Kiekviena diena virtuvėje – tarsi realybės šou

Kai prieš kelerius metus, būdamas vos devyniolikos, Paulius Strasevičius išleido pirmąją autorinę receptų knygą "Pauliaus vaišės", jis buvo vadinamas jauniausiu šalies virtuvės šefu, jam pranašauta puiki karjera.

Prognozuotojai neklydo – šiandien jaunas vyras jau išleidęs dar kelias receptų knygas, jis džiaugiasi ir skaitytojų pamėgtu maisto tinklaraščiu "Kitchen Obsession" bei laimingais klientais, kurių šventes paskanina savaisiais kulinariniais šedevrais.

Lengva pamanyti, kad jaunam žmogui daugybė atsakomybės ir streso galėtų greitai išbaidyti meilę darbui, tačiau kulinaras P.Strasevičius tikina, kad savęs veikiančio ką nors kita paprasčiausiai neįsivaizduoja.

– Ar dar prisimeni, kaip gimė meilė maistui? Galbūt buvo konkretus momentas, kai aiškiai supratai, kad save geriausiai realizuoji gamindamas maistą?

– Potraukis gaminti atsirado labai anksti. Dar nesiekiau stalo, o jau norėjau gaminti. Penkiolikos metų tikrai žinojau, kuo noriu būti. Dabar, kad ir kaip bandyčiau galvoti apie antrą specialybę, kitą sritį, kurioje norėčiau dirbti, niekaip nesugalvoju. Tokios tiesiog nėra.

– Kur ieškai įkvėpimo savo kulinariniams šedevrams? Galbūt inspiruoja kelionės, tam tikro laikotarpio filmai, o gal atvirkščiai, niekur toli ieškoti nereikia ir didžiausia receptų lobių skrynia – firminiai šeimos patiekalai?

– Įkvėpimo tikrai toli ieškoti nereikia, viskas gimsta savaime. Kadangi virtuvėje praleidžiu didžiąją kiekvienos dienos dalį, todėl, gaminant viena, gimsta ir kita, tada bandai ir realizuoji savo idėją iki tol, kol pavyksta geriausiai.

– Gal yra kokia nors šalis, kurios gastronominis pasaulis  artimiausias tavo kūrybai?

– Kaip maisto tinklaraštininką, mane domina visų šalių gastronominis pasaulis, bet labiausiai žaviuosi vakarietiška virtuve.

Labiausiai žaviuosi vakarietiška virtuve.

– Ar esi iš tų, kurie iš kiekvieno aplankyto krašto parsiveža tam tikrų produktų, prieskonių, įrankių, skirtų maistui gaminti?

– Tikrai taip. Visada kažkur vykdamas pasilieku lagamine vietos, nes žinau, kad prisipirksiu visokių įdomybių virtuvei. Lygiai taip pat yra ir su draugais – jiems lengva ieškoti man lauktuvių ar dovanų, nes visada pataikys, visada bus panaudojama. Labai mėgstu gražius indus, todėl eidamas pro jų parduotuves negaliu neužsukti vidun. Ir, žinoma, dažniausiai išeinu jau radęs, ką panaudosiu savo virtuvėje.

– Nesusilaikysiu nepaklaususi: kokie tavo mėgstamiausi / nemėgstamiausi patiekalai, ingredientai?

– Pastaruoju metu pradėjau mažiau norėti mėsos, nors prieš kelerius metus buvau visiškas mėsos fanas. O dabar kažkas keičiasi ir pats organizmas jos nenori. Todėl labai dažnai renkuosi vegetariškus patiekalus. Dažnai virėjų pasaulyje būna ir taip, kad kitiems gali paruošti įmantrius pusryčius, o pats suvalgysi, kas papuola, kad tik būtų greičiau. Bet produktas, kurio ko niekad nevalgysiu, yra grikiai. Vien nuo jų kvapo norisi išeiti toliau…

– Jau kurį laiką gamini maistą įvairioms šventėms – vestuvėms, gimtadieniams ir t.t. Ar pastebi, kaip, bėgant laikui, keičiasi lietuvių skonis? Galbūt yra tam tikrų šiuo metu vyraujančių maisto mados tendencijų, gaminių, kurie populiarūs, ar pan.?

– Tendencijas kuriame mes patys. Jei bus tendencija ruošti būtent vienaip, aš norėsiu tai daryti kitaip, nes tiesiog neįdomu, kai visi daro taip pat. Šventes ruošiu jau treti metai ir tikrai pastebiu, kad lietuvių skonis bręsta, jie nori vis įdomesnio skonio, o ne paprasto sumuštinuko ar susukto lavašo. Juk tai gali pasidaryti kiekvienas. Savo meniu aš siūlau daug mini patiekaliukų, kurių tešla yra ruošiama pas mus, viskas gaminama iš aukščiausios klasės ingredientų. Svarbu taikytis ir prie kliento. Jei man nuotaka sako, kad reikės per vestuves silkės, vadinasi silkės bus, bet aš sugalvosiu, kaip ją patiekti, kad svečiai tik paragavę suprastų, jog tai silkė. Džiaugiuosi, kad pagaliau praeina ta vestuvinė mada, kai stalas turi būti nukrautas silkėmis, mišrainėmis ir pan. Žmonės nori kuo įvairesnio ir įdomesnio maisto.

– Pakalbėkime apie užkandžių ruošimą šventėms. Ne paslaptis, kad pagrindinis tavo darbymetis tada, kai kiti ilsisi ir švenčia – Velykos, Kalėdos, Naujieji. Ar nejauti nuoskaudos, kad laiką, kurį kiti leidžia švęsdami, tu eikvoji plušėdamas virtuvėje ir kurdamas valgomus stebuklus svetimiems stalams?

– Visai neseniai vienas bičiulis klausė manęs, ar galiu bent per šventes nedirbti? Mano atsakymas buvo paprastas: nedirbsiu tada, kai nebus darbo, o kol jo yra, turime dirbti. Pagrindinis darbymetis yra vestuvių sezonas, ir tai yra vasara, kai visi visur važiuoja ir ilsisi, o tu dirbi po 20 valandų per parą, tada kartais būna nuoskaudų. Tačiau aš visada sakau, kad tik sunkiu darbu kažką pasieksi. Turiu stiprių planų, kuriuos noriu įgyvendinti, o tam reikia pasiekti tą lygį ir dirbti. Per šias šventes dirbau įtemptai, bet spėjau ir savo gausiai šeimai paruošti šventinį stalą, ir prie jo pabūti bent kelias valandas. Virtuvėje labai svarbu planuoti laiką, kitaip negali joje dirbti. Aš tai sugebu puikiai, todėl visur viską suspėju.

– Atskleisk paslaptį – kai turi tingaus ryto ar laisvo vakaro prabangą, pats mėgsti pasisukioti virtuvėje ir sukurti mažą šventę sau bei artimiesiems, o gal atvirkščiai – laisvalaikį stengiesi kiek įmanoma labiau atriboti nuo profesinės veiklos?

Bet produktas, kurio ko niekad nevalgysiu, yra grikiai. Vien nuo jų kvapo norisi išeiti toliau.

– Dabar mano laisvi vakarai toli nuo virtuvės, nes, kad ir kaip norėčiau, turiu pailsėti, prašosi pats organizmas. Bet laisvais ir tingiais rytais tikrai mėgstu improvizuoti ir ruošti pusryčius sau bei artimiems draugams.

– Kaip vertini kulinarijos padėtį Lietuvoje? Kaip manai, ar turime daug profesionalių virtuvės šefų ir pakankamai auditorijos, galinčios kompetentingai įvertinti jų darbą?

– Turime puikių meistrų, šefų. Ir turime per daug restoranų, bet kartu tai yra gerai, nes skatina konkurenciją, o konkurencija neleidžia sustoti. Lietuvoje daug puikių vietų, kur galima skaniai pavalgyti, daug puikių šefų, o ir mūsų skonis, laikui bėgant, tampa labai įnoringas ir galime suprasti, kas yra gerai, o kas ne. Tikiu, kad greitai ir Lietuva turės "Michelin" žvaigždutę, ir jau matau ilgamečius pretendentus jai gauti (šypsosi).

– Neseniai kalbėdama su viena pažįstama, taip pat dirbančia gastronomijos srityje, išgirdau apie galvą pasukti privertusį maisto užsakymą renginiui – užsakovai pageidavo, kad visi patiekalai būtų vienos konkrečios spalvos. Galbūt ir tau yra tekę gauti panašių užsakymų, kurie būtų tapę iššūkiu ar privertę pasitelkti daugiau kūrybingumo nei įprastai?

– Taip, dažnai šitaip būna, kai gauni užsakymus iš įmonių ruošti jų vakarėliams patiekalus, kurie turi atitikti, pavyzdžiui, jų logotipo spalvas. Arba tema – Karibų piratai, ir turi sukti galvą, kaip paruošti, kad tiktų. Bet minčių niekad netrūksta ir ilgai netrunku, kol sugalvoju. Visuomet su tokiais klientais stengiuosi surengti degustacijas, kad pasiektume geriausią rezultatą.

– Teko bendrauti su keletu profesionalių šefų, kurie vis dar turi juos gąsdinančių receptų – vieniems, darantiems stebuklus iš mėsos ar daržovių, desertai yra visiška terra incognita, o štai kitiems, gaminantiems tobulą panakotą ar boeuf bourguignon, didžiulis iššūkis yra tradiciniai lietuviški patiekalai. Galbūt yra patiekalų, su kuriais ir tau kol kas nepavyksta susidraugauti?

– Negali geras šefas būti ir geras konditeris. Tai auksinė taisyklė. Aš lygiai toks pats, mane vilioja kulinarinis pasaulis, įvairios virtuvės, įvairūs produktai. Bet mes turime supratimą apie maistą, todėl galime ruošti ir desertus. Desertai man labiau hobis. Todėl ir išleidau "Tortų knygą".

– Esi išleidęs receptų knygų, skirtų savarankiškai gaminti namuose. Kalbant atvirai, kaip manai, ar kiekvienas, jei tik nori, gali išmokti gaminti, o galbūt vis dėlto yra ir tokių žmonių, kuriems prie viryklės geriau nesiartinti?

– Receptai knygoje turi būti tokie, kad būtų lengvai paruošiami visiems. Visada akcentuoju, kad jei nemokate gaminti ir norite paruošti patiekalą iš knygos, tai ir skaitykite receptą bei ruoškite nuo A iki Z viską taip, kaip parašyta. Ir tik antrą kartą ruošdami jį improvizuokite. Lygiai taip pat sakau tiems, kurie sukasi virtuvėje nuolat – negalite daryti pagal receptą, turite įdėti kažko savo, kažką pakeisti kaip atrodo jums. Taip lavinamas suvokimas apie maisto ruošą.

– Vieša paslaptis, kad darbas virtuvėje – kupinas streso. Papasakok, kaip pats jį įveiki?

– Stresą pradėjau jausti per pastaruosius metus. Kuo daugiau atsakomybės, tuo daugiau streso. Tvarkytis ne visada išeina, bet stengiesi iš visų jėgų išlikti ramus esant bet kokiai situacijai. Svarbu teisingai išnaudoti laisvas valandas. Sportas, masažas, kelionės, draugai, ramybė – šiuos dalykus pradedi labai vertinti.

– Buvo laikas, kai buvai tituluojamas jauniausiu šalies šefu. Nors šiuo metu titulą turbūt jau reikėtų perleisti kam nors kitam, sunku nepastebėti tavo pasiekimų – ne tik užsidirbai svarų vardą kulinarijos srityje, bet išleidai ir autorinių knygų, penkerius metus rašai maisto tinklaraštį "Kitchen obsession", žmonės varžosi, kad jų švenčių metu maistu rūpintumeisi būtent tu... Atskleisk, kokie tolesni planai?

– Viskas vyksta po mažą žingsniuką, tai svarbiausia. Nereikia niekur skubėti. Planuose yra man labai artima knyga, apie kurią dar nieko nenoriu sakyti, bet, manau, tai bus pirmoji tokia knyga Lietuvoje. Man patinka idėjomis dalytis su žmonėmis, dievinu jausmą, kai jie gamina pagal mano receptą ir jiems išeina. 2018-ieji bus kupini darbo metai, vasaros sezonas jau beveik užpildytas švenčių, todėl dirbu prie meniu atnaujinimo ir papildymo. Noriu pasiūlyti kuo daugiau įdomesnio maisto, kurio tikrai nėra pas kiekvieną maisto tiekėją. Planų ir tikslų daug, bet, kaip minėjau, keliauju mažais žingsniukais svajonių link (šypsosi).

– Beje, kas būtent virtuvėje tave žavi taip, kad ši veikla niekada nepabosta?

– Kiekviena diena virtuvėje būna vis kitokia. Čia kaip realybės šou. Yra labai labai daug iššūkių, o tavo tikslas – juos įveikti. Kiekvieną dieną atrandi kažką naujo, paragauji naujų skonių, improvizuoji. Dar nebuvo taip, kad sakyčiau – atsibodo. Aš čia jaučiuosi labai gerai, myliu tai, ką darau, ir tuo gyvenu.

P.Strasevičiaus šokoladinės spurgos

Reikės (30 nedidelių spurgyčių):

1 ir 1/4 stiklinės miltų

3 šaukštų nesaldintos kakavos miltelių

1 šaukštelio kepimo miltelių

žiupsnelio druskos

2 kiaušinių

pusės stiklinės cukraus

vanilės ekstrakto (dėl skonio)

3 šaukštų pieno

2 šaukštų grietinės

3 šaukštų alyvuogių aliejaus (jokio kartumo neturi būti)

Gaminimas. Į dubenį įmuškite kiaušinius, supilkite cukrų, druską, vanilės ekstraktą, pieną, grietinę ir aliejų. Viską plakikliu plakite apie 3 min. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais, kakava ir suberkite į skystų ingredientų dubenį, vėl viską išplakite. Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių temperatūros. Aš darau taip: šaukštu tešlą sudedu į konditerinį maišelį ar švirkštą ir tik tada pilu tešlą į formelę, nes šaukštu tiesiai į formelę dėti labai sunku ir visur pribėga. Kepkite apie 6–8 min., kol gražiai iškils. Atvėsinkite ir tik tada spurgytes ištraukite iš formelės. Tada išlydykite mėgstamo šokolado plytelę ir / arba įmerkite vieną pusę, kad būtų šokoladinis glaistas, arba tiesiog apšlakstykite jas šiltu šokoladu.

Pievagrybių užtepėlė su saulėje džiovintais pomidorais

Reikės:

15 vidutinio dydžio pievagrybių

100 g saulėje džiovintų pomidorų

50 g žaliųjų be kauliukų alyvuogių

žiupsnelio penkių rūšių juodųjų pipirų

1 skiltelės česnako

šakelės petražolių

Gaminimas. Pievagrybius plonai nulupkite, supjaustykite stambiai į keturias dalis: per pusę ir dar per pusę. Įkaitinkite sausą keptuvę, sudėkite pievagrybius ir kepinkite, kol jie lengvai pagels. Patraukite keptuvę nuo kaitros. Į virtuvinį trintuvą arba indą sudėkite nuluptą česnako skiltelę, pomidorus su aliejumi, pievagrybius, alyvuoges, petražoles ir berkite pipirus. Viską sutrinkite. Užtepėlė paruošta, liko tepti ant bandelių ir tiekti ant stalo.

Pyragėliai su burokėliais ir riešutais

Reikės:

4 lakštų sloksniuotos bemielės tešlos

50 g sūdytų ir pakepintų žemės riešutų

2 vidutinio dydžio virtų burokėlių

100 g lydyto mocarelos sūrelio

100 g rikotos

pusės apelsino

kelių lapelių šviežio baziliko

pusės šaukštelio sojų padažo

žiupsnelio druskos

1 kiaušinio

kepimo popieriaus kepti

Gaminimas. Į smulkintuvą sudėkite riešutus ir burokėlius. Viską sutrinkite iki vientisos masės. Sudėkite mocarelą ir rikotą, įlašinkite apelsino sulčių, pagardinkite viską sojų padažu, bazilikais ir druska. Vėl viską sutrinkite iki kremo konsistencijos. Visus keturis lakštus plonai iškočiokite. Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių temperatūros. Ant iškočiotų tešlos lakštų ties viduriu dėkite po du šaukštus pagaminto burokėlių kremo ir patepkite, stipriai rankomis susukite į volelį. Peiliu supjaustykite kiekvieną volelį į dešimt gabalėlių. Į kepimo skardą tieskite kepimo popierių, sudėkite visus gabalėlius ties viduriu glaustai. Kiaušinį išplakite ir konditeriniu teptuku aptepkite pyragėlius. Kepkite 15 min., arba kol gražiai apskrus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Prajuokino

Prajuokino portretas
Koks dar sefas? Kur jo restoranas ir komanda? Namu seimyninkele...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių