Saulėtos kino dienos Kanuose (pirmieji festivalio įspūdžiai)

Taigi, Kanai. „Creme de la creme“, prestižiškiausias festivalis, kino gurmanų ir įžymybių medžiotojų rojus... Kas tai? Žinoma, savomis akimis neišvydus ir asmeniškai viso to nepatyrus, galima susikurti gausybę vaizdinių, kurie galbūt ne visada atitinka tikrovę. Šiemet turime progą būti čia ir pasidalyti savo įspūdžiais.

Apsišarvuoti kantrybe

„Reikia būti bepročiu, kad šiemet keliautum i Kanus!“, – aiškiai švepluodamas sako Louis Garrelio vaidinamas Jeanas Lucas Godardas Michelio Hazanavičiaus filme „Nuožmusis“ („Le Redoutable“) (apie šį filmą, kaip ir apie kitus – šiek tiek vėliau). Šiemet Kanuose daug visko – filmų, specialių renginių, žvaigždžių, žurnalistų, norinčių patekti į seansus, todėl – daug ilgų eilių, kuriose kartais gali tekti praleisti ir po kelias valandas, per mažai vietų salėse, per daug už durų likusių nelaimingųjų... Kita vertus, nors Kanų kino festivalyje dalyvauju pirmą kartą, ko gero, tiek pernai, tiek užpernai, tiek ir prie dešimt ar penkiolika metų situacija buvo panaši.

Nors festivalis prasidėjo gegužės 17 d., į Kanus atvykau gegužės 18-ąją. Dėl įvykio TGV linijoje Kanų traukinių stotį pasiekiau jau vakarėjant, o iki savo laikinos rezidencijos dėl vietinio transporto punktualumo nusigavau jau visai vakare.

Na, bet čia – Prancūzija, čia daug kas vyksta ne visai taip, kaip yra suplanuota ir numatyta. Todėl belieka įsijungti „zen“ režimą, viską priimti taip, kaip yra ir apsišarvuoti kantrybe – o jos, kaip netrukus paaiškėjo, Kanuose tikrai reikia.

„Man reikia bilietų!“

Vykstant į Kanus pravartu savo elektroninio pašto dėžutėje turėti festivalio organizatorių patvirtinimą apie suteiktą akreditaciją. Priešingu atveju galite tiesiog papildyti būrius aplink Palais de Festival (milžinišką pastatą, kuriame vyksta daugiausiai festivalio seansų ir renginių) pirmyn atgal slankiojančių ir viltingomis akimis į išeinančius žiūrinčių žmonių su plakatais, prašančių... ne, ne pinigų ir ne maisto, o bilietų į filmus! „Bilietų!“, „Man reikia bilietų!“, „Prašau, padovanokite bilietą man ir mano busimam kūdikiui!“.

Akreditacija yra ta stebuklinga kortelė, kuri dažniausiai atveria Palais de Festival duris. Būtent – „dažniausiai“, bet ne visada. Net jei į laukiančiųjų eilę atsistosite prieš geras dvi valandas, tai dar nereiškia, kad būtinai pateksite į savo trokštamą seansą, ir, deja, niekas neįvertins to, kad tas dvi valandas prakepėte saulėkaitoje ar šiaip kaip nors nepatogiai susirangęs ant kietų grindų. Kita vertus, labai smarkiai skųstis turint žurnalisto akreditaciją kaip ir nereikia – mėlynoji kortelė dažnai turi prioritetą prieš kitas. Tiesiog reikia ją parodyti apsaugos darbuotojams.

Svarbiausia – saugumas

Taip, jei jau įvykdėte aukščiau suminėtus punktus (atvykote į Kanus, turite akreditaciją, nebuvote per didelis oportunistas ir vietą eilėje užėmėte bent prieš valandą, o ne prieš dešimt minučių), tai akreditaciją ir asmeninius daiktus teks parodyti apsaugos darbuotojams. Ir tą daryti teks dažnai – patikrą pereiti teks maždaug tiek pat kartų, kiek filmų tą dieną žiūrėsite (nebent kitas seansas vyks toje salėje, į kurią nėra atskiro įėjimo iš lauko). Akreditacijos kortele teks mojuoti dar dažniau – prie patikros įeinant į Palais de Festival, prie durų, prie salės durų, netgi po seanso išėjus iš salės.

Beje, savo daiktų geriau nepalikite be priežiūros. Ypač jei jie sudėti į kokį nors įtartiną krepšį, apie kurį gali pagalvoti, kad jame slepiama bomba. Ir tai – ne dėl jūsų daiktų saugumo.

Gegužės 20 d. prastovėjus saulėkaitoje geras pusantros valandos, paskutinę minutę visos išilgai sienos nusidriekusios eilės buvo išsklaidytos dėl galimo bombos aliarmo. Aliarmas, beje, buvo netikras – tiesiog kažkas po Clinto Eastwoodo vestos paskaitos salėje pamiršo savo daiktus, o apsaugos darbuotojai tiesiog elgėsi pagal iš anksto nustatytą griežtą protokolą. Tiek tos bėdos – po sumaišties, abejonių, pasipiktinimo minučių, žiūrovai pagaliau buvo įleisti į salę. Seansas dėl šio aliarmo vėlavo apie 40 minučių.

Kas nuskins Auksinę palmę?

Šiuo metu Kanų kino festivalis kaip tik įpusėjo. Šiuo metu mano „sąskaitoje“ – dvylika filmų: 7 pagrindinės konkursinės programos ir 5 iš „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“). Trumpai aptarsiu kiekvieną.

Kanų kino festivalis man prasidėjo Tuniso režisierės Kaouther Ben Hania filmu „Gražuolė ir šunys“ (arab. „Aala Kaf Ifrit“) iš „Ypatingo žvilgsnio“ programos. Filmas kažkuo primena rumuno Cristi Puiu dramą „Pono Lazaresku mirtis“ (rum. „Moartea domnului Lãzãrescu“), 2005 m. „Ypatingo žvilgsnio“ programos nugalėtoją. Tik jei minėtoje rumunų dramoje buvo rodomas medicinos sistemos biurokratiškumas, tai pagrindinei juostos „Gražuolė ir šunys“ veikėjai tenka vienai stoti prieš Tuniso teisėsaugos sistemą. Studentų vakarėlis jaunai merginai Miriam baigiasi skaudžiai – ją išžagina trys policininkai. Lydima Jusefo mergina pradeda ilgą naktinę kelionę iš vienos įstaigos į kitą, kur susiduria su biurokratizmu, grasinimais, pažeminimais.

Antrasis filmas – taip pat iš „Ypatingo žvilgsnio“ programos – iraniečio Mohammado Rasoulofo drama „Nuosėdos“ (pers. „Lerd“). Šiame filme vėl matoma pavienio žmogaus kovą su sistema – šįkart tai – jaunas žuvų veisėjas Reza, kartu su žmona ir sūneliu gyvenantis idiliškos gamtos apsuptyje. Tačiau Reza su savo baseinais ir žuvimis trukdo vietos įtakingiesiems. Vis tik jis nėra linkęs pasiduoti be kovos – Reza pasiryžęs kovoti už savo verslą ir savo namus. Tuo šis filmas primena pernai Kanų pagrindinėje konkursinėje programoje rodytą brazilo Klebero Mendonços Filho dramą „Vandenis“ (port. „Aquarius“) – kas tik patvirtina bendrą taisyklę – kad ir kokioje šalyje gyventų, žmonės už savo namus yra linkę kovoti iki galo.

Pirmąją (man) Kanų kino festivalio dieną vainikuoja pagrindinės konkursinės programos dalyvis – švedo Rubeno Östlundo komiška drama „Kvadratas“ (angl. „The Square“). Šios juostos centre atsiduria maždaug keturiasdešimtmetis šiuolaikinio meno muziejaus direktorius Kristianas. Muziejaus kieme įrengiama nauja instaliacija – „Kvadratas“, o Kristianas kartu su muziejaus viešųjų ryšių grupe kuria šio projekto koncepciją. Ryte pakeliui į darbą jį apšvarina vagišių grupelė – nukreipę dėmesį jie prasisuka taip juvelyriškai, kad Kristianas tik po kiek laiko pastebi nebeturįs nei savo mobiliojo telefono, nei portfelio su dokumentais. O kolega darbe pasiūlo gana originalų prarasto turto atgavimo būdą... Tai ironiška ir elegantiška juosta, kurioje susipina dramos ir komedijos elementai. Tobulumo gal ir nepasiekiama dėl per didelio apžioto kąsnio – filmo siužetas užgriebia gal kiek per daug temų, bet šiaip „Kvadratas“ palieka tikrai gerą įspūdį.

Teko ir nusivilti

Jei pirmąją dieną matyti filmai paliko iš esmės neblogą įspūdį, antroji prasidėjo visišku nusivylimu. Net sunku patikėti kaip prancūzo Robino Campillo „120 dūžių per minutę“ (pranc. „120 battements par minute“) iš viso atsidūrė pagrindinėje konkursinėje programoje (nors gal teisingesnis klausimas – ką toks filmas iš viso veikia Kanuose). Filmas nukelia į paskutinį XX a. dešimtmetį ir pasakoja apie Paryžiaus aktyvistų grupes „Act Up“, kovojančių už sergančiųjų AIDS teises, veikla. Šioje kvazi dokumentine maniera nufilmuotoje juostoje nėra nieko daugiau tik „Act Up“ narių debatai, jų rengiamos akcijos, na ir šone – drungna dviejų vaikinų meilės istorija – dviejų vaikinų, iš kurių vienas jau filmo esamuoju momentu keletą metų serga AIDS (kaip jam baigėsi tikrai nesunkiai galite nuspėti). Tad jei čia pigus bandymas bandyti žiuri simpatijas laimėti pasirinkus tema apie pažemintuosius ir nuskriaustuosius, labai tikiuosi, kad garbioji žiuri šį triuką pastebės ir netruks demaskuoti.

Dar vienas šeštadienį matytas filmas – „Ypatingo žvilgsnio“ programos dalyvis meksikiečio Michelio Franco filmas „Abrilės dukterys“ (isp. „Las hijas de Abril“) su „Chuljetos“ (isp. „Julieta“) žvaigžde Emma Suárez. „Abrilės dukterys“ pasakoja apie septyniolikmetę Valeriją. Mergina gyvena su 34-erių metų seserimi Klara, Puerto Valartos miestelyje. Jų mama Abrilė retai kada būna su jomis – iš dalies dėl to Valerija nuo jos slepia, kad laukiasi. Tačiau sužinojusi naujieną busima močiutė Abrilė labai entuziastingai imasi padėti dukrai – netrukus paaiškėja, kodėl. Kaip ir pernykščiame Pedro Almodovaro, kuris šiemet pirmininkauja konkursinės programos žiuri, filme „Chuljeta“, taip ir čia gvildenamas sudėtingas ir problematiškas motinos ir dukters ryšys. Tai nėra normalus santykiai, ir, šiuo atveju, stebina Abrilės elgesys. Iš lėto įsivažiuojanti vėliau juosta įgauna pagreitį – vis tik norėtųsi, kad personažai ir jų ryšiai būtų labiau išplėtoti ir atskleisti.

Galiausiai šeštadienis baigiasi su Michelio Hazanaviciaus „Nuožmiuoju“ – taip, tai tas pats filmas, kuris dėl netikro aliarmo vėlavo 40 minučių. Juosta pasakoja legendinio prancūzų „Naujosios bangos“ (pranc. „La Nouvelle vague“) režisieriaus Jeano – Luco Godardo ir už jį 17 metų jaunesnės aktorės Anne Wiazemsky meilės istoriją. Nors filmas pasakoja apie dviejų žmonių santykius, jis yra paremtas pačios A. Wazemsku prisiminimų knyga, todėl filmo centre atsiduria iš jos perspektyvos matomas J. L. Godardas. Pasitelkęs tai, ką visada neblogai pavykdavo suvaldyti, M. Hazanavicius nestato dar gyvam kino metrui didingo monumento – J. L. Godardas šiame filme ir komiškas, ir nervingas, ir atžagarus – t. y. neidealizuotas ir nenusaldintas. Žinoma, šį filmą labai norėjosi pamatyti vien dėl to, kad čia pagrindinį vaidmenį atlieka Louis Garrelis – galima sakyti, kad – pagaliau – tai vaidmuo, kuris suteikė jam progą atsiskleisti kaip aktoriui. Būtent dėl savo komiškos natos ir išvengto mirtino rimtumo filmas palieka visai smagų įspūdį – Auksinei palmei to, ko gero, neužteks, tačiau plačiajai publikai turėtų patikti.

Gegužės 21-osios rytas prasideda amerikiečio Noah‘o Baumbacho komedija „Meirovicių istorijos“ (angl. „the Meyrowitz Stories“). Tai šiltas pasakojimas apie Meirovicių šeimą ir tris jos kartas – menininką patriarchą Haroldą (akt. Dustin Hoffman), jo vaikus: Deni (akt. Adam Sandler), Dzyn (akt. Elizabeth Marvel) ir Metju (akt. Ben Stiller), bei Denio dukra pirmakursė Eliza. Nors ir tenka aiškintis senas nuoskaudas ir narplioti gana sudėtingus šeiminius santykius, juosta neapsunksta ir palieka šviesų įspūdį. Ir, ko gero, teks atsiimti savo žodžius, kadangi iki šiol sakydavau, kad nėra gero filmo, kuriame vaidina Adamas Sandleris – vien šio aktoriaus pasirodymas savaime reiškia, kad filmas yra blogas. Šiuo atveju netgi pats A. Sandleris filmo nesugadina.

Kitas sekmadienio filmas – „Ypatingo žvilgsnio“ programos dalyvis – japono Kiyoshi‘o Kurosawos fantastinė drama „Prieš mums išnykstant“ (jap. „Sanpo suru shinryakusha“) gero įspūdžio nepaliko. Jaunos moters Narumi sutuoktinis Sindzi grįžta pasikeitęs. Jis tarsi nesavas, jam viskas nauja ir nepažįstama. Netrukus Sindzi prisipažįsta esąs i žmogišką kūną įsigavęs ateivis, kuris vykdo savo misiją – renka duomenis apie žmoniją ir ruošia Žemę ateivių invazijai. Be to, paaiškėja, kad Sindzi – ne vienas. Į mūsų planetą atkeliavo dar du ateiviai, kurie, toli gražu, nėra taip atsargiai nusiteikę kaip Sindzi. Nors filmą pristatęs režisierius paaiškino, kad savo kūrinyje norėjo parodyti Japonijos įvairovę, vis tiek tą chaotišką vaizdą ekrane suvirškinti buvo sunku.

Filmas, kuriame nieko nevyksta

Galiausiai sekmadienis baigiamas Michaelio Hanekes filmu „Laiminga pabaiga“ (angl. „Happy End“). Tai lėtas, labai lėtas filmas, praktiškai be siužeto, kuriame beveik nieko nevyksta – M. Haneke kameras ir dėmesį nukreipė į pasiturinčios šeimos kasdienybę. Patogus ir sotus gyvenimas teka beveik be trikdžių, tačiau nežymūs ir subtilūs pasikeitimai pamažu nuplukdo iki finalo. „Laiminga pabaiga“ nesukrečia taip kaip „Meilė“ (pranc. „Amour“, 2012 m.), „Baltas kaspinas“ (vok. „Das weisse Band“, 2009 m.) ar „Paslėpta“ (pranc. „Caché“, 2005 m.). Vis tik ji žiūrint galima pajusti sunkiai nusakomą pojūtį, kuris reiškia meistro kokybę. Be to, juostą verta žiūrėti vien dėl aktorių kolektyvo – nebesifilmuojantis Jeanas – Louis Trintingant‘as, išimtį darantis tik M. Haneke‘s filmams, pernai ypatingai sužibėjusi šio režisieriaus mėgstama Isabelle Huppert, Mathieu Kassovitzas...

Nors Kanuose galima pamesti dienų skaičių (ką jau kalbėti apie savaites ritmą). Pirmadienis Kanuose – tai visai ne tas pirmadienis, kai po amžinai per trumpo savaitgalio reikia keltis ir eiti į darbą, o tą įkyriai nepadoriai anksti primenantį žadintuvą norisi paleisti į sieną... Pirmadienis Kanuose, prasidėjo gana keistai. Kita vertus, nieko kito iš Yorgos‘o Lanthimos‘o tikėtis ir nebuvo galima – jei matėte nors vieną jo filmą, suprantate, apie ką čia. „Šventojo elnio nužudymas“ (angl. „The Killing of a Sacred Deer“) pasakoja apie kardiochirurgą Stiveną (akt. Collin Farrell), puikiai gyvenantį su žmona Ana (akt. Nicole Kidman) ir dviem vaikais – paaugle dukra Kim ir jaunesniu sūnumi Bobu. Stivenas savotiškai globoja keistoką paauglį Martiną, kuris kartais netgi labai įkyriai siekia jo dėmesio. Kai toks dėmesio reikalavimas peržengia tam tikras ribas ir Stivenas bando nutraukti ryšius su Martinu, vaikinas prasitaria apie jo šeimai pasiųstą prakeiksmą, dėl kurio Stivenas turės priimti labai sunku sprendimą... Nors ir čia netrūksta kraujo ar šlykštumo momentų bei keistos tvyrančios grėsmės, vis tik iš Y. Lanthimoso buvo galima tikėtis daugiau. Beje – tai pirmasis filmas, po kurio peržiūros išgirdau keletą baubimų – tiesa, jie buvo trumpi ir pavieniai, tačiau vis tik sakantys, kad šis filmas – tikrai ne kiekvieno skoniui.

Kadangi nepatekau į konkursinės programos filmą „Diena po to“ (kor. „Geu-hu“), teko priimti greitą sprendimą, renkantis tarp „Šventojo elnio nužudymo“ spaudos konferencijos ir dar vieno filmo. Pasirinkau antrąjį variantą, ir po kelių minučių jau pradėjau gailėtis. Šįkart žiūrėjau korėjiečio Jung Byung – Gilo veiksmo dramą „Piktadarė“ (kor. „Ak-nyeo“). Ir ne, tai nebuvo Kim Ki-duko stiliaus poezija, o gana tipinis azijietiškas pasitaškymas kraujais. Kita vertus, tai, kas dėjosi ekrane, labai priminė „Jos vardas – Nikita“ tipo istorijas, kai nuožmi mergina paverčiama žudymo masina. Taigi, čia yra būtent tai – upeliai kraujo, kaugės lavonų, po vieną puolantys dundukai priešininkai ir mirtinai graži bei pavojinga moteris – žudikė.

Po šios juostos peržiūros dar kartą rodė „Diena po to“ – šįkart Palais de Festival Debusy salės durys atsivėrė. Tiesa, peršasi išvada, kad pirmadieninė azijietiškų filmų dozė nebuvo itin vykusi. Po krauju ir veiksmu persunktos „Piktadarės“ žiūrėjau visiškai kitokio pobūdžio juostą – kito korėjiečio Hongo Snagsoo romantinę dramą. Kuri buvo mirtinai mirtinai lėta. Jei prieš tai sakiau, kad M. Hanekes filmas „Laiminga pabaiga“ yra lėtas ir jame beveik nieko nevyksta, tai kalbant apie „Diena po to“ visa tai reikėtų pakelti mažiausiai kubu. Lėtas, lėtas, lėtas filmas, kurį sudaro tik dialogai – dažniausiai prie stalo – dažniausiai nukrauto maistu, kava ar stipresniais gėrimais. Nechronologiškai išmėtyta istorija pasakoja apie nedidelės leidyklos savininką Kimą Bongwaną – jis į darbą priima naują darbuotoją Areum, tačiau ilgisi savo ankstesnes mylimosios, kuri yra kažkur išvykusi. Tačiau pačią pirmą Areum darbo dieną ankstesnioji Kimo darbuotoja grįžta ir jis savo mylimajai negali atsakyti neigiamai. Nors filmas iki negalėjimo lėtas ir migdantis, vis tik juodai balta juosta turi savito šarmo ir išlaiko stilių.

Trumpai reziumuojant pirmąją festivalio dalį, savo favoritu galėčiau įvardyti „Kvadratą“, tačiau dėl jo galimybių laimėti pagrindinį festivalio prizą vis tik abejoju. „Kaniškesni“ šiuo atveju būtų netgi tas pats M. Haneke‘s „Laiminga pabaiga“ – 2010 m. panašiai lėtas ir meditatyvus „Apie dievus ir žmones“ (pranc. „Des hommes et des dieux“) būtent ir sulaukė tokio įvertinimo. Matysime, kaip bus šiemet. Kita vertus, festivalis dar tik perkopė pusiaują, liko dar nemažai nerodytų filmų, tad galbūt galimi favoritai išaiškės rytoj arba poryt? 

www.buvaukine.lt