R. Zemkausko planas – būti laimingu keistuoliu

Charizmatiškąjį Rytį Zemkauską į pajūrį atginė kūrybiniai užmojai. Žurnalistas, laidų vedėjas, prodiuseris Nidos meno kolonijoje rašo romaną, įgyvendina naujus televizinius projektus ir tuo pat metu ilsisi nuo miesto šurmulio. Interviu prievartos aktu vadinantis R.Zemkauskas šįsyk pats atsidūrė pašnekovo vaidmenyje – atviravo apie pomėgius, santykius, kūrėjo ir, kaip pats save įvardijo, savotiško išlaikytinio kasdienybę.

Liko tik du skyriai

– Pastaruoju metu dažnai apsilankote Klaipėdoje. Pajūris traukia?

– Mane traukia tam tikros erdvės, oras, žmonės, galimybė rinktis – bendrauti ar ne. Mėgstu švarias, dideles erdves. O jeigu jos atsitiktinai pajūryje – labai gerai. Jeigu 25-ame aukšte su vaizdu į šiuolaikinį miestą ir jo gyvenimą – irgi gerai. Ieškau įkvepiančių vietų. Esu miesto gyventojas, todėl gamta mane mažai inspiruoja. Nebent joje yra belaidis interneto ryšys.

– Apsistojote Nidos meno kolonijoje. Ką matote pro savo kambario langą?

– Pušyną, švyturį ir statybas. Kyla nauji "kotedžiukai" turtingiems žmonėms. Visi jie – vienodi. Matyt, ir jų gyventojai bus panašūs. Norėčiau, kad mano būtų kitoks negu visų.

– Ką ketinate nuveikti?

– Turiu kelis tikslus. Vienas jų – pabūti su pačiu savimi ir galų gale išgirsti, ką galvoju. Įsiklausyti į vidinį vaiką, kuris, pamatęs jūrą, ima krykštauti. Atrasti savyje infantilą, iškrypėlį, moterį, beprotį, kūrėją, nuobodą ir daugybę kitų veidų, kuriuos kartkartėmis būtina peržiūrėti. Kitas tikslas – konkretūs darbai. Tai yra naujos knygos rašymas, įvairių užsakymų kūrimas, fotografija, ruošimasis televizijos projektams. Buvau įtraukęs ir skaitymą, bet išbuvęs tris savaites nespėjau atsiversti nė vienos knygos.

– Buvote pradėjęs rašyti nemažos apimties kūrinį. Tačiau įvyko nelaimė – prapuolė...

– Iš tikrųjų buvo taip: čia atvykęs prisiminiau seną savo bičiulį, kuriantį vizualinį meną. Keletą metų mes nė nesikalbėjome. Pamaniau, jis puikiai iliustruotų vieną mano pradėtų rašyti darbų. Paskambinau jam, išsakiau savo idėją ir ketinau nusiųsti, kad paskaitytų. Pradėjus ieškoti teksto paaiškėjo, kad jo nebėra. Dalis romano nuskendo matricoje. Kaip davė, taip ir pasiėmė. Ir, kaip kažkas gražiai išsireiškė, kaip pasiėmė, taip ir grąžins. Atminimui liko tik du skyriai, kuriuos siunčiau saviškiams paskaityti. O gal tai buvo tik niekalas? Dabar jau nesužinosi.

Klaipėda priminė Oksfordą

– Gimėte, mokėtės ir šiuo metu gyvenate Kaune. Niekada nenorėjote pasprukti?

– Jeigu idėja yra pabėgti nuo savęs, tada geriau nė nepradėti. Su savimi esi Frankfurte, Londone ir apskritai, kad ir kur būtum. Bet kalbant apie važiavimą kažkur, tai gyvenu tarp Vilniaus ir Kauno, o šiuo metu – dar ir Klaipėdos. Man tai patinka. Labai mėgstu kelią, ir ypač kelią į priekį.

– Kuri iš visų dabartinių veiklų – nuo dėstytojavimo iki filmų garsinimo – teikia didžiausią malonumą?

– Maloniausia visa tai padarius su gera kompanija ir vyno taure rankose stebėti saulėlydį. O rytoj – vėl viskas iš naujo. Tai niekada nesibaigia. Turėjau malonų penktadienį su vaiku. Jaunesnioji dukra Jūra savaitgalį mane aplankė. Vaikščiojome po Klaipėdą, gražiąją I.Kanto gatvę, kuri abiem primena mūsų pamėgtą Oksfordą. Tuo metu citavau jai Henriką Radauską, dirbusį Klaipėdos radijuje. Beje, tai buvo antrasis radijas Lietuvoje.

– Ar tiesa, kad vaikystėje buvote vienišius?

– Taip. Man visąlaik buvo labai nuobodu. Todėl gelbėdavo knygos. Iki dabar tenka bėgti nuo nuobodulio.

– Vadinasi, nedaug kas pasikeitė?

– Rodos, Doloresa Kazragytė labai gražiai pasakė: kokia nuostabi yra vienatvė, kai tu žinai, kad greitai kažkas pareis.

Nervinis valgytojas

– Esate išrankus maistui?

– Kai reikia rinktis, paaiškėja, kad labai išrankus. Steikas man yra kažkas nuostabaus.

– Buvote atsikratęs nemažai svorio. Jums svarbu, kaip atrodote?

– Tai numetu, tai vėl priaugu. Aišku, kad svarbu. Mano amžiuje, sulėtėjus medžiagų apykaitai, tenka susirūpinti sveikata. Stresinis gyvenimo būdas, dar nevengi taurelės. Norint, kad organizmas kuo ilgiau teiktų džiaugsmą, reikia kažką daryti. Be to, esi viešas asmuo ir pageidautina, kad vaizdas, matomas kameroje, tave tenkintų. O manęs netenkina didelis svoris, todėl stengiuosi su tuo pakovoti. Kaip tyčia, esu nervinis valgytojas. Kai sunkiai dirbu, valgau, kas papuola, todėl ant darbo stalo stengiuosi turėti obuolių. Kitaip imčiau viską.

– Kas rūpinasi jūsų įvaizdžiu?

– Aš pats, visą gyvenimą. Tiesa, įvyko tam tikrų įvaizdžio pasikeitimų, kurie mane džiugina. Pradėjau tuo domėtis, su vaikais einame į "Mados infekciją". Jeigu kavinėje ant stalo gulės kultūros žurnalas ir šalia jo – "Vogue", tai pirmiau atsiversiu skaitalą apie madą. Visada sakiau, kad būtina "dozuoti" rimtą literatūrą.

– Ką renkatės norėdamas atsipalaiduoti?

– Mane labai gerai veikia poezija. Pavyzdžiui, Williamas Wordsworthas, britų klasikas ir gamtos garbintojas. Kokia laimė, kad jis yra. Taip pat pailsiu galerijose. Kad ir kur būčiau, dvasinės ramybės einu ieškoti į modernaus meno centrus. Būna, atsikeli kur nors užsienyje ir jauti, kad reikia kažką daryti arba tuoj mirsi. Tada susirandi artimiausią galeriją ir tampa geriau.

– Kaip tik šiuo metu Klaipėdoje eksponuojama Šarūno Saukos paroda.

– Mačiau Vilniuje. Š.Sauka – puikus menininkas, labai mėgstu jo darbus, juose yra viskas, ko reikia. Stebimasi, kad šitiek žmonių eina į "Žmogų su Saukos veidu", nors jis neva kelia siaubą, šokiruoja, yra nepatogus. Mano nuomonė paprasta – taip veikia talentingas menas ir intelektas kūryboje. Jautrumas, painiojamas su noru šokiruoti, meistriškumas, niekinamas tinginių, humoro jausmas, maišomas su siaubu, ir intelektas, kuris visada nepatogus. Š.Saukai žmogus – ne vis vien, jam jo gaila. Šarūnas yra humanistas, ir žmonės tai jaučia.

"Skųstis – žemas lygis"

– Neseniai atsiėmėte "Pragiedrulių" apdovanojimą už geriausią kultūros laidą. Žmonių statiškais kadrais turbūt nesudominsi?

– "Alchemijos" laidoje – visai nemažai "kalbančių galvų". Ir mus už tai kritikuoja. Bet aš turiu savo paaiškinimą. Svarbu, ką jos kalba. Pavyzdžiui, pasivaikščiojimas su Zygmuntu Baumanu virto pasisėdėjimu. Jis toks piktas, kad yra senas ir tuoj reikės mirti. Man atrodo, profesorius tai priima kaip asmeninį įžeidimą.

– Kažkada minėjote, kad filosofinius svaičiojimus, gurgiant skrandžiui, tenka atidėti. Iš kokios veiklos gyvenate?

– Be nedidelių reklamos užsakymų, scenarijų rašymo, pagrindinis ir beveik vienintelis mano pragyvenimo šaltinis – valstybės parama. Tai, ką mes darome, daugiausia yra visuomenės finansuojami televiziniai projektai, kuriems pinigus skiria fondai. Kitaip tariant – visi mokesčių mokėtojai. Iš scenarijų ar knygų rašymo neišgyvensi. Todėl puikiai suvokdamas, kad aš ir visi, panašūs į mane, esame išlaikytiniai, turiu labai stengtis pateisinti lūkesčius. Visuomenė mums skiria pinigų, kad gautų kokybišką produktą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Lija

Lija portretas
Man patinka jo igarsinami filmai. Manau, renkasi, nesiima bet ko. Tai zmogus-nestandartas, priskirtinas elitui, ne lietuviskajam 'elitiskumui'.

zaika

zaika portretas
R. Zemkauskas, kaip ir R. Kazlas, asmenybes, kurios palieka labai sviesu ispudi...Nedaug dabar tokiu...
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių