Pirmas lietuvis, įkopęs į garsų JAV kalną

Vienam triskart sunkiau

"Su niekuo nepalyginamas jausmas sėdėti ant kalno, į kurį įkopei, viršūnės. Po to dar kartą į jį pažvelgti nusileidus ant žemės", – prisipažino į gimtąjį Kauną aplankyti artimųjų grįžęs Aivaras.

Vienas aukščiausių Šiaurės Amerikos monolitinių kalnų 3 081 kv. km ploto nacionaliniame Josemičio parke Siera Nevados kalnų pašlaitėje – vientiso granito uola-siena Kapitonas vilioja daugelio pasaulio laipiotojus.

2009 m. apsilankę Josemičio parke, dar vadinamame laipiotojų meka, ant Kapitono kalno užkopė trys "Montis Magia" nariai – Gediminas Simutis, Arūnas Kamandulis ir Saulė Žukauskaitė.

A.Sajus – pirmasis lietuvis, kuriam tai pavyko padaryti vienam.

"Kopti vienam tris kartus sunkiau, – neslėpė ne vieno kalno viršūnę palietęs Aivaras. – Ir fiziškai, ir psichologiškai. Vis dėlto dažnai mėgstu kopti vienas. Tuomet viskas priklauso tik nuo tavęs. Jei galvočiau, kad negaliu kopti vienas, nekopčiau."

Su 70 kg manta

Užlipti ant 910 m aukščio Kapitono granito uolos (pagal jūros lygį uolos aukštis 2 307 m) ir nusileisti žemyn A.Sajui prireikė šešių dienų.

Jis vienas tempėsi apie 60–70 kg svorio mantą – alpinizmo reikmenis, vandenį, maistą, gultą ir kitus būtiniausius daiktus.

"Sunku. 30 l vandens pasišokinėdamas ant uolos iki vieno taško nešiau kelias valandas, – prisipažino Aivaras. – Reikėjo daiktus nešti dalimis. Prieš mane kopė trys korėjiečiai. Porą naktų dar mačiau jų žiburėlius. Vėliau ant Kapitono, kas būna itin retai, buvau vienut vienas."

Iš pradžių Aivaras abejojo, ar kops, nes tądien kepino 35 laipsnių karštis. Tačiau užnešęs vandens atsargas pajuto vėjelį, o orų prognozės  žadėjo atvėsimą.

"Paskutinėmis kopimo dienomis jau buvo net šaltoka, pūtė vėjas, o naktį net miegmaišyje su drabužiais buvo žvarbu", – pasakojo aštuoniolika metų JAV, prie San Fransisko, gyvenantis fizioterapeutas.

Nakvynė 800 m aukštyje

Lipdamas ant Kapitono Aivaras sugaišo šešias naktis: pirmą kartą, kabodamas prie pat granito sienos, jis nakvojo apie 200 m, o šeštą naktį – apie 800 m aukštyje.

"Tuomet net nekopiau, nes nuo intensyvaus darbo tirpo dešinioji ranka. Vandens ir maisto turėjau, todėl nusprendžiau pailsėti", – Aivaro žiburėlį nakties tamsoje iš toliau matė ne vienas turistas ir laipiotojas.

Ne, baisu jam nebuvo: nei žvelgiant iš 200 m, nei iš 800 m aukščio žemyn.

O naktį, kabant prisiglaudus prie granito sienos, apėmė ypatingas laisvės pojūtis. "Pabudo kažkoks pirmapradis jausmas, laukiniškumas, ryšys su gamta, visata. Šviečiant mėnuliui net užkaukiau", – nusijuokė Aivaras.