Savo noru užsidarė šalčio kameroje: labiausiai erzino ne temperatūra

LRT.lt portalo skaitytojams žurnalistas papasakojo, kaip akimirksniu pasikeitė gyvenimas būnant ekstremaliomis sąlygomis, ir pabrėžė, kad iš proto ten varė visai ne šaltis.

„Mano asmeninis tikslas buvo išbūti 24 valandas, o iš tiesų pavyko ištverti 15 val. per tris paras. Nors iš pradžių planavau kitaip, gavau patarimą nenerti stačia galva į šalčio vandenyną, o jį prisijaukinti palaipsniui. Pirmą dieną praleidau apie 1,5 val., antrą – apie 2 val., o trečią pavyko ištverti 9 val.“ – apie eksperimentą, į kurį leidosi savo noru, pasakoja D. Malinovskis.

Paklaustas, koks jausmas yra būti 50 laipsnių šaltyje, pašnekovas tikino, jog vos įėjus į kamerą pradeda gelti veidą, nors ir dėvima veido kaukė. „Buvau labai šiltai apsirengęs – keli sluoksniai termodrabužių, turėjau puikią pūkinę alpinistinę striukę, man buvo visiškai šilta, bet tas šaltis vis tiek atrasdavo landų, kaip prasiskverbti. Norint atlikti kokį nors veiksmą rankomis, reikėjo nuimti viršutinę pirštinę. Ranka iškart nepradėdavo šalti, bet vėliau reikėjo labai daug laiko šilumai atgauti“, – pasakoja ekstremalas.

Ir vis dėlto, D. Malinovskio teigimu, šaltis ten – ne labiausiai erzinantis dalykas. „Mane asmeniškai jau po gero pusvalandžio labiau nervinti imdavo maišytuvų, galingų pūtiklių ūžesys, kuris tiesiog skverbėsi į pasąmonę. Buvo tokia akimirka, kai vienas pagrindinių projekto dalyvių, alpinistas, prašė organizatorių bent pusvalandžiui ar penkiolikai minučių išjungti maišytuvus, nes ištverti tą triukšmą buvo sunku psichologiškai“, – prisimena žurnalistas.

Tačiau išjungti maišytuvų daugiau nei keliolikai minučių nebuvo galima – būtent jie ir palaikė itin žemą patalpos temperatūrą, o jiems neveikiant kamera imdavo šilti akimirksniu.

Asmeninio archyvo nuotr.

Priminė įkalinimo įstaigą

Be jokio pasiruošimo eksperimente dalyvavęs D. Malinovskis pripažįsta, jog viena esminių klaidų buvo neapmąstytas planas, kaip leisti laiką kameroje.

„Aš, deja, nebuvau sugalvojęs, ką ten veiksiu. Bet kiti projekto dalyviai sumanė sau priimtinų pramogų. Pagrindinis dalyvis Guinesso rekordininkas Valerjanas Romanovskis ryžosi kitais metais pasiekti dar vieną Guinesso rekordą – per 4 paras numinti 1000 km Jakutijoje, todėl jis važinėjo dviračiais (kameroje turėjo net 5), skaitė knygas, bandė fiziškai dirbti, pvz., skaptuoti ledą. Vyrukai bandė galynėtis tarpusavyje, kad sušiltų.

Aš tiesiog labai daug vaikščiojau ir jaučiausi kaip kalinys. Manau, pojūčiai prilygsta įkalinimo vietai: uždara patalpa, beveik tuščia. Tiesiog vaikščiojom rateliu kartas nuo karto keisdami kryptį. Man atrodo, kiekvienas, įžengęs į tą kamerą, automatiškai panerdavo į savo pasąmonę. Aš bandžiau mintyse dainuoti, eilėraščius deklamuoti, nes iš tiesų laikas slinko labai labai lėtai“, – tvirtino eksperimento dalyvis.

Patalpa, kurioje D. Malinovskis praleido 15 val., o tikrieji projekto dalyviai – net keturias paras, anot pašnekovo, primena didelę operacinę – visi paviršiai metaliniai. Betoninės grindys padengtos maždaug 20 cm sniego, sunkvežimiu atvežto iš kalnų, sluoksniu. Būtent sniegas labai palengvino keturias paras kameroje buvusių eksperimento dalyvių gyvenimą.

„Vyrukai iš vienos išgyvenimo mokyklos padarė sniego urvą, kuriame visas tas keturias paras jie ir kiti projekto dalyviai pakaitomis miegojo. Paaiškėjo, kad sniego urvas puikiai pasitarnavo, nes jo viduje temperatūra buvo apie dešimt laipsnių šalčio. Antrą ir trečią eksperimento parą sniego paviršius suledėjo, sukietėjo, tai labai padėjo išlaikyti šilumą. Pats buvau įlindęs – su šiltu miegmaišiu ten miegok ir miegok“, – tikina D. Malinovskis.

Anot žurnalisto, tokiame šaltyje sulėtėja visi vidiniai organizmo procesai. „Žinoma, visiems smalsu sužinoti apie tualetą. Ten buvo tam skirta atskira patalpėlė, bet iš esmės į tualetą eiti nesinorėjo, nes organizmas viską taip pristabdo, kad kelias dienas virškinimas tiesiog sustoja.

Labai įdomūs dalykai vyksta su termoreguliacija ir vidiniu šilumos paskleidimu. Jau išėję iš kameros miegojome projekto vadovo namuose. Sekmadienį, kai Valerjanas pabudo, paaiškėjo, kad čiužinys buvo visiškai šlapias – kūnas dar nebuvo supratęs, kad viskas baigėsi ir gamino perteklinį šilumos kiekį“, – tvirtina žurnalistas.

Keičiasi net valgymo būdas

D. Malinovskis pasakoja, kad būnant ekstremaliame šaltyje keičiasi ir valgymo procesas, kuris iš pradžių net sukelia baimę. „Viskas prišąla prie lūpų. Pirminė kūno reakcija yra šokas: valgai, viskas prilimpa ir tu galvoji, kas dabar bus, ar viskas baigsis operacija? Pasirodo, reikia išmanyti valgymo techniką. Dantyse prilaikant gabaliuką, ant jo reikia kvėpuoti šiltą orą, maistas sušyla ir gali jį praryti. Bet reikia atrasti balansą, nes ilgai kvėpuojant nosimi, prarandi labai daug energijos, ir ji gali nušalti. Bet iš tiesų labai skanu, prarijus gabaliuką pradedi jausti, kaip apima šiluma“, – kalba žurnalistas.

Eksperimento dalyvių racioną daugiausia sudarė šaldyta mėsa ir žuvis. Kaip tokiomis sąlygomis reikėtų maitintis, Guinesso rekordininkas V. Romanovskis sužinojo iš Jakutijos gyventojų – kai jie eina į medžioklę ar žvejybą, su savimi nešasi šaldytą mėsą ir žuvį, ją skaptuoja mažais gabaliukais, drožlėmis ir jas valgo. O likus kelioms dienoms iki eksperimento, V. Romanovskis sužinojo apie ypatingų savybių turinčią žuvį.

„Krokuvoje Valerjanas susipažino su vienu kazachu, kuris prasitarė, kad eršketas turi ypatingai šildančių savybių. Ir iš tiesų projekto metu Valerjanui suvalgius keletą drožlių pasidarė taip šilta, kad jis nusiėmė pirštines ir būdamas visiškai plikomis rankomis mynė dviratį trisdešimt minučių“, – pažymi žurnalistas.

Eksperimentą nutraukti anksčiau privertė batai

„Kad jau laikas išeiti, supratau tada, kai pradėjo šalti kojų pirštai. Įpusėjus išbūtam laikui supratau, kad esu labai pavargęs. Man tikrai nepavyks atsilaikyti visą naktį, nes visų pirma neturėčiau kur nakvoti – miego vietos buvo skirtos tikriesiems dalyviams. Neturėjau savo miegmaišio ir supratau, kad man tiesiog reikėtų pravaikščioti visą naktį, nors tai buvo visiškai nerealu.

Antra, aš turėjau skolintą avalynę. Kalbame apie padėvėtus, daug mačiusius batus. Man pradėjo šalti pirštų galiukai. Iš pradžių bandžiau judinti pirštus. Tada trumpam išėjau, apsimoviau storesnes kojines. Tai irgi nepadėjo. Bet aš nepasidaviau, bandžiau tokius pašiltukus, bet ir tai nesuveikė“, – prisimena D. Malinovskis.

Kad eksperimento tęsti nebegalės, žurnalistas sužinojo iš dalyvius stebėjusių termovizijos specialistų.

„Viso eksperimento metu buvo atliekami tyrimai: termovizine kamera buvo skenuojami žmonės, pagal spalvas matėsi, kiek šilumos jie išspinduliuoja.

Mano batai buvo kaip du kaminai. Šiluma ėjo tiesiog velnišku greičiu. Kai mano batų nuotraukas pamatė termovizijos specialistai, jie pasakė, kad man reikia kuo greičiau keisti batus arba baigti eksperimentą, jei nenoriu nušalti pirštų vien dėl smalsumo. Tai buvo vienas teisingiausių sprendimų“, – įsitikinęs D. Malinovskis, ateityje neatmetantis galimybės dalyvauti panašiame nuotykyje.