R. Zilnys: eurovizinė isterija Lietuvoje atbaido pačius geriausius atlikėjus

„Euroviziją“ laimėsime tada, kai nustosime dėl jos eiti iš proto ir suprasime, kad po konkurso atsirandantis isterijos burbulas nuo dalyvavimo atrankoje atbaido labiausiai patyrusius atlikėjus. Taip sako muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys.

LRT KULTŪROS laidoje „Muzikos savaitė“ muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys ir LRT OPUS vadovas, ilgametis „Eurovizijos“ „balsas“ Darius Užkuraitis pasakojo apie šio konkurso taisykles, užkulisius ir niuansus.

– „Eurovizijos“ karštinė dažniausiai trunka kelis mėnesius. Iš pradžių – atrankos, sulaukiančios nemažai dėmesio, o paskui didelio susidomėjimo sulaukia atlikėjas, išvykstantis į vieną ar kitą „Eurovizijos“ sostinę. Kodėl „Eurovizija“ mūsų šalyje sulaukia didelio dėmesio?

R. Zilnys: Manau, kad tai yra mažos šalies sindromas. Jei būtume šalis, turinti savo atlikėjų, kurie laimi „Grammy“, MTV ar kitus pasaulinius apdovanojimus, kurių dainas leistų didžiausios pasaulio radijo stotys, „Eurovizija“ mums būtų kasdienybė ir mes mažiau suktume galvą.

O dabar tai yra vienintelė pasaulyje populiariosios muzikos arena, kurioje mes galime pasirodyti ir pasvajoti ten sublizgėti ar laimėti. Todėl mes koncentruojame savo dėmesį būtent į ją. Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ar Prancūzijoje „Eurovizija“ yra ne kelių mėnesių, kaip pas mus, o kelių dienų klausimas.

D. Užkuraitis: Dar pridurčiau, kad mūsų artimieji kaimynai – latviai, estai, ukrainiečiai – yra nugalėję, ir tai tikriausiai užgauna lietuviškas ambicijas. Save laikome daininga tauta, bet niekuomet nelaimime „Eurovizijoje“. Manau, jei laimėtumėme – apsiramintumėme ir nejustume tokios įtampos prieš kasmetinį atlikėjo siuntimą į didžiąją „Euroviziją“.

Visada važiuojame ne dalyvauti, o laimėti, bet laimėti mums kol kas yra sunku, nes mūsų žvaigždės už Lietuvos ribų nėra žinomos. Daugelis kitų šalių siunčia žvaigždes, kurios yra žinomos bent jau tame regione, kur už juos balsuoja ir kaimynai. Tų kaimynų balsų kartais nesulaukiame, nes jie paprasčiausiai nežino mūsų atlikėjų.

R. Zilnys: Ryškiausi Lietuvos atlikėjai pragmatiškai pasveria, ką jie gali laimėti ir ką pralaimėti dalyvaudami „Eurovizijos“ atrankoje. Manau, kad atlikėjai, koncertuojantys pilnose arenose, turi baimių. Jei atlikėjui gerai sekasi, jis nenori visos sėkmės pakabinti ant rizikos kabliuko. 

D. Užkuraitis: Yra daug tokių pavyzdžių. Rusijos popmuzikos caras Filipas Kirkorovas „Eurovizijoje” užėmė pakankamai žemą vietą ir iškart tapo mažiau vertinamas. Manau, kad mūsų didieji lietuviški grandai to bijo. Nors tikriausiai jau baigėsi tie laikai, kai blogai „Eurovizijoje“ pasirodžiusio atlikėjo karjera staiga žlugdavo, kaip nutiko Aivarui Stepukoniui. Dabar į tai žmonės reaguoja ramiau.

– Ar dalyvavimas „Eurovizijoje“, kai laimima nacionalinė atranka, atlikėjui išeina į gera?

R. Zilnys: Be jokios abejonės – taip. Kaip ir bet kuriame kitame muzikiniame konkurse, jei tik atlikėjas turi planą. Tačiau jei tiesiog laimi atranką ir galvoja „kas dabar bus?“, tuomet – ne.

Atlikėjas sulaukia daug dėmesio, gali išleisti dar tris–keturis kūrinius ir jei jie bus geri, jis gali įsitvirtinti kaip gerbtinas dainininkas, rengti daug koncertų. O jei neblogai pasiseks ir pačioje „Eurovizijoje“ ir atlikėjas pateks į finalą, jam gali labai neblogai sektis. Tačiau tam reikia turėti planą. Labai dažnai į „Eurovizijos“ atranką ateina žmonės, neturintys plano. Jei jiems būtų pasakyta, kad pasirodymą reikia pakoreguoti ir jį padaryti šiek tiek kitokį, jie sustotų ir nebeturėtų jokios minties, kaip galėtų pasirodymą patobulinti.

D. Užkuraitis: Iš esmės didžiajame „Eurovizijos“ finale yra vienintelė pirmoji vieta, visa kita – ne taip svarbu. Tačiau prisijungus Kinijai, finalą žiūri 180 milijonų žmonių, tad dalyvaujančius dainininkus tikrai kažkas pastebi.

„Eurovizijos“ finale pakankamai žemas vietas užėmusios grupės ar atlikėjai taip pat yra pastebimi, juos pakviečia į kitas šalis, atsiranda daugiau koncertų – taip nutiko ir grupei „4 Fun“. Kai iš pusfinalio patenkame į finalą, manau, kad minimali užduotis jau būna įvykdyta. Žinoma, norisi nugalėti, tačiau ar dainininkas užims dešimtą, ar penkioliktą vietą, neturi tiek daug reikšmės. Galbūt žiūrovai pajunta azartą ir nori, kad šalies atstovas patektų į pirmąjį dešimtuką, tačiau pačiam atlikėjui svarbiausia pasirodyti finalo metu. Juk pusfinalius stebi kur kas mažesnis žmonių kiekis.

R. Zilnys: Jaučiu, kad Lietuvoje nėra suvokiama, jog patekimas į finalą „Eurovizijoje“ yra laikomas pagrindiniu prizu. Kalbėjausi su „Eurovizijos“ pagrindiniu prodiuseriu, kuris sakė, kad tai yra pagrindinis tikslas. Atlikėjas gauna dar tris minutes eterio prieš kur kas didesnę auditoriją ir tuo jau galima džiaugtis.

O jei kalbame apie pirmas vietas, tai manau, kad per pastaruosius dešimt metų nebuvo nestandartinės dainos, laimėjusios „Euroviziją“. Suomių grupė „Lordi“ su „Hard Rock Hallelujah“ buvo paskutinis toks atvejis, tačiau laimėjimą nulėmė ir kitos priežastys – jie buvo labai ryškūs, labai keisti ir įdomūs.

Bent pastaruosius penkerius metus, mano manymu, laimi labai standartinės dainos. Visi puikiai suprantame, kad Manso Zelmerlowo „Heroes“ yra talentingai ir be pražangos perrašyta Davido Guetta‘os hito versija. Kai laimėjo Loreen, visiems ji priminė Rihanną, kai laimėjo Danijos dainininkė, buvo kalbama apie danišką Shakiros versiją. Galima siųsti nestandartinį kūrinį norint pasirodyti ir išsiskirti iš minios, bet kad nestandartas gali laimėti, aš labai abejoju.

D. Užkuraitis: Patys atlikėjai turi būti šiek tiek narcizai ir būdami scenoje jausti malonumą. Mūsų atlikėjai, ko gero, dar truputį kompleksuoja, galbūt tam įtakos turi mokytojai, sakydami, kad taip elgtis nereikia arba kad tai yra negražu.

– Ką manote apie tai, kad Lietuvos muzikos rinka yra nedidelė?

D. Užkuraitis: Islandijos rinka yra dar mažesnė, bet jie žinomi visame pasaulyje, nes atrado savitą skambesį. Jų muziką galima identifikuoti: dar net nežinant, kas groja, į galvą šauna mintis, kad tai greičiausiai – islandai. Mums tokio originalumo labai reikėtų. Kol neturim kažko savito, nesame įdomūs britams ar vokiečiams, nes jie ir savų muzikantų turi pakankamai.  

– Kada laimėsime „Euroviziją“?

R. Zilnys: Jau keletą kartų esu sakęs, kad laimėsime tada, kai nustosime dėl to eiti iš proto ir tiek daug jaudintis. Manau, kad tas isterijos burbulas, kuris Lietuvoje atsiranda po „Eurovizijos“, yra viena priežasčių, kurios atbaido  pačius geriausius ir labai patyrusius atlikėjus, kurie galėtų praturtinti atranką ir galbūt gerai pasirodyti „Eurovizijoje“. Kam tokiame sūkuryje atsidurti atlikėjui, kuriam viskas labai gerai sekasi? Juk jis parduoda dešimt tūkstančių bilietų į Vilniaus „Siemens“ areną, o nepasisekus šiame konkurse jam reikėtų aiškintis, kodėl jis užėmė ne pirmą vietą.Tokių pavyzdžių yra daug.

Suomijoje buvo tas pats – kai laimėjo „Lordi“, tai buvo šalies 58 ar 54 dalyvavimo konkurse metai. Suomiai seniai buvo palaidoję mintį, kad gali laimėti „Euroviziją“. Austrams buvo panašiai – jie berods šešiasdešimt metų nelaimėjo „Eurovizijos“, kol nusiuntė Conchitą Wurst.

Ateis diena, kai į „Euroviziją“ žiūrėsime labai ramiai – tada ir laimėsime. Tai yra geras šou, kurio finale bus dainininkų iš berods 26 šalių, visi jie labai stengsis ir bus įdomu žiūrėti. Tiesiog reikia mėgautis tuo.

D. Užkuraitis: Ir siųsti dainą, dėl kurios pačiam žiūrint televizorių nėra gėda, kad dainuoja lietuvis.

R. Zilnys: Man atrodo, šiais metais mes turime bent penkias–šešias tokias dainas.

Interviu stebėkite vaizdo reportaže.