žemyno taško. Ten neprivažiuosi prie pat – rengi stovyklavietę ir pėsčiomis per kalnus eini iki to taško. Kelionės planas buvo toks, kad pačiame žygyje nebus nakvynių, išskyrus vieną: anksti ryte išeini, grįžti ir vėl toje pačioje vietoje nakvoji. Kitą rytą susipakuoji visus daiktus, persimeti 500 km į kitą objektą ir vėl tą patį darai – taip nukeliavome nuo šiaurinio iki pat pietinio taško per visą Norvegiją.

– Ne tik organizuojate keliones, žygius, bet ir mokote jaunimą – nuo istorijos, patriotizmo iki žinių, reikalingų išgyventi gamtoje. Kodėl tai svarbu jaunam žmogui, net jei jis gyvena mieste?

Jaučiu pareigą padėti pažinti savo kraštą, nes jei jo nepažįsti, nežinai istorijos – bėda.

– Pirmiausia visi žygiai, net ir vienadieniai pėsčiųjų, turi kažkokį tikslą – skirti aplankyti paminklą ar pagerbti istorinę asmenybę, taip prisiliečiame prie istorijos. O kokia valstybė be istorijos? Arba supažindinimas su kažkokiais slėpiniais, kaip darydavau Kuršių nerijoje. Kaip keista buvo, kai tenykštis jaunimas net nežino, kad pas juos yra bunkeriai. Aš, atvažiavęs iš Jonavos, geriau žinau, kodėl ten pilkosios, baltosios kopos. Jaučiu pareigą padėti pažinti savo kraštą, nes jei jo nepažįsti, nežinai istorijos – bėda. Tada mes verkiame, kad žmonės bėga iš Lietuvos. Grįžtant prie Norvegijos, mačiau du savo draugus, kurie ten gyvena jau dešimt metų. Pastebėjau jų akyse tokį liūdesį, kad mes, lietuviai, keliaujame po šį kraštą, o jie ten dirba. Gal ir daugiau uždirba, bet norėtų grįžti. Jie to nepasakė, bet ir nereikia – matyti. Kalbant apie patriotizmą, tai susiję su mano darbu. Anksčiau vis galvodavau, kaip jaunimą sujungti, kad turėtų dar kažkokį tikslą, be noro pažinti, pamatyti Lietuvą. Kadangi pats esu šaulys, buvau ne vienoje skautų stovykloje, žiūrėjau, kokia ten ideologija, man irgi patiko. Supratau, kad jiems trūksta dar kažko aukštesnio. Prasidėjo šauliukų veikla, kur yra vėliava, himnas, pagaliau – tautiniai dalykai. Jie dabar, žiūrėk, ir šaulys, turintis visą savo ugdymo programą, ir tas pats keliautojas – netrukdo viens kitam. Dabar mano keliautojai beveik visi šauliukai.

– Atrodo, šiandienės sąlygos bent jau daugumai leistų keliauti lėktuvais, automobiliais, bet vis dėlto žygeivystė, atsigręžimas į gamtą vis labiau populiarėja. Kodėl toks savotiškas grįžimas į praeitį svarbus ir reikalingas šiuolaikiniam žmogui?

– Anksčiau, prieš daugiau nei dešimtmetį, tikrai sunku būdavo patraukti jaunus žmones keliauti į gamtą. O štai praėjo dešimt metų, feisbuke pasižiūri – kas netingi, tas rengia tuos žygius. Iš tikrųjų tai yra pigu, nieko nekainuoja. Žmonės pamato, kad tai yra ir sveika, nereikia didelių fizinių pastangų įdėti, tiesiog eiti, taip ir susidomi. Pabūna gamtoje, dar kažką pamato, pasportuoja, užuot nuėję į sporto klubą ratukų minti. Vėlgi turbūt yra indėlis tų pačių keliautojų, turizmo vadovų, kurie tempė į gamtą, o dabar tai pasidarė net mados reikalas. Be to, gaunama daug naudingų žinių. Išugdai supratimą, kad eiti irgi yra šioks toks mokslas, reikia žinoti, kokius batus apsiauti, kokias kojines, kiek vandens atsigerti ir kada, žygiuose jie viso to vienas iš kito mokosi. Jaunimas dabar nenori klausyti, gali jiems sakyti, bet mokosi per patirtį. Štai, pavyzdys: veduosi naujokus, yra 10 min. pertrauka, sakykim, po 5 km. Sakau: "Nusiaukite batus." Aš pats visuomet nusiaunu, kojas pakeliu aukščiau prie medžio. Spėkite, ar nusiauna nors vienas? Ne. O jau po 10 km: "Oi, aš čia pritryniau!" O juk sakiau nusiauti, nes tada dar galėjau pagalbą suteikti – užklijuoti, pasižiūrėti, galbūt kojinė neteisingai užmauta. Bet kitame žygyje jis jau kiekvienąkart sustojus batus nusiauna. Ir tai normalu – viskas ateina per patirtį. Štai, žinojome, kad lis, o vaikas nepasiėmė lietpalčio. Na ir nereikia, juk neištirps! Sušlapo visas, gal net susirgo, bet kitame žygyje jau turės du lietpalčius (šypsosi).

– Pats nemažai laiko praleidžiate su jaunais žmonėmis: dirbote mokytoju Klaipėdos moksleivių saviraiškos centre, buvote mokyklos direktoriaus pavaduotoju, dabar su "Vedliu" organizuojate jaunimo keliones, jaunųjų šaulių stovyklas. Kaip, jūsų nuomone, keičiasi jaunimas?

– Viskas pirmiausia priklauso nuo šeimos, iš kurios jaunuolis atėjęs. Ar prieš dešimt metų, ar dabar, jaunimui dažnai trūksta pagrindinių dalykų – logikos, savarankiškumo, vertybių suvokimo. Pas kai kuriuos to – perteklius, pas kitus – dar užuomazgos, o treti to išvis neturi. Kai susiduria tas skirtingas jaunimas, mano tikslas, kad per patirtį suvoktų, kas yra draugystė, empatija, pasitikėjimas vienas kitu. Labai svarbu ir mokytojų, tėvų, ir to vadovo, su kuriuo dirba, sutarimas, bendradarbiavimas. Kai jaunuolis labai prastai mokosi, sakau: "Duokit jam galimybę, jis mokysis geriau." Pamenu atvejį J.Ralio gimnazijoje. Paskelbiau skelbimą, kad ateitų į turistų būrelį. Atėjo du vaikai, galvoju, ką daryti, reikia juk dvylikos! Nuėjau pas socialinę darbuotoją, sakau: "Prašau surinkti visus pačius blogiausius mokyklos vaikus, užrakinti kabinetą ir palikti man pusantros valandos." Taip ji ir padarė. Papasakojau jiems apie žygius, iššūkius, kokie vargai ir džiaugsmai ten. Įsivaizduokite, iš trisdešimties dvylika ir atėjo, iš jų visus ketverius ar penkerius metus išbuvo penki ar šeši. Šiandien iš jų vienas – kariuomenėje, vienas – universitete, kitas į Karo akademiją įstojo. Supraskite, tai buvo blogiausi mokiniai! O ar keičiasi jaunimas? Visi man jie vienodi. Galiu lyginti nebent, koks aš buvau. Tai aš buvau bjauresnis (šypsosi).