Silpnaregio atlikėjo svajonės – akių operacija ir Brodvėjus

Atlikėją Gražvydą Sidiniauską televizijos žiūrovai jau matė ne viename projekte. Jis laimėjo trečią vietą LNK konkurse „2 minutės šlovės“, sužibėjo LRT „Dainų dainoje“, TV3 „Chorų karuose“, „Eurovizijos“ atrankose, o dabar sieks LNK „Lietuvos balso“ karūnos.

Silpnaregis vaikinas purtosi vargšelio etiketės ir laukia ne užuojautos, o palaikymo jo atliekamai ir kuriamai muzikai. Nuo mažens pamilęs muziką G. Sidiniauskas rimčiau jos link pasuko mokydamasis Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje – prasidėjo konkursai, kūryba, atskriejo kvietimas mokytis pas kompozitorių Giedrių Kuprevičių Kaune, būdamas 15-os nukeliavo į sostinę mokytis Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, vėliau pasuko į į Stasio Šimkaus konservatoriją Klaipėdoje. Visgi nesėkmingai susimaišius gyvenimo kortoms konservatorija liko nebaigta, tačiau svajonės gyventi muzika neužbrauktos.

„Gal ir banali frazė, bet noriu išbandyti save, pasirodyti kitoks vokaliai, o „Lietuvos balsas“ man patinka tuo, kad čia nėra depresijos. Ir žinoma, noriu laimėti“, – „TV dienai“ sakė atlikėjas prasitaręs, kad rudenį LNK pasirodysiančio projekto laimėjimą skirtų akių operacijai.

– Kaip vieną tikslų, dėl ko einate į „Lietuvos balsą“, įvardijate akių operaciją...

– Taip, norėčiau akių operacijos, kurią numatau Portlande, JAV, bet jai trūksta pinigų. Nors gaučiau pusę finansavimo, trūksta apie 10 tūkst. eurų. Tikiuosi projekte juos laimėti.

– Ką jums tokia operacija reikštų?

– Žadama pagerinti mano regėjimą apie 10 proc. Dabar matau apie 15 proc. Operacija reikštų, kad realiai galėčiau laisvai naudotis kompiuteriu, normaliai matyti telefoną, ne kaip dabar – kone priglaudęs akis prie ekrano, taip pat vairuoti, pvz., motociklą.

– Nebandėte ieškoti kitų kelių operacijai apmokėti?

– Bandžiau ir būčiau gavęs, bet susiklostė sunkus gyvenimo laikotarpis: gyvenau studijoje, kur repetavau su grupe, prisidėjo finansinės problemos, įnikau į savęs gailėjimą ir „dreifavau“. Dėl to praleidau progą operuotis. Išsikapsčiau savo jėgomis ir padedamas gero draugo, atsitiesiau ir dabar bandau atsigriebti už šį depresijos laikotarpį.

Svajoju dirbti Brodvėjuje, o jei ne ten, tai bent įsisukti į muzikos industriją Los Andžele.

Anksčiau jus globojo smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris. O dabar turite saugų sparną?

– Taip, dar nuo „Chorų karų“ dirbu su Stano. Pradėjau suprasti, koks turėtų būti mano muzikinis kelias. M. Švėgžda dėjo vilčių į mane kaip į akademinės, profesionaliosios muzikos atlikėją. Tai man suprantama, žinių ant pečių nenešioju – naudoju savo kuriamai muzikai, bet nenorėjau tęsti, man artimiau pasirodė kurti kokybišką popmuziką, elektroninę muziką. Dėl to džiaugiuosi, kad Stano atsirado mano gyvenime. Žinau ir tai, kad be tokių projekto kaip „Lietuvos balsas“, „X Faktorius“ ir kt., gerokai sunkiau žengti žinomumo link. Tad jei ir nelaimėsiu projekto, jau pats dalyvavimas yra naudingas. Aš myliu muziką, ji – mano gyvenimas, be to, dabar nebeįsivaizduoju, kaip be jos galėčiau pragyventi.

– Pragyvenate iš muzikos?

– Gaunu neįgaliojo pašalpą, bet sezono metu – taip, galiu pragyventi iš muzikos ir net išvažiuoti pakeliauti. Su „Delfinais“ važiuoju į miestų šventes, taip pat būna privačių švenčių – ne vestuvių, daugiausia – įmonių renginių, pobūvių, ambasadų kvietimų. Jose ne tik dainuoju, bet ir groju fortepijonu.

– Turite grupę?

– Anksčiau turėjau, sukūriau šešias dainas, buvo įvairių planų, bet taip jau nutiko, kad ji iširo. Dabar esu vienas. Supratau, kad dirbti su samdomais muzikantais yra paprasčiau nei išlaikyti grupės dėmesį.

– Save matote kaip popmuzikos atlikėją?

– Rimtos ir kokybiškos popmuzikos atlikėją. Dalyvavau ir tokiuose projektuose kaip „Lietuvos garbė“, TV3 liepos 6-osios šventėje, patriotiškuose renginiuose, bet man artimiausias soul, funk stilius, džiazas.

– Kas jums yra muzikiniai autoritetai?

– Labai vertinu Céline Dion, Michaelą Bublé, Edą Sheeraną. Iš lietuvių man imponuoja Evelina Sašenko – tiek jos balsas, tiek pasiekimai – aukštumoje. Patinka Jazzu kuriama „crazy“ muzika, ir aš pats į tokį stilių orientuojuosi. Iš vyrų vokalų labai vertinu Jeronimą Milių, patinka „Thundertale“ tekstai, jėga.

– Dėmesys jus labiau džiugina ar vargina?

– Man patinka matyti save televizijos ekrane, man patinka dėmesys, būti draugų būryje, eiti į karaokę. Dėl to net turėjau problemų su antrąja puse, tiesa, jau buvusia, nes mano noras būti šurmulyje pastūmėjo santykius į baigtį. Bet dabar noriu atsilakstyti, kilti į aukštumas, o meilė ateis, kai bus laikas.

– Užsiminėte nenorįs būti laikomas gyvenimo nuskriaustu žmogumi. Pats jaučiate, kad aplinkinių požiūris į žmogų su negalia keičiasi?

– Mane neretai pristato kaip aklą. Nesu aklas ir, po velniais, neseniai nusipirkau dviratį, po ketverių metų pertraukos vėl pradėjau juo važinėti. Močiutei siaubas, bet raminu – juk ir anksčiau važinėjau, be to, Vilniuje atsirado daugiau dviračių takų, smagu. Norėtųsi, kad ir televizijoje būtų akcentuojamas mano balsas – jis juk svarbiausias, o aš pasistengsiu padaryti, ką galiu geriausia. Vaikystėje dėl regėjimo tikrai teko patirti patyčių, bet jaučiu, kad požiūris keičiasi, o aš, būdamas televizijoje, kalbėdamas apie tai, stengiuosi prisidėti prie to. Žinoma, yra būrelis tų, kurie lieja savo pyktį ant visų, bet man tokių žmonių komentarai nerūpi.

– Kokie garsai jums suteikia laimės, saugumo jausmą?

– Man didelį malonumą suteikia tobuli muzikos garsai, techniškos, tobulos natos. Be galo mėgstu orkestro muziką, leidžia pajusti kažkokį didingumą savyje, teko ir pačiam atlikti dainų orkestru – jausmas nepakartojamas, esi lyg karvedys, generolas, pasitikintis savimi. Labai nemėgstu miesto triukšmo, o pozityvių jausmų suteikia audros, vėjo garsai.

– Muziką irgi audringą kuriate?

– Taip, esu dramatiškas žmogus, mano muzika gana melancholiška, vaizdinga, galinti „nunešti stogą“, jausminga. Nežinau, kaip apibrėžti savo stilių, nes jis kažkoks kitoks. Pvz., banali liaudies daina apie karą, dėl mylimojo nerimaujančią merginą, modernizuota palikus folk elementus ir atliekama specifiniu vokalu, panašiu į girdimą Afrikos liaudies dainose. Taip pat stengiuosi įterpti klasikos dermių.

– Prieš kelerius metus atvirai dėstėte ambicijas išvykti į Vakarus ir ten kurti karjerą, įsitvirtinti Holivude. Užmojai pasikeitė?

– Ne, toliau svajoju apie tai. Jei pavyks, pradėsiu nuo Olandijos. Maestro Kęstutis Antanėlis yra pakvietęs mane dainuoti savo sukurtoje operoje „Peras Giuntas“, vienoje scenoje su žymiu švedų atlikėju Rogeriu Pontare. Mokausi, laukiu, kada pavyks įgyvendinti projektą – tai galėtų būti puikus startas. Jau trečius metus mane kviečia į „Lions“ rengiamą pasaulinį aklųjų festivalį „Sounds from the Heart“, kurių vieną esu laimėjęs. Tai taip pat atkreipia dėmesį. Esu užsibrėžęs kasmet eiti į „Eurovizijos“ atrankas. Ir žinoma, svajoju dirbti Brodvėjuje, o jei ne ten, tai bent įsisukti į muzikos industriją Los Andžele.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
jaunuoli niekada nepasiduok tegul lydi tave sėkmė

Gedas

Gedas portretas
Šaunuolis Gražvydai,sėkmės tau didelės ☺
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių