Princesių animacija žaloja šiuolaikines mergaites?

Trūksta įkvepiančių herojų

„Disney“ bendrovė neretai kaltinta konformizmu, ir, beje, nelabai dėl to gynėsi. Konservatyviai tradicinių amerikiečių vertybių sergėtojai priekaištaujama, kad savo tobulų princesių kultūra kelia žalą mergaitėms – riboja jų pasaulėvaizdį ir kasa duobę savivertei. Ir problema – ne iš piršto laužta: šiemet atliktas amerikiečių tyrimas parodė, kad princesių industrija gali pradėti veikti jau trejų metų vaikų elgesį. Visa tai analitikai ir laidų kūrėjai viešai išdėstė spalį vykusioje didžiausioje pramogų pasaulio mugėje Kanuose.

Įsimylėjimas, santuoka ir motinystė parodomi kaip būtini visavertės moters laimės elementai, kas esą atitinka moralinį visuomenės modelį. Modelį, kurį šiuolaikinės princesės jau atmeta.

Akcentuota, kad šiuolaikinėms mergaitėms būtini geresni, aktualesni ir labiau įkvepiantys pavyzdžiai, kitaip jos paprasčiausiai nusigręš. „Jos nori matyti neapibrėžtos lyties personažus“, – tvirtina Emma Worrollo iš Londono įsikūrusios strategijų bendrovės „Pineapple Lounge“, kuri domisi Z kartos (gim. 2000–2010 m.) interesais ir poreikiais. Anot jos, mergaitės televizijoje ir animacijoje nesėkmingai ieško panašių figūrų, su kuriomis galėtų tapatintis, ir mano, kad tai neteisinga. Piktintis išties yra kuo – vidutiniškai trys ketvirtadaliai animacinių filmų veikėjų yra vyriškos lyties. „Z kartos vaikai sako mums, kad dabar berniukai gali būti mergaitės, o mergaitės – berniukai, bet televizijoje to nematome“, – pridūrė E. Worrollo.

Nuo namų šeimininkės iki karės

Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad „Disney“ bendrovė ryžosi šiokiai tokiai revoliucijai – inicijavo dešimties taisyklių atmintinę būsimoms princesėms. Joje mergaitės raginamos niekada nepasiduoti, tikėti savimi, sveikai gyventi ir kt. Reikia pripažinti, kad šių kūrėjų pristatomos princesės per pastaruosius tris dešimtmečius gerokai nutolo nuo stereotipinės.

„Disney“ progresas, kalbant apie herojų emancipaciją, akivaizdus: 1930–1990 m. filmų herojės turi mažai ką bendro su XXI a. personažėmis. Snieguolė (1937 m.), Pelenė (1950 m.), Miegančioji gražuolė Aurora (1959 m.) iškyla iš epochos, kurioje feminizmas dar mažiau realus nei ateiviai. Bet ir po 1960-ųjų ne itin kas pasikeitė – pakoreguotos pagal laikmečio grožio etaloną princesės išlieka visuomenės diktato aukos: užguitos pamotės, raganos, tėvo, pasyvios, jų veikla prasideda ir baigiasi buities darbais, o svajonių viršūnė – princas.

Herojės pamažu vaduojasi iš socialinio diktato narvo, nesvajoja apie vestuves, juolab su kažkieno parinktu vyru, moka pačios suktis iš padėties ir imasi iniciatyvos.

Nuo 1990-ųjų „Disney“ indėlis į dievaičių olimpą – Gražuolė Belė (1991 m.), Žasmina (1992 m.), Pokahonta (1995 m.) ir Mulana (1998 m.). Šios herojės pamažu vaduojasi iš socialinio diktato narvo, nesvajoja apie vestuves, juolab su kažkieno parinktu vyru, moka pačios suktis iš padėties ir imasi iniciatyvos. Jau matyti ir herojų ambicijos, interesai, tvirtas charakteris, smalsumas, intelektualūs pomėgiai.

XXI a. pasirodę filmai nuteikia pozityviau. Tiana („Princesė ir varlius“, 2009 m.), Auksaplaukė („Ilgo plauko istorija“, 2010 m.), Merida („Karališka drąsa“, 2012 m.) kerta iš peties tradicijoms. Joms visai nereikia būti gražioms, kad pasiektų savo tikslą, pvz., atidaryti restoraną ar taptų lankininke.

Mulana, Merida kritikų laikomos artimiausiomis šiuolaikinei epochai herojėmis, kurios nėra pavaldžios kitų autoritetui, yra laisvos, pasitikinčios savimi, narsios, gebančios ne tik apsiginti, bet ir apginti kitus. Vis dėlto pabrėžiama, kad išties feministinio portreto „Disney“ dar nėra sukūrę. Įžvelgiama, kad kurdami Mulanos paveikslą animatoriai norėjo ne parodyti moters emancipacijos pavyzdį, o įspėti žiūroves, kas gresia, kai herojė laikosi įsikibusi savo nepriklausomybės.

Graži – tik liekna?

Animacijos kūrėjai gali išsijuosę girtis emancipuotomis princesėmis, tačiau laikosi įsikibę fizinės išvaizdos standartų. Nepaisant išorinio patobulinimo, korektiško reveranso, kai šalia iš pieno plaukusios, vaikiškų bruožų, pasidažiusios baltaodės atsirado ir tamsiaodė, azijietė, havajietė herojės, kone visuose „Disney“ filmuose regėti tas pats klonas: jauna, liekna mergina vešliais, nepriekaištingais plaukais, tobulų veido bruožų, „tinkamo“ svorio ir „tinkamo“ ūgio.

Žinoma, galima besti pirštu į netradicinę gražuolę Fioną, kuri taip pat nėra nuolanki princesė ir įgavusi kur kas žemiškesnes kūno formas, ir tai jai visiškai netrukdo būti karaliene savo žaliojo pabaisos akyse. Vis dėlto filmo kūrėjų gestas apgaulingas – laisva, tvirta, ambicinga princesė, jei nori tokia išlikti, neišvengiamai turi prisitaikyti prie vyrų pasaulio – šiuo atveju tai perteikiama fizine transformacija: ne Šrekas, o Fiona dėl Šreko turi pasikeisti, tampa fiziškai galinga, didelė, raumeninga, net agresyvoka ir praranda princesišką patrauklumą.

Jaunystės kultas

„Disney“ tiek animacijoje, tiek filmuose pastebima ir aiški jaunystės bei senatvės opozicija. Vyras, pvz., princesės tėvas, senas gali išlikti patrauklus ir geras, o senyva moteris kone automatiškai nurašoma kaip bjauri ir bloga: karalienės iš „Snieguolė“ ir „Alisa stebuklų šalyje“, Pelenės pamotė, ragana Malefisentė iš „Miegančiosios gražuolės“, jūrų ragana Uršula iš „Mažosios undinėlės“.