N. Čereškevičienė: svarbiausia greta vaikų būti savimi

Populiarios autorinės laidos "Tele Bim-Bam" vedėja ir režisierė, kompozitorė ir atlikėja Neringa Čereškevičienė su televizija nukirpo virkštelę pajutusi, kad į gyvenimą įsėlina rutina. Turbūt sunkiai įsivaizduotume šią charizmatišką asmenybę be šypsenos, o šypsena ją puošia tuomet, kai daro, ką sako širdis.

Svarbu neišsižadėti savęs

N.Čereškevičienę pagaunu Ignalinos rajone, Paukščių kaime. "Valgome ant laužo keptą kiaušinienę, – net pavydas pakutena girdint vaikų klegesį fone ir padaužiškas gaideles Neringos balse. – Mes kasdien per moksleivių atostogas kur nors važiuojame, šiandien susipažįstame su paukščių pasauliu."

Tų "mes" kol kas nedaug – aštuoni "Upės" pradinės mokyklos mokiniai. Tačiau net ir dirbant visu pajėgumu praėjusių metų rugsėjį atidarytoje mokykloje tebus keturios klasės, jos bus mažos, apie dešimties vaikų. "Upės mokykla vadinamės ne vien todėl, kad įsikūrėme ant upės kranto. Į pavadinimą sudėjome ir simbolinę prasmę. Mūsų kelias – atskleisti vaiką per jo meninę, kūrybinę saviraišką, o upės srovė niekada nestovi vietoje, ji niekada nesikartoja, skaidria tėkme kaskart apeidama kliūtis ir rasdama savo kelią."

Ir Neringa neišklysta iš savo kelio. Nusprendusi nebegrįžti į televiziją, kuri, pasak jos, padaro priklausomą nuo pripažinimo ir maitina ego, nutarė išmėginti tai, ko nebuvo dariusi. Greta du dešimtmečius veikiančios estetinio lavinimo mokyklėlės atsirado privatus vaikų darželis, pradinė mokykla. Išmėginusi rašymą ir įkvėpta pirmosios knygos "Tele Bim-Bam pasakos. O kas gi liko?" sėkmės įsidrąsino imtis ir naujos pasakų knygos "Namelio medyje istorijos. Kamino užsikimšimas".

Visi vaikai vienodi – gimsta pasauliui širdimi. Tik vėliau dėl vienokių ar kitokių priežasčių jie pasidaro kitokie.

Atrodytų, verslas ir pedagoginė veikla turėtų pasigvelbti visą laiką, tačiau menininkės kraujas nerimsta – populiari atlikėja ir dainų autorė randa laiko koncertams. Daugiau nei dvidešimt metų gyvuojantis dainavimo kolektyvas "Tele Bim-Bam" surengs pavasariškus koncertus visai šeimai. Koncertinis turas Kaune stabtels net du kartus – balandžio 22-ąją ir gegužės 19-ąją. "Mamos suknelė", "Musė", "Voras", "Baltoji varnelė" – šias ir kitas dainas suaugusieji traukia garsiau už vaikus. "Laukiame ir močiučių, ir senelių – bus labai geras tūsas visiems", – kvatoja "Tele Bim-Bam" vadovė, koncerte dainuosianti kartu su savo auklėtiniais.

Kaip viskam užtenka laiko? "Negaliu išsižadėti dalies savęs, nes tada būsiu nelaiminga", – turi paprastą paaiškinimą.

Nori būti karžygiais

"Tele Bim-Bam" estetinio lavinimo mokyklėlė ir to paties pavadinimo darželis suformavo stiprią ir brandžią šeimų bendruomenę. Tai ne vien populiarių vasarą rengiamų stovyklų, kuriose su vaikais dalyvauja ir tėvai, rezultatas. Svarbiausia – išpažįstamos ir puoselėjamos tos pačios vertybės.

Neringa įsitikinusi, kad viskas yra šeimos rankose, čia išugdomos vertybės. Vaikui svarbiausia nepakliūti į dvigubų standartų rebusą, kai šeimoje vertinami vieni dalykai, o mokykloje – kiti.

"Aš tik nusilenkti galiu tėvams ir seneliams, kad jų vaikai žino Lietuvos istoriją, netgi kunigaikščių vardus. Štai buvome edukacinėje programoje Gedimino pilyje. Pasakoja vadovė Gedimino sapną, o vienas iš vaikų pertraukia: "Ne taip jis žyniui pasakė", – šypsodamasi prisimena.

"Nereikia manyti, kad vaikai yra maži ir patriotizmas jiems nerūpi. Dar ir kaip rūpi! Ar žinote, kuo užaugę nori būti mūsų berniukai? Karžygiais. "O ką karžygiai daro?" – jų klausiu. "Gina Tėvynę", – nedvejodami atsako. Pulti nereikia, tačiau saugoti savo šalį nuo priešų – būtina. Ir tuomet kalbamės, kas tas priešas", – pasakoja N.Čereškevičienė.

"Upės" mokykloje egzistuoja taisyklės, kuriomis kasdien vadovaujamasi – sutarti su savimi ir kitais, gerbti mokytoją, pažinti Lietuvą, suprasti, kas yra Tėvynė, padėti prašančiajam, padėkoti už pagalbą ir išgirsti, ką kalba širdis.

Bet juk daugelis pedagogų dejuoja, kad prisibelsti iki šiandienių vaikų širdies – sunki ar net neįmanoma misija, nes esą vaikai dabar kitokie. "O kokie tie vaikai?! – energingai pertaria Neringa. – Jau 27-erius metus dirbu su vaikais ir nepasakyčiau, kad jie kuo nors skiriasi. Visi vaikai vienodi – gimsta pasauliui širdimi. Tik vėliau dėl vienokių ar kitokių priežasčių jie pasidaro kitokie. Ir šeimoje, ir darželyje labai svarbu nuo pirmųjų vaiko metų suvokti jo asmenybę, įžvelgti ir auginti gerąsias savybes. Kai jos auga, blogųjų mažėja."

Tiesa, N.Čereškevičienė neneigia vieno šiandienių vaikų išskirtinumo – jie gimsta ir į darželius, mokyklas ateina stiprūs, su labai stipria emocijų išraiška: "Ką mes darome, kai ateina tokie stiprūs žmogeliukai? Visų pirma mokomės tvarkytis savo emocijų pasaulyje. Vaikams labai lengva suprasti tokią paralelę: juk šiukšles mes rūšiuojame. Ir emocijas mes rūšiuojame pagal spalvas, atpažįstame ir rūšiuojame. Tarkim, pyktis yra bloga emocija, bet visi jį turime. Svarbu, kad pyktis netaptų pagieža, kerštu, agresija. Jei to išmokysime, kai vaikui treji ketveri, mums nereikės patyčių prevencijos mokykloje."

Moko ir mokosi

O ko pati mokosi iš vaikų? "Tikrumo. Aš jo nesimokau, bet pasitikslinu, – kiek pamąsčiusi atsako. – Vaikų emocijos atviresnės, jie greičiau atsiskleidžia. Žinoma, tuo negalima naudotis, tačiau labai gerai pagyventi toje temperatūroje."

Neringa sako nesanti iš tų "ty-ty-ty, lia-lia-lia" pedagogų, kurie mėgsta sakyti, kad yra vaikų draugai. Jai svarbiausia greta vaikų būti savimi, o didžiausia sėkmė ir įvertinimas, kai ir vaikas taip greta jos jaučiasi: "Štai ir šiandien, kai atvažiavome į Paukščių kaimą, viena mergaitė priėjo prie manęs ir paprašė: "Neringa, ar tu pabūsi su manim?" Ir mes visą pusdienį pabūsime, ir abiem bus paprasta ir gerai."

N.Čereškevičienės iki šiol nepaliauja stebinti vaikų gebėjimas nuoširdžiai džiaugtis ir džiaugtis mažais dalykais. Labai norėtų savyje išsaugoti tą stebuklą bėgant metams. O metai bėga, štai ir savi vaikai jau suaugę: Kotrynai – dvidešimt penkeri, Justui – dvidešimt ketveri, Rapolui – penkiolika. Abu vyresnieji gyvena savarankiškai, su savo antrosiomis pusėmis, namuose – tik jaunėlis.

Dabar labai laukiami sekmadieniniai pusryčiai, kai visi susirenka mamos blynų. Ši tradicija perimta iš vaikystės namų, kuriuose Neringos močiutė visada sekmadieniais kepdavo blynus. "Smagu, kai vaikai sulekia. Smagu, kad atvažiuoja ne dėl to, kad reikia, o todėl, kad tiesiog smagu drauge pabūti, pasišnekėti", – vertina ypatingą tokio laiko prasmę mamos suknelės stebuklą sukūrusi moteris.

Abu esame grynuoliai, nemokame meluoti. Santuokoje susipažįsti ne tik su kitu žmogumi, bet ir su savimi.

Na, o Rapolas – tikriausiai jo tėvai nesiskundžia dėl sunkios paauglystės? "Ką reiškia sunki paauglystė? Reikia nuo mažens su vaiku palaikyti žmogiškus santykius, tada ir paauglystėje jokie sunkumai neužklups", – atskleidžia receptą.

Vienintelis rūpestis – kuo būti? Pirmosios gimnazijos klasės moksleivis kol kas aiškiai žino tik viena – norėtų, kad žmonės jį atsimintų, o kartais tėvus nustebina svarstymais: "Gal galėčiau prezidentu būti?" Pagalvoju klausydamasi – norėtųsi, nes labai jau Lietuvai reikia, kad ateitų nauja dorų žmonių karta.

Būtina nusipurtyti kasdienybę

Koks dabar jųdviejų su vyru Alfredu gyvenimas? Buvęs grupės "Volis" gitaristas ir rokeris Fredis kaip kompozitorius ir muzikantas prisideda prie žmonos muzikinių projektų. Jam gerbėjai turi būti dėkingi už "Voro vestuves", "Musę".

"Gresia pokyčiai, – juokiasi Neringa. – Namas per didelis. Eini į vieno vaiko kambarį – tuščia, į kito – tuščia... Rapolas kol kas su mumis, tai didelis džiaugsmas. Kartais pašnekame, gal jau senstame? O paskui sakom – tai jau ne! Ir kur nors išlekiam dviese, kaip prieš šias Velykas į Romą."

Nusipurtyti kasdienybę būtina. Gražių santykių pavyzdžiu Neringai buvo jos tėvai: abu klasės draugai, ilgai puoselėję draugystę, visada kartu, visada už rankų susikabinę. Tačiau Neringa žino – rasti savo žmogų yra laimė, bet jei nesistengsi, gali ir prarasti.

"Ketvirtis amžiaus santuokoje. Kas galėjo pagalvoti?" – juokiasi Neringa. Kartais tyčia paerzina vyrą klausdama, kodėl pagyvenę vyrai prasideda su jaunomis merginomis, o jis – ne.

Atsakymas lengvas: to nereikia, kai yra tikras santykis su žmogumi. "Abu esame grynuoliai, nemokame meluoti. Santuokoje susipažįsti ne tik su kitu žmogumi, bet ir su savimi. O šeima – tai kasdienis darbas", – neabejoja Šeimos ambasadorės, Metų moters titulus pelniusi N.Čereškevičienė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

mmm

mmm portretas
ikdenkaanje
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių