Pasaka, pakoreguota lengvais prisilietimais

Stebuklais tiki visi. Net ir tie, kurie tai neigia. Pasakos visada bus reikalingos žmonėms. Naujas filmas "Pelenė" tik patvirtina šiuos teiginius.

Nesenstanti tema

Amerikiečių dramaturgas Tennessee Williamsas kartą pasakė, kad "pasaka apie Pelenę yra mūsų mylimiausias mitas, visos kino pramonės kertinis akmuo, o gal ir pačios demokratijos pagrindas". Nereikia stebėtis, kad ši, dar 1697-aisiais sukurta prancūzų rašytojo Charles'io Perrault pasaka vis dar įkvepia teatralus ir kinematografininkus įkūnyti nemarios istorijos personažus bei padovanoti žmonėms tikrą fantazijos šventę.

Į jokią jaučio odą neįmanoma surašyti visų šios pasakos interpretacijų, kurios tiesiogiai ar ne išnaudoja pamokančią istoriją apie amžiną meilės troškimą, kurio iš širdies negali išstumti jokie nusivylimai ar neišsipildžiusių svajonių kartėlis. Per daugiau nei keturis šimtmečius stebuklinga istorija apie Pelenę ir Princą buvo nesuskaičiuojamą daugybę kartų atgijusi kaip teatro spektakliai, operos ir cirko vaidinimai, spalvingi kino reginiai ir autorių vaizduote stulbinantys animaciniai filmai.

Garsus britų aktorius ir režisierius Kennethas Branaghas, išgarsėjęs moderniomis Williamo Shakesapeare'o pjesių interpretacijomis, dabar realizavo filmą "Pelenė" su tokia pagarba chrestomatinei pasakai, su kokia anksčiau ėmėsi aktualinti literatūros šedevrus.

Režisieriui talkina ilgiausiai stebuklinių filmų kino pramonėje dirbanti studija "Walt Disney Pictures", patyręs scenaristas Chrisas Weitzas ir į darnią komandą suburtas talentingų aktorių kolektyvas.

Premjera įvyko Berlyne

Pirmieji naujausią "Pelenės" versiją vasarį pamatė Tarptautinio kino festivalio Berlyne žiūrovai. Geresnės vietos filmo pasaulinei premjerai nebuvo galima sugalvoti. Juk būtent Berlyno kino festivalyje 1951-aisiais Walto Disney studijoje gimusi animacinė "Pelenė" buvo apdovanota Aukso lokiu kaip geriausias miuziklas. K.Branagho filmą miuziklu sunku pavadinti, bet savo aistrą moderninti klasikinius siužetus režisierius šį kartą sutramdė ir liko ištikimas "tradiciniam sprendimui", o kai kuriuos vizualinius atradimus (veikėjų veidus ir siluetus) padėjo rasti dailininko Arthuro Rackhamo dar 1919 m. pieštos chrestomatinės iliustracijos.

Siužetas pakeistas nežymiai

Nors naujausios "Pelenės" autoriai stengiasi išsaugoti klasikinės pasakos dvasią, siužetą teko šiek tiek pakoreguoti. Ši procedūra buvo atlikta itin jautriai (anot režisieriaus, "Ch.Weitzas moka rašyti protingai, inteligentiškai ir sąmojingai, o jo stilių galima vadinti lengvu prisilietimu").

Gražuolė Ela (akt. Lily James) bei mylintis jos tėtis (akt. Benas Chaplinas) gyveno gražiai ir laimingai, kol šis vedė antrą kartą. Naujoji žmona (ją labai įspūdingai suvaidino Cate Blanchett) – itin nemaloni moteris, į jaukius Elos namus atsivedusi dvi nuolat viskuo nepatenkintas savo dukteris Anastasiją ir Drizelą. Mirus tėčiui Ela tampa piktosios pamotės tarnaite. Stebuklai prasideda tada, kai visos karalystės merginos pakviečiamos atvykti į puotą. Nors pamotė uždraudžia merginai rodytis rūmuose, geroji krikštamotė (akt. Helena Bonham Carter) padeda Elai šią svajonę įgyvendinti.

Tikra šventė aktoriams

Į klausimą, kodėl sutiko vaidinti piktąją pamotę, C.Blanchett atsakė: "Esu per sena vaidinti Pelenę ir ne tokia juokinga, kad persikūnyčiau į fėją. Kas man beliko? Tik pamotė."
Pagrindinio vaidmens atlikėja L.James džiaugiasi galimybe padirbėti tokioje kompanijoje, skundėsi tik tuo, kad nuostabiai gražios suknelės buvo labai ankštos ir trukdė laisvai kvėpuoti.

Gerąją krikštamotę suvaidinusi H.Bonham Carter taip pat originaliai pakomentavo sukneles: "Mes buvome aprengtos tokiomis milžiniškomis suknelėmis, kad negalėjome priartėti vienos prie kitų. Aš buvau panaši į vaikščiojančią lempą – kasdien ateidavo elektrikas ir įjungdavo lemputes ant mano suknelės."
"Pelenė" ("Cinderella") ****