Savanorystė užsienyje – ne poilsis egzotiškuose kraštuose (išskirtinis pasakojimas)

Savanorystė užsienyje nėra turizmas, nemokamas poilsis egzotiškuose kraštuose, 130 selfiukų albumo feisbuke šaltinis ar užsidėtas pliusas „Sustabdžiau badą pasaulyje“. Tad kas ji yra? Šiandien vis daugiau jaunuolių iš Lietuvos pagal įvairias programas išvažiuoja savanoriauti toli toli. Apie tai, kaip savanoriaujant nepridaryti daugiau žalos, kaip išvengti arogantiško požiūrio „štai gelbėju pasaulį“, kaip išties būti naudingam, kalbėjomės su tais, kurie turi patirties ir yra gerai visą reikalą apmąstę.

Justina Kaluinaitė, Nacionalinės nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų (NNVBO) Platformos direktorė, savanoriškose veiklose dalyvauja jau beveik dešimtmetį, ilgalaikėse programose savanoriavo Serbijoje, Kosove, Kolumbijoje, Indonezijoje, Ganoje. Pasakoja Justina:

„Viskas prasidėjo Lietuvoje ir iš pradžių viskas atrodė kaip pažinimas: veiklos, iššūkiai, nauji veidai ir žmonės. Tik vėliau suvokiau, kokią neįkainojamą socialinės atsakomybės, bendruomeniškumo, pilietinio atsakingumo ir įgūdžių pamoką gavau. Noras tobulėti, dalytis ir pažinti skatino savanorystę ir platesniu mastu.

Šiuo metu dirbdama su globaliomis programomis ir siekdama užtikrinti kokybiškas savanorystės ir stažuočių programas globaliu mastu tikiu, kad tai itin vertinga abipusė patirtis. Savanorystės programos užsienyje savo esme ir pagrindu nesiskiria nuo lokalių programų: organizacija ir asmuo siekia dalytis, būti partneriais ir kartu siekti visuomeninių tikslų.

Pirmą kartą gyvenime lankiausi kalėjime, bendravau su žmonėmis, kurie kali, ir tais, kurie stengiasi pradėti gyvenimą iš pradžių. Tam reikia kitokios empatijos, tačiau juk žinai, kur eini ir kodėl.

Kuo išskirtinė savanorystė užsienyje? Iš tave supančios naujos erdvės atėję suvokimai padeda generuoti nuostabias idėjas. Dalydamiesi vienų pasiekimais tam tikroje srityje, stipriname kitus. Bendruomeniškumą kuriame ne tik savame kieme, bet ir globaliai. Vienas kolega sakydavo: „Kuo daugiau pasaulyje turi draugų, tuo mažiau nori karo.“ Be to, specifiniuose regionuose savanoriai iš užsienio padeda užpildyti trūkstamų ekspertų sritis arba padeda veikti tiems, kurie dėl įvairių suvaržymų (pvz., karinio režimo represijų) vieni to daryti negali. Tačiau bendrai paėmus, savanorystė visur lieka savanoryste su tomis pačiomis vertybėmis ir idėjomis.

Labai svarbi savanorių motyvacija. Jei, vykdant atranką į projektą Afrikoje, išgirstu kalbant, kaip norisi ten važiuoti ir prisidėti, tačiau Lietuvoje net nekyla toks noras, – tuomet keliu klausimą, ar tikrai norisi savanorystės ir bendradarbiavimo patirties, ar tik nemokamos kelionės. Bet būna ir kitaip. Neseniai atšaukus projektą Ganoje vienos dalyvės klausiau, ar ji važiuotų į tos pačios srities projektą kitur, tarkim, į Baltarusiją. Išgirdau stiprų ir užtikrintą „taip“: žmogus nori važiuoti dėl veiklos, tikslinių rezultatų, o ne dėl šalies. Žinoma, noras pažinti tolimesnius kraštus nėra blogis savaime, tačiau leidžiantis į savanorystės paieškas rekomenduoju dar kartą pergalvoti savo motyvaciją ir nuoširdžiai savęs paklausti: ar prisijungčiau, jei projektas vyktų Lietuvoje? Ar važiuočiau, jei su savimi neturėčiau fotoaparato ar telefono su kamera? Ar tikrai galiu suteikti organizacijai naudingų žinių? Ar tikiu, kad partnerystė duos abipusės naudos? Ar atskiriu savanorystę nuo turizmo? Ar manau, kad esu daug geresnis negu bendruomenė, į kurią vykstu?

Yra tokia sąvoka „savanorystės turizmas“ (angl. volunteering tourism, sutr. voluntourism), reiškianti norą paturistauti, apsimetant savanoriu arba niekam nereikalingų, bet nuotraukose gražiai atrodančių veiklų vykdymą. Organizacijos-partnerės, su kuriomis dirbu, tikrai neieško tokių „gelbėtojų“, tušinukų dalintojų ar mokytojų, aiškinančių, kaip teisingai gyventi. Ypač tai galioja bene labiausiai stigmatizuojamam Afrikos žemynui (Afrika – ne šalis!). Gaunu kalną anketų, kurių skiltyje „Kodėl nori dalyvauti projekte?“ rašoma apie žaidimus su tais vargšais vaikais ar vietinių žmonių mokymą ir gelbėjimą, nors projektui ieškomas, pvz., asmuo, išmanantis rinkodarą ir sąžiningos prekybos reikalus. Ar taip pat mąstytume, jei pas mus atvykę kolegos iš, tarkim, Nigerijos, matytų tik mūsų alkoholizmo ir savižudybių statistiką ir atvyktų gelbėti Lietuvos savaitės projektui iš už jūrų marių? O po to prirašytų straipsnių apie vaikų teises Lietuvoje, atgyvenusį mąstymą ir egzotiškus papročius. Nebūtume laimingi, ar ne?

Svarbiausia yra suvokti, kad mūsų gyvenimo būdas nėra nei pats teisingiausias, nei geriausias, nei vienintelis.

Prieš vykstant į projektą – ar Latvijoje, ar Indonezijoje – svarbu aiškiai žinoti, ko nori išmokti, ir būti atviram dalytis. Siekti pažinti, o ne kaišioti savo atsivežtą nuomonę ir aiškinti, kas gerai, o kas ne. Iš išvykusių dažnai girdžiu: „Oi, kaip erzina, kai nuolatos kimba“, „Visi į mane žiopso lyg nematę“, „Nieko jie ten apie mus nesupranta“. O mes ar užsieniečio, ar tiesiog kitaip atrodančiojo nelydime nuolatiniu stebėjimu ir šimtais klausimų?

Vykstant į tolimesnius kraštus, prieš kelionę svarbu pasiskaityti apie tautos papročius ir juos gerbti: esate svečias ir vykstate savo noru, tad pagarba vietinėms socialinėms normoms yra absoliučiai būtina. Ypač mažesniuose regionuose: tokios vietovės labai jautrios jūsų, kaip savanorio (atvykėlio iš kitur) elgesiui. Nesijauskite aukščiau nei kiti. Užtenka apsidairyti ir taps aišku, kad esu nei geresnis, nei prastesnis. Nepulkite iškart pateikti savo „eksperto“ nuomonės bet kokiu klausimu nuo politinės sistemos iki maisto skonio. Bandykite suprasti vietinius žmones. Bendraukite.

Labai neteisinga rinktis prioritetinę poziciją. Mano nuomone, vienas skaudžiausių kolonizacijos ir šiuolaikinio rasizmo palikimų – tai dvasios ir minties pavergimas. Kai nuolatos kalama, kad baltasis neva yra geresnis, protingesnis bei išmanesnis, ir atvykstame šviesti, gelbėti ir mokyti – tai jau atsiduoda pašvinkusia žuvimi. Europiečiai, deja, paprastai net nesileidžia į kalbas apie tai, kad reikia ne vadinamosios humanitarinės paramos, o kompensacijos už kolonizaciją. Juk turtingojo pasaulio gerovė didele dalimi sukurta kitų žmonių sunkiu darbu, iš kitų kraštų resursų.

Dažnai sunku išlaikyti blaivų protą, ypač vykstant savanoriauti pirmą kartą už Europos ribų. Žiniasklaidoje pilna istorijų apie žmonijos „gelbėtojus“, skrendančius į Afriką savaitei mokyti alkanų vaikų, dalytis su jais laime. Kartais tokių kelionių nuotraukos balansuoja ant pornografijos ribos. Būna, darbe gaunu laiškų, kuriuose rašoma: „Noriu išvykti savanoriauti į Afriką, nes jau dešimt metų žinau, kad Afrika ir Afrikos vaikai yra mano gyvenimo pašaukimas.“ O žmogus, kuriam jau 24-eri metai, niekad net nebandė savanoriauti su vaikais ir nėra buvęs Afrikoje. Užtat žaviuosi Pietų Amerika, kurioje projektai yra orientuoti į tikslą ir net reklamine prasme nesileidžia į savanorystės turizmo pusę: tik pradėk pasakoti apie gelbėjimus ir švietimus, iškart gausi klausimų, kurie privers nuoširdžiai susimąstyti. Tokiu atveju patarimas yra vienas: kitus vertinkite taip, kaip vertinate save, bendradarbiaukite. Su kolegomis elkitės kaip su kolegomis, nelaikykite jų kvailiais. Savanorystė yra aktyvus, daug laiko ir pastangų reikalaujantis darbas. Širdies taip pat – tik tuomet kartu su bendruomene pasieksite rezultatų.

Prieš vykdama į projektą užsienyje rimtai viską apgalvoju, tikslingai klausiu, kas organizacijai svarbu, kas jiems šiuo metu reikalinga. Bandau susidėlioti, ką galiu padaryti, kaip galiu panaudoti savo žinias ir kontaktus. Bent preliminariai supratusi, ką realiai galiu padaryti, pagalvoju, ar rezultatai liks ir man išvykus.

Mano patarimas svarstantiems savanoriauti – ne svarstyti, o daryti. Kartais girdžiu: „Va, jau penkerius metus galvoju apie savanorystę“ – tai ar namą perki, ar savanoriauji? Tik veikdamas atrasi, pažinsi, suprasi, o pradėti galima Lietuvoje. Nebijokite, jei nudegsite – atvirai sakau, kaip yra visokių žmonių, taip yra ir visokių organizacijų. Nusivylus neverta visko mesti, reikia bandyti kitur ir kitaip. Žinoma, svarbu nepamiršti ir savo atsakomybių, kurias prisiimate tapdamas savanoriu. Būtina pasverti atliktus darbus. Nebijokite klausti, teirautis, eiti į nepatirtas erdves. Man dažnai tekdavo daryti daug naujų dalykų – nuo renginių organizavimo iki spaudos konferencijų – su kuo anksčiau nesu susidūrusi. Aišku, nedrąsu, bet turint patikimą komandą sakydavau sau: na va, tik šįkart ir po to nebereikės. Taip pamažu vis lengviau ir lengviau. Raskite tai, kas jus tikrai domina, motyvuoja, tada pajusite, kad viskas savaime susideda į savo vietas. Vykstant į užsienį, žinokite, kad bus kitaip, nei esate įpratę, tačiau nesistenkite visko sudėlioti į rėmus, nes vis labiau pažįstant naują aplinką jie tik plėsis.“

Žurnalistė, kino specialistė Goda Jurevičiūtė pagal Europos Savanorių programą savanoriavo Indonezijoje, taip pat Palestinoje ir Lietuvos „Carito“ Nuteistųjų kalinimo centre. Pasakoja Goda:

Jei, vykdant atranką į projektą Afrikoje, išgirstu kalbant, kaip norisi ten važiuoti ir prisidėti, tačiau Lietuvoje net nekyla toks noras, – tuomet keliu klausimą, ar tikrai norisi savanorystės ir bendradarbiavimo patirties, ar tik nemokamos kelionės.

„Tikiu drugelio efektu, kurį suprantu kaip idėją, kad visi šiame pasaulyje esame susiję. Nesu tikra, ko tikėjausi iš Indonezijos. Buvau kiek pasimetusi, bet norėjau veikti kažką prasmingo ir naudingo, tad pamačiusi skelbimą apsidžiaugiau ir pateikiau paraišką. O grįžusi pagalvojau, kad nuvažiavau tūkstančius kilometrų, kad kažkur savanoriaučiau, bet juk Lietuvoje taip pat galėčiau daug padaryti. Čia irgi yra pažeidžiamų žmonių, tad susisiekiau su „Caritu“ ir paklausiau, ar jiems reikia pagalbos. Kurį laiką su „Carito“ darbuotojais važinėjau į Pravieniškių pataisos darbų kalėjimą, kur vieną asmenį mokiau rašyti ir skaityti, o vėliau susitikdavau su išėjusiu į laisvę asmeniu, kurį mokiau anglų kalbos. Važiuodama į Palestiną norėjau suprasti, kaip žmonės gyvena okupacijoje ir kaip aš galiu nors truputį prisidėti prie jų kovos. Tad išvažiavau į tremtinių gyvenvietę Betliejuje padėti moteriai, kuri turi raumenų distrofiją.

Dabar manau, kad važiuodama į Indoneziją buvau kiek naivi. Tačiau nuvykusi aiškiai sau pasakiau, kad atvažiavau ne pakeisti vietinių žmonių, o padėsiu tiek, kiek jie patys norės. Projektą rengia indoneziečiai, o aš stengiausi patirti jų gyvenimą, pažinti papročius, netgi laikiausi ramadano (musulmonų pasninko mėnesio), švenčiau Idul Fitri, ėjau į vestuves, su draugais organizavome jų universiteto baigimo šventes.

Nebuvau nusimačiusi konkrečių tikslų, tačiau įtariu, kad visais atvejais daugiau naudos gavau aš nei žmonės, su kuriais dirbau: pramokau kalbų, turiu gilesnį supratimą apie islamą, tų kraštų istoriją. Tos patirtys padeda lengvai nepapulti į stereotipų spąstus. Nigerijos rašytoja Chimamanda Ngozi Adichie yra pasakiusi, kad problema su stereotipais ne ta, kad jie nėra tikri, o kad jie nėra visa istorija (angl. The problem is not that they are untrue, but that they are incomplete). Tai praverčia dirbant žurnalistinį darbą, rašant istorijas.

Indonezijoje projektas nebuvo geras, mano veikla neatrodė labai prasminga, tad naudos pažintine prasme gavau aš, o ne vietos žmonės. Su tuo buvo sunku susitaikyti morališkai. Palestinoje buvo sunku psichologiškai dėl ją persunkusios neteisybės: šie žmonės neturėtų gyventi okupacijoje, čia neturėtų būti kareivių, niekas neturėtų įtariai manęs klausinėti, ką veikiu ar kas aš tokia. Žinoma, nelengvas buvo ir pats darbas: žmogui su raumenų distrofija esi reikalingas 24 valandas per parą. Tačiau juk nevažiuoji savanoriauti, kad būtų lengva. O dėl savanoriavimo „Carite“… Supratau, kad gyvenu burbule: esu apsupta išsilavinusių žmonių, dauguma jų bent svarbiausiais klausimais mąsto panašiai kaip aš. „Caritas“ padėjo iš to rato ištrūkti. Pirmą kartą gyvenime lankiausi kalėjime, bendravau su žmonėmis, kurie kali, ir tais, kurie stengiasi pradėti gyvenimą iš pradžių. Tam reikia kitokios empatijos, tačiau juk žinai, kur eini ir kodėl.

Žmonėms, planuojantiems išvažiuoti savanoriauti, patarčiau žinoti, kur važiuoja. Neįsivaizduoti, kad viskas bus padėta ant lėkštutės. Atsisakyti klaidingo ir žalojančio požiūrio, neva mes žinome geriau ar kad viskas turi vykti tik taip, kaip vyksta Europoje. Žmonės kituose kraštuose turi savus papročius ir, jei investuosi laiko juos pažinti, suprasi, kad viską galima daryti efektyviau ir pasiekti daugiau, nei ketintum iš principo juos keisti. Svarbu įsisąmoninti, kad dirbate kartu. Reikia įsiklausyti, kaip vietiniai žmonės mato problemą, kurią reikia spręsti. Juk jie daug geriau viską išmano nei tu.

Naujas žurnalo "370" numeris jau pakeliui! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.


Šiame straipsnyje: Savanorystėsavanoris370

NAUJAUSI KOMENTARAI

Nieko naujo nepasaket

Nieko naujo nepasaket portretas
As daug domejausi apie savanoryste. Man susidare ispudis, kad dazniausiai tai daro nuotykiu istroske zmones arba kokie nupurze seni daktarai, kuriems gyvenimas per daug nebeidomus. O realiai kiek is tu savanoriu is tieau nori padeti kitiems? Jei isigilini i tai, kas vadinama atjauta kitam zmogui, tai ja galima kultivuoti kas diena ir visur. Aisku, kad yra tikrai geranorisku zmoniu ir organizaciju, tokiu kaip gydytojai be sienu, raudonasis kryzius ir kt.kurios tikrai tai daro is humanisku paskatu. Tos programos, kur dar turi pats susimoketi, tai man skamba kaip nesamone arba tiems, kas iesko nuotykiu.

Šiaip

Šiaip portretas
Pamiršo parašyti jog norint savanoriauti tik noro neužtenka. Dar reikia pakloti ir nemažus pinigus. Todėl gal ir matome visur nuotraukas kur turtyngų tėvelių vaikučiai ir princai ten visokie tik savanoriauja....
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių