Kokia TV programa tinka tikinčiajam?

Televiziją lengva apkaltinti nuodėmingumu: laidose skamba barniai, keiksmai, įžeidimai, serialuose – neteisėtos aistros, neištikimybė, šmeižtas, žudymas, koncertuose akys slysta apnuogintais kūnais, o ne natomis. Ar gyvenančiam pagal dešimt Dievo įsakymų reikėtų vengti įsijungti televizorių?

Apie komunikacijos priemonių atsakomybę skleidžiant žinias ir pavojų, būtinybę palaikyti laisvą komunikavimą, prisidedantį prie visapusiškos pažangos įtvirtinimo, svarbą mokėti puoselėti įdėmų įžvalgumą ir nuolatinį budrumą, ugdytis sveiką kritiškumą kalba net popiežiai, priduriantys, kad technologijų nereikia bijoti, tik naudotis jomis atsakingai.

„Viešosios informacijos priemonės – kaip ir mokykla bei aplinka – dažnai ir stipriai veikia vaikų formavimąsi, todėl tėvai, kaip informacijos gavėjai, turi tomis priemonėmis naudotis saikingai, kritiškai, budriai ir išmintingai, o suprasdami, kokią įtaką tos priemonės daro vaikams, taip išlavinti jų „sąžinę, kad ji ramiai ir objektyviai nurodinėtų, kurias iš siūlomų programų dera priimti, o kurių reikia atsisakyti“, – dar 1981-aisiais apaštališkajame paraginime kalbėjo popiežius Jonas Paulius II. Pavojų, kad komunikavimo priemonės, užuot tarnavusios asmenims, ims jais manipuliuoti bei labai žalingai veikti, jis ne sykį akcentavo. „Apaštalas Paulius turi aiškią žinią įsitraukusiems į komunikavimą (politikams, profesionaliems komunikuotojams, vartotojams): „Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes esame vieni kitų nariai. <...> Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams“ (Ef 4, 25. 29)“, – rašė Šventasis Tėvas apaštališkajame laiške. Popiežius Pranciškus irgi nevengia kalbėti apie tai, pvz., pastebėdamas, kad visuomenė pirmenybę teikia nebe šeimos, bet individo teisėms, apie poros santykius, šeimą bei santuoką kalba paviršutiniškai ir dviprasmiškai. „Užtenka pažiūrėti tam tikras televizijos laidas, kad išvystum, kokios tai vertybės! <...> Žmonijai tikrai reikia išgelbėjimo! Tuo įsitikiname kasdien skaitydami laikraštį, žiūrėdami žinias per televiziją, bet šitai matome ir savo aplinkoje, regėdami žmones, situacijas, regėdami patys save!“ – sakė jis per susitikimą su jaunimu Asyžiuje.

Ir visai nenuostabu, kad kyla klausimas, ar praktikuojančiam krikščioniui katalikui nevertėtų jei ne atsisakyti televizijos, tai jos statusą nuo laisvalaikio draugijos nužeminti iki pirminės paskirties – informacijos šaltinio. Apie tai ir ne tik „TV diena“ kalbėjo su kunigu Algirdu Toliatu.

– Taisyklių, kas praktikuojantiems katalikams tinka žiūrėti per televiziją ir ko verčiau vengti, nėra – tik rekomendacijos. Kaip atsirinkti?

Jei žmonės, skirtingai mąstantys, sugebėtų susėsti prie vieno stalo ir nesusipjauti, vienas kitą išgirsti, tai ir būtų didžiausias pasiekimas.

– Mano asmeninė nuomonė – žmogus pats geba atsirinkti. Negali užsidaryti į sterilią aplinką ir gyventi tik savame pasaulyje. Kita vertus, atsirenki ne tik televizijoje, bet ir gyvenime. Tai, ką gauni, atitinkamai veikia tavo vidinį pasaulį, tavo psichiką, mintis, vaizduotę. Ar įmanoma tai padaryti idealiai? Aišku, kad ne. Kai kurios laidos man atrodo ištemptos – laiko žudikės, galbūt žmogui, kuris neturi ką veikti. Nežiūriu į jas kategoriškai – žmogui reikia pačiam pasverti, ar tikrai nori to, suvokti, ar tikrai taip laiką nori praleisti, ar tai tinka jo vidiniam gyvenimui, ar ugdo, kokį pasaulį jis norėtų kurti laidas pažiūrėjęs.

Pagundų daug ir gyvenime, televizija daugiausia perteikia gyvenimą ir vertybes, o kai kuriose laidos ypač išryškina. Vėlgi galime kalbėti tik apie žmogaus pasirinkimą: svarbu paklausti savęs, ar nori prisigerti tų minčių, tos dvasios, ką tai duos.

– Ar jūsų netrikdytų žinių vedėjas, pasikabinęs kryželį, vedėja musulmonė su skara ar budizmo skiriamuoju ženklu?

– Tikrai netrikdytų, jei žinių vedėjas išlaikytų pagarbą ir profesionalumą. Manau, žmonės į televiziją kviečiami kaip savo srities specialistai, turintys atlikti tą darbą. Jei jų priklausymas vienai ar kitai religijai nėra primetantis, jei religija yra jų dalis, bet neįkyrinti kitiems, nematau jokios problemos. Tik nedera tuo manipuliuoti – televizijos tikslas ne tas.

– Kunigų dalyvavimas laidose, kuriose kalbama jautriomis temomis, tokiomis kaip abortai, eutanazija, seksas iki santuokos, vertinamas dviprasmiškai ir neretai supykdo kitus dalyvius ar žiūrovus. Ar verta jose pasisakyti?

– Aš palankiai žiūriu į tiesos ieškojimą. Požiūriai gali būti labai skirtingi, tad kiekviena pozicija turi būti argumentuotai išdėstyta ir išgirsta: ir dvasininko, ir musulmono, ir ateisto, ir visų kitų. Nepalankiai žiūriu tik į manipuliavimą tuo, norą kreipti nuomonę į vieną ar kitą pusę, populizmo vaikymąsi, žmonių kiršinimą. Sukiršini visuomenę dėl reitingų, bet kokią kainą už tai moki? Nėra nieko lengviau nei skaldyti žmones, bet tai darantys laidos dalyviai ar vedėjai prisiima milžinišką atsakomybę už žinią, kurią visiems perduoda ir kuri, nori ar nenori, veikia. Juk ne veltui sakoma, kad žiniasklaida – penktoji valdžia. Tai yra galingas įrankis, kuris neatsakingai naudojamas gali sukelti labai skaudžių ilgalaikių pasekmių.

Manau, žvelgiant į perspektyvą labai svarbu kalbėti apie atsakomybę ir dvasingumą. Pavyzdžiui, žmogus turi mišką – reikia pinigų, nori ir iškirto negalvodamas, kad ekologinių bėdų, kurios ne iškart matysis, tai sukelti gali. Arba yrantis Gedimino kalnas – iškirtus medžius atrodė, kad puikus vaizdas atsiveria, gražu, modernu, o kas galėjo pagalvoti, kad su juo taip nutiks.

Žmogui reikia pačiam pasverti, ar tikrai nori to, suvokti, ar tikrai taip laiką nori praleisti, ar tai tinka jo vidiniam gyvenimui, ar ugdo, kokį pasaulį jis norėtų kurti laidas pažiūrėjęs.

Laidose turi vykti dialogas. Jei žmonės, skirtingai mąstantys, sugebėtų susėsti prie vieno stalo ir nesusipjauti, vienas kitą išgirsti, tai ir būtų didžiausias pasiekimas. Reikia apsibrėžti savo vertybes, kaip jas diegti ir siekti to. Jei laidos vedėjas, politikas ar kunigas perlenkia lazdą, taip ir sakyti: gal tai tavo įsitikinimas, bet tai, kaip jį perteiki, labiau skaldo nei jungia, kokie tavo argumentai, kodėl tiek daug pykčio.

– Ką manote apie realybės šou su religijos atspalviu: pašaukimo svarstymas, pamokslų varžybos ir pan.?

– Ieškoti naujų komunikacijos būdų ir susitikti su žmonėmis yra gerai, atvirumas svarbu, bet svarbiausia – kad liktų gelmė, turinys. Gaila, jei ateini su dvasiniais dalykais ir tikslais, o lieka tik šou, – geriau tuomet to nedaryti. Tokio projekto labai didelė rizika nuslysti, bet jei padaryta subtiliai, įdomiai, kūrybingai, inovatyviai – puiku. Štai kūryba, meno industrija sutraukia ieškančius žmones, ir jie padaro nuostabių dalykų, tad kodėl dvasinėje srityje nebūtų galima patraukti dėmesio – be vaidybos, nuoširdžiai?

– Ar pats dalyvautumėte TV projekte – geriausio dvasininko rinkimuose?

– Galbūt, jei projektas būtų kuriamas įtraukiant jaunus, kūrybingus žmones į naujas dvasingumo formas, jei tai būtų pateikiama patraukliai, įdomiai, užvedančiai, jei būtų siekiama moderniai perteikti žinią. Bet jei tiesiog geriausių dvasininkų šou, nežinau, ar toks tikslas mane sudomintų.

– Plataus atgarsio sulaukė daina apie šėtoną, įžiebusi diskusiją, ar tai nesantaikos, smurto kurstymas ar kūrėjo laisvė. Kaip tą destrukcijos ir kūrybos ribą apčiuopti?

– Į tai pasižiūrėti galima taip: mano teisės baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus teisės. Yra kitas pavyzdys – vienas muzikantas, aštriai pasisakęs apie gėjus, labai nukentėjo ir vėliau atsiprašinėjo – jis pasisakė nekorektiškai, įžeidė kitų žmonių įsitikinimus, tai sulaukė milžiniško rezonanso. Galima svarstyti, gal tai buvo laisvė pasakyti, ką nuoširdžiai galvoja. Bet jei pasisakai taip, kad įžeidi vieną ar kitą žmonių grupę, tai tavo atsakomybė. Nereikia sprausti į rėmus, bet kiekvienas kuriantis žmogus turi žinoti, kad kūryba neturi žeisti, žeminti kitų. Vadovautis reikia bendražmogiškumu.

– Kokį programos turinį rekomenduotumėte susidaryti patarimo klausiančiam praktikuojančiam katalikui?

– Tokį, kuris praturtina: žinias, tai, kas praplečia jūsų pasaulį, laidas, kurios skatina kurti, daryti gerus darbus, jungti, pastūmėja bendruomeniškumui, kūrybai, tiesos ieškojimui, diskusijai, laidas, kurios yra konstruktyvios ir kuriose nesidrabstoma purvais.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių