„Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ – bomba tik seksualiai suvaržytiems žmonėms?

Knyga ir filmas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ didžiausią susidomėjimą kelia tose šalyse, kur seksualinė sąmonė suvaržyta, todėl lietuviams ar puritoniškos kultūros amerikiečiams – tai bomba, sako žurnalo „Cosmopolitan“ vyr. redaktorės pavaduotoja Rosita Rastauskienė. „Nėra jokio skandalo. „Erškėčių paukščiai“ atrodė skandalas. Dabar penktokui parodyk – juoksis. Atėjo kita karta, kuriai reikia aštresnių pojūčių. Nevertinkime visko per daug griežtai, tik juoda ir balta“, – mano ji.

Nors ši knyga dažnai vertinama kaip labai primityvaus stiliaus ir menkavertė, pasaulinės jos sėkmės negalima paneigti. Be to, pasak reklamos srityje dirbančios Dovilės Filmanavičiūtės, filmų ar knygų panašiomis temomis jau buvo sukurta anksčiau, o tie kūriniai šokiruoja daug labiau nei „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, taigi šis darbas tėra labai gerai „sukaltas“ rinkodaros produktas.

Labiau komedija nei erotika?

Labai trumpai knygos „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ siužetą galima nupasakoti taip – tai milijardieriaus, verslo magnato Christiano Grey`aus ir jaunos nekaltos studentės Anastasios santykių istorija. Netrukus paaiškėja, kad vyras turi išskirtinių seksualinių pomėgių, o tradiciniai santykiai jam ne prie širdies.

Pagal pasaulinio garso reiškiniu vadinamos knygos pirmą dalį sukurtas filmas prieš porą savaičių pasirodė kino teatruose ir jau per premjerą daug kur sumušė žiūrimumo rekordus. O filme skambėję muzikos kūriniai, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje iš karto šovė į geriausiųjų viršūnes. Žiūrovai, daugiausia žiūrovės, užplūdo ir Lietuvos kino teatrus.

„Su kino teatro atstovais ir bičiuliais iš „Kino pavasario“ festivalio mes buvome labai nustebę dėl to, koks kilo ažiotažas ir kiek merginų norėjo eiti į tą filmą. Ir labai juokėmės, kad mada, masinanti viso pasaulio moteris, ateina ir į Lietuvą“, – sako reklamos srityje dirbanti Dovilė Filmanavičiūtė, dar žinoma kaip dainininkė Miss Sheep, „Facebook“ tinkle sukūrusi įvykį, kur vienijosi moterys, norinčios pamatyti „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ premjerą.

Anot jos, šis filmas buvo pasirinktas juokais, o juoko netrūko ir kino salėje, nes daug kam jis pasirodė tiesiog juokingas. Tačiau D. Filmanavičiūtė sako, kad visos atėjusios 640 merginų smagiai praleido laiką: „Iš pradžių susirinkome vienoje sostinės kavinėje ir ten linksmai praleidome laiką. Su ta nuotaika nuėjome ir į filmą, bet nebuvo įmanoma rimtai jo žiūrėti, nes ir per sekso, ir romantiškesnes scenas visos kvatojosi ir tyčiojosi. Žinoma, ten buvo moteriškių, kurioms filmas nuoširdžiai patiko, bet iš reakcijų kino salėje tai buvo daugiau komedija negu erotika.“

Skandalas ar geras rinkodaros produktas?

Dėl atvirų sekso scenų ir, kaip teigiama kai kuriose šalyse, dėl nepagarbaus elgesio su moterimi, filmas rodyti uždraustas Malaizijoje, Indonezijoje, Nigerijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Kenijoje. Pasak D. Filmanavičiūtės, filmų ar knygų panašiomis temomis jau buvo sukurta anksčiau, o tie kūriniai (pvz., „Devynios su puse savaitės“) šokiruoja daug labiau nei „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, tik šis darbas yra labai gerai „sukaltas“ rinkodaros produktas.

Lietuviško „Cosmopolitan“ žurnalo vyriausiosios redaktorės pavaduotoja Rosita Rastauskienė taip pat sako, kad sadomazochistiniai žaidimai nėra naujiena ir kad galima prisiminti ne tik markizą de Sadą, bet ir Kaligulą.

„Čia nėra jokio skandalo. „Erškėčių paukščiai“ atrodė skandalas. Dabar penktokui parodyk – juoksis už pilvo susiėmęs. Atėjo kita karta, kuriai reikia aštresnių pojūčių. Nevertinkime visko per daug griežtai, tik juoda ir balta. Gyvenime yra pilkų atspalvių“, – mano R. Rastauskienė.

Knyga, nuo kurios viskas ir prasidėjo, dažnai vertinama kaip labai primityvaus stiliaus ir menkavertė, tačiau pasaulinės sėkmės negalima paneigti. Vos tik jai pasirodžius prekyboje, visame pasaulyje viena knyga buvo parduodama per vieną sekundę, o Didžiojoje Britanijoje ją išpirko greičiau nei Hario Poterio epopėją.

Populiarumą lėmė moterų nuovargis?

Tokį susidomėjimą galima laikyti sėkmingos masinės rinkodaros pasiekimu, tačiau kovotojai už lyčių lygių galimybių teises stebisi, kodėl moterys įsikniaubė į knygas, kurioje pagrindinė herojė vaizduojama kaip labai priklausoma nuo vyro.

Žurnalistė ir rašytoja Zita Čepaitė svarsto, kad galbūt atėjo laikotarpis, kai moterys pavargo kovoti už lygias teises ir kūrinyje „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ieško atsipalaidavimo. „Manau, moterims praėjo pirmas žavesio, kad viską gali, etapas ir atėjo jausmas, kad iš tikrųjų tai sunku. Labai sunku būti savarankiškai, tvarkytis savo gyvenimą, užsidirbti pinigų, labai dažnai dar ir vienai auginti vaikus. Matyt, norisi, kad atsirastų kažkoks globėjas, kuris viską sutvarkytų. Tai kaip tik ir pataikė į moterų sutrikimo laikotarpį“, – pastebi Z. Čepaitė.

Pati „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ autorė britė E. L. James viename pirmųjų interviu JAV transliuotojui ABC taip pat panašiai aiškino, kodėl ji pagrindinį veikėją milijardierių sukūrė tokį valdingą, pasirūpinantį pareigomis už savo partnerę ar net įsakantį, kokia suknele vilkėti. Rašytoja knygą vadina savo vidutinio amžiaus krizės fantazijomis.

„Mes darome tiek daug. Tai labai sunkus darbas. Turime pasirūpinti maistu ant stalo, išskalbti drabužius, dirbti taip, kad bosas būtų patenkintas. Kartais norisi išsijungti ir visus šiuos darbus atiduoti į kieno nors kito rankas“, – kalba E. L. James.

Realybėje istorijos pabaiga būtų kitokia

Ne tik moterų teisių gynėjai pradėjo viešai ir daug diskutuoti apie knygos, ypač filmo, įtaką. JAV moralės sargai – nevyriausybinė organizacija „Morality In Media“ įspėjo, kad masinės nuomonės formuotojai, tokie kaip Oprah ar kitos populiarios žiniasklaidos priemonės, prisideda prie nuomonės kūrimo, kad žeminimas, kankinimai ir smurtinės priemonės yra normalu ir visi jas turėtų išbandyti.

Tačiau D. Filmanavičiūtės nuomone, nežinia, kas turėtų dėtis subrendusios moters galvoje, kad ši knyga formuotų jos požiūrį į santykį su vyrais: „Nemanau, kad šis dviejų valandų filmelis lems kitokį supratimą ir seksualiniai mylimųjų santykiai dabar bus tokio pobūdžio. Bet tas filmas tikrai nėra nei paauglėms, nei kitoms jaunoms, nesusiformavusioms asmenybėms.“

O būtent paaugliai ir buvo pasipiktinę, kai Lietuvoje „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ amžiaus cenzas iš N-16 buvo pakeistas į N-18. JAV vaikų, paauglių ir suaugusiųjų psichiatrė Miriam Grossman internetinėje erdvėje paskelbė išgyvenimo vadovą tėvams, kaip jie savo vaikams turėtų aiškinti apie „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ reiškinį ir jame vaizduojamus dalykus.

Ji pabrėžia, kad būtent filmas, o ne knyga gali daryti didesnę įtaką nesubrendusiems žmonėms: „Kviečiu tėvus kalbėtis su savo vaikais, netgi su dar nesulaukusiais paauglystės, tačiau kurie daug laiko praleidžia su vyresniais draugais. Net jei ir nematė filmo, jie turi žinoti, kad filmo scenose, kurios romantizuojamos, iš tikrųjų vaizduojamos nerimą keliančios idėjos. Vaikams turi būti paaiškinta, kad santykiai, kuriuose yra bet kokios prievartos, – nepriimtini. Filmas pasėja jų galvose abejonių, būtent todėl svarbu savo atžaloms pasakyti – ne, tai nėra normalu, tai nėra sveika. Tarp to, kas moralu, o kas ne, labai dideli skirtumai. Ir šie dalykai yra juodi arba balti, nėra jokių pilkų atspalvių.“

Daktarė M. Grossman internete išplatintame laiške jauniems žmonėms kritikuoja „Penkiasdešimt atspalvių turinį“ ir pateikia savo versiją, kaip tokie santykiai vystytųsi realybėje. Knygų serijos pabaigoje Christiano emocines problemas išgydo Anastasios meilė, bet, pasak psichiatrės, realiame pasaulyje jis atsidurtų kalėjime, o ji – prieglaudoje arba lavoninėje. Arba Christianas ir toliau muštų Aną, o ji tik kentėtų. Bet kuriuo atveju jų gyvenimas nesusiklostytų kaip filme ar pasakoje, tikina psichiatrė M. Grosman.

Prancūzams – tik „namų šeimininkių pornografija“

Nors profesorė M. Grosman labiausiai baiminasi, kad filmas ypač neigiamai paveiks paauglius, knygos vidutinė statistinė auditorija visai kitokia – tai ištekėjusi, turinti vaikų, mažiausiai 30 metų sulaukusi moteris. Po kurio laiko, kai „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ pateko į skaitytojų rankas, tinklaraščiuose, televizijos ar radijo laidose pasirodė daugybė porų, ypač moterų, išpažinčių apie tai, kaip šis kūrinys padėjo „nuspalvinti intymų gyvenimą“ ar netgi išgelbėjo griūvančią santuoką.

Indianos valstijos universiteto sveikatos mokslų daktarė ir žinoma rašytoja apie seksualinę sveikatą Debby Herbenick teigia, kad „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ daro teigiamą įtaka moterų seksualinei sveikatai, o gera seksualinė sveikata, pasak jos, nulemia ir visą pozityvią psichologinę bei fizinę būseną. Anot daktarės D. Herbernick, šis kūrinys išlaisvina žmones laisviau mąstyti ir fantazuoti apie intymius santykius ir poreikius. O svarbiausia, kad išdrąsėjimas pastebimas dviejų artimiausių žmonių santykiuose.

R. Rastauskienė pastebi, kad knyga ir filmas didžiausią susidomėjimą kelia tokiose šalyse, kuriose seksualinė sąmonė suvaržyta. Anot jos, lietuviams ar puritoniškos kultūros amerikiečiams – tai bomba ir skandalas. O prancūzai „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ vadina „namų šeimininkių pornografija“ ir į filmą vedasi vaikus nuo 12 metų.

„Ši knyga moterims naudinga, nes, prisipažinkime, ir sapnuojame tam tikrus prievartos veiksmus. Vadinasi, mūsų pasąmonė nori permainų ar turi kažkokių troškimų. O dabar moterys gali pamatyti, kuo tai gali baigtis. Tai irgi gerai. Pasaulį reikia pažinti visokį“, – mano R. Rastauskienė.

Jos žodžiais, vyro ir moters santykiai būna geri tada, kai yra virpuliukai, todėl aptariama knyga kai kam gali ir padėti, tik būtina prisiminti, kad tai turi būti priimtina abiem: „Mes visą laiką pabrėžiame – tai, kas priimtina abiem, gali tapti kažkokia intymaus gyvenimo dalele. O kai priimtina abiem, nežinau, ar reikia akcentuoti smurtą.“

Kūrinio populiarumą „Cosmopolitan“ vyriausiosios redaktorės pavaduotoja R. Rastauskienė aiškina ir tuo, kad, apklausų duomenimis, 20–40 metų moterys – didžiausios meilės romanų mėgėjos, o neturtingos ir kuklios merginos ir turtuolio arba šleivo kreivo pabaisos meilės istorija – patraukli fabula, dažnai naudojama ne tik pasakose, bet ir muilo operose. O rašytoja ir žurnalistė Z. Čepaitė prideda, kad galbūt saugioje ir patogioje visuomenėje gyvenantys žmonės tokiu būdu ieško jaudinančių potyrių.