Svečiuose pas masajus: kiek karvių kainuoja baltoji moteris

Spalvingi drabužiai, daugybė papuošalų – masajų moterys išties įspūdingos. Šios klajoklių genties atstovių gyvenimas surikiuotas pagal ilgus šimtmečius nekintančias tradicijas, kurios – ne menkesnis iššūkis nei nesvetinga Rytų Afrikos gamta.

Parodomoji gyvenimo dalis

Pažintį su masajais pradedame vos atvykę į Kenijos sostinę Nairobį. Mūsų taikiklyje – muziejus "Bomas of Kenya" po atviru dangumi. Tai kažkas panašaus į lietuviškąjį Rumšiškių liaudies buities muziejų. Vaikštai po didžiulę, gražiai sutvarkytą parko teritoriją ir apžiūri, kaip atrodo 42-iejų Kenijoje gyvenančių tautų būstai.

Blykst fotoaparatu prie Pirmosios žmonos trobelės. Žiū – ir Antrosios dūminukė, kiek tolėliau – Trečiosios… Trobelės gražios, tarsi iš Smurfų kaimelio, o štai apie masajų moterų gyvenimą nieko gražaus pasakyti negaliu.

Taip, jos įspūdingos, ryškios, visada įstabiais savo juvelyrikos dirbiniais pasipuošusios, bet... senųjų genties tradicijų vergės. Bandau save įsivaizduoti masajų moterimi. Cha... Neturiu dviejų apatinių dantų (gyvybės tarpelis nelaimės atveju skysčiams sutekėti). Rytais geriu ne kavą, bet pieno ir šviežiai nuleisto gyvulių kraujo mišinį. Po to skubu ne prie kompiuterio, bet į netoliese stūksantį Kleboniškio mišką rinkti žabų laužui, ieškoti geriamojo vandens, o grįžusi – melžti karvių, dar šiltu jų mėšlu (ir kitų gerų dalykų mišiniu) lipdyti nebaigtos trobos, virti pietus...

O kai iš nuovargio nebegaliu pavilkti kojų, įsitaisau tiesiog ant žemės ir nugrimztu į protėvių meno dausas: veriu keisčiausius ir sudėtingiausius spalvotų karoliukų papuošalus, kurių technikos paslaptys moterų perduodamos iš lūpų į lūpas. Bet tai tik gražioji, plika turisto akimi matoma masajų moterų gyvenimo dalis.

Žiaurios tradicijos aukos

Emorata – taip masajų kalba vadinama tiek vyrų, tiek moterų genitalijų apipjaustymo ceremonija. Kada ją atlikti mergaitėms, nusprendžia tėvai. Jos apipjaustomos iš mėšlo krėstos trobos viduje. Kad operuojanti moteris geriau matytų, stoge išmušama skylė. Aštriai išgaląstu metalo gabalu be jokios anestezijos išpjaunamas klitoris, kad jauna moteris prarastų bet kokį malonumą seksualinės sueities metu ir, anot senolių, negalėtų sukti į kairę.

Šalia jos trobos emorata dainas dainuoja visa tai jau iškentusios, bet dar netekėjusios merginos. Kantriai atlaikiusi skausmus mergaitė būna pasirengusi suaugusiųjų gyvenimui. Drėgna ožkos odos skiautė perjuosiama per sužeistą vietą ir sėdmenis, pritvirtinama prie juosmens. Vėliau mergaitė iš tėvų ir susirinkusių svečių gauna daug dovanų: telyčaitę, avį ar ožką, pilnus pieno kalebasus ir karvės uodegą jiems plauti.

Nors ši procedūra mūsų laikais kelia daug diskusijų – apipjaustytoms moterims tenka kęsti didžiulius skausmus (ypač šlapinantis), dalis jų tiesiog neišgyvena dėl kraujo užkrėtimo, oficialiai ji uždrausta tiek Kenijoje, tiek Tanzanijoje, apipjaustymas Rytų Afrikos gentyse vis dar gajus. Ypač toliau nuo miestų, nuo civilizacijos nutolusiuose kaimuose, kur masajų vyrai atsisako vesti neapipjaustytą nuotaką ar pasiūlo už ją daug mažesnę gyvulių kainą. O taip, gyvulių augintojų gentyse moters vertė matuojama galvijais!

Štai kodėl pats gražiausias masajų mergaičių gyvenimas yra iki apipjaustymo. Jos padeda motinoms taisyti šiaudinius stogus, lipdo mėšlu sienų skyles, prižiūri galvijų mažylius, gamina maistą, plauna kalebasus (indus pienui laikyti), žaidžia su jaunesniais broliais ir seserimis. 9–12 metų mergaitės ima gražintis, puoštis karoliukų papuošalais, teptis raudonos ochros ir taukų kremu, o akis ryškina iš laužo ištrauktais angliukais. Jei mergaitė lytiškai subrendusi, ji gali žaisti ir meilės žaidimus su masajų kariais – tik neprisižaisti! Mat jei pastotų, užtrauktų didelę gėdą visai jos šeimai, o gimęs kūdikis niekada nepriklausytų tikrajai motinai – greičiau jos tėvui.

Turi ištverti stojiškai

Apėję vieną į kitą panašių trobelių ekspoziciją, skubame į pagrindinį komplekso "Bomas of Kenya" statinį. Stebime masajų genties dainuojamąjį ir šokamąjį paveldą pristatančius "Bomas of Kenya" šokėjus.

Akys nemeluoja! Scenoje – emorata, įšventinimo į vyrus ritualas. Sunerimęs šokėjas iki pusės uždengiamas languota skara, po kuria genties šamaną vaidinantis vyrukas kažką demonstratyviai nurėžia aštriu peiliu, tada uždeda karvės odos tvarstį, o vargšelis (šokėjas) po apipjaustymo procedūros vos begali paeiti. Klibinkščiuoja draugų prilaikomas...

Pranešėja pasakoja, kad apipjaustymo ceremoniją 12–13 metų berniukai turi ištverti stojiškai – net kančios išraiška veide užtrauktų gėdą. Tokiai ceremonijai surenkama panašaus amžiaus berniukų grupė iš aplinkinių kaimų. Jie turi pasirinkti krikštatėvius – stiprius, drąsius, kaime gerbiamus vyrus. Krikštatėviai per visą ceremoniją stebi savo globotinius ir vėliau nusprendžia, ar šie išlaikė skausmo egzaminą. Beje, vaikai, žinodami, kokios kančios jų laukia, ceremonijai artėjant bando savo tvirtybę įkaitintais lauže virbalais.

Kiekvienas masajų klanas turi specialius žmones, kurie paveldi iš savo tėvų teisę pratęsti jų darbą. Taigi, apipjaustymo apeigas atlieka savotiški vyriškų ar moteriškų reikalų "daktarai" ar "daktarės". Vyrai vadovauja berniukų apipjaustymui, moterys – mergaičių. Prieš ceremoniją berniukai išmaudomi šaltoje upėje (tai vienintelė priemonė nuo skausmo) ir visi iš eilės apipjaustomi vienu peiliu. Tada suguldomi vienas šalia kito, kol kraujas sukrešės, ant atsineštos karvės odos. Skausmui kiek aprimus, kiekvienas krikštatėvis parveda (ar parneša) savo berniuką tėvams. O motinos, klodamos lovas savo vyriškumo egzaminą laikiusiems sūnums, po numestomis karvių odomis – jų patalais – prikiša daug afrikinių alyvmedžių šakelių lapų. Jos tiki, kad taip sumažins skausmą ir pagreitins gijimą.

Mėnuo savanoje

Tada prasideda didžioji šventė, kuri trunka keletą dienų. Visi geria alų, pagamintą iš dešrų medžio vaisių, šoka, dainuoja. Apsigydę žaizdas ir tapę kariais (moranais) – masajai iškeliauja mėnesiui į savaną. Be jokio maisto ir vandens, tik su vienkartine pieno ir kraujo kokteilio doze, ginkluoti ietimis, peiliais, kuokomis.

Keliaudami per savaną jie mokosi išgyventi: susirasti laukinėje gamtoje maisto, apsiginti nuo plėšrių žvėrių, pažinti teritoriją, orientuotis pagal dangaus kūnus. Vyresnieji kariai tuo metu yra savotiški šių berniukų vyriškumo mokytojai. Taikos metu moranų (karių pareiga) apsaugoti savo genties gyvulius nuo kitų genčių vagysčių, didinti bendruomenės gyvulių skaičių (liaudiškai tariant, vogti kitų genčių gyvulius), mat masajai nuoširdžiai tiki – viso pasaulio karvės priklauso jiems!

Keletą metų pabuvęs kariu, gali jau pats mokyti jaunesnius masajus genties istorijos, gyvenimo išminties, ieties ir kitų masajiškų ginklų valdymo technikos. O svarbiausia – gali prašyti tėvo, kad siųstų piršlius į kitą kaimą ir surastų tau nuotaką. Kita vertus, daugelio moranų tėvai jau būna atlikę šį darbą – supiršę savo vaikus vos nuotakai gimus.

Flirtas šokiu

Daugiausia emocingų šūksnių iš turistų, įsijautusių į šokio ir dainų spektaklį, aktoriai sulaukia ne vaidindami masajų gyvenimo scenas, bet pradėję strykčioti į viršų – demonstruodami šokinėjimo šokį (patys masajai jį vadina adumu).

Suformuojamas uždaras ratas, į kurio vidų stoja vienas arba du šokėjai ir šokinėja aukštyn. Vyrukai stengiasi nenusileisti kulnais ant žemės. Kiti riksmais palaiko šokinėjančius – kuo aukščiau iššokama, tuo įspūdingesnis palaikymas. Toks šuolių čempionas gali puikuotis aukštesne socialine padėtimi vietinėje kaimelio bendruomenėje.

"Štai taip, – prieš kiekvieną šokį informuoja pranešėja, – masajų vyrai ir moterys flirtuoja." Matome, kaip vyrai sustoja į liniją ir ritmiškai gieda "ooooooh – yah", kartu leisdami į urzgimą ir kosėjimą panašius garsus, visą jėgą sukoncentruodami į apatinę kūno dalį. Merginos stovi prieš išsipusčiusius tarsi povai kavalierius, atlikdamos tokius pat įtūpstus ir pritaria jų dainavimui aukštu "oiiiiiii….yo"...

Kai kitą rytą kirtę Kenijos ir Tanzanijos sieną jau lekiame Serengečio nacionalinio parko link, matome daug vakarykštės ekskursijos pavyzdžių. Pro atvirus džipo langus šmėžuojantys masajų kaimeliai – tarsi iš "Bomas of Kenya" genčių muziejaus.

Piemenukai nuo gimimo

Iškišę galvas pro džipo langus mojuojame mums "džambo" (suprask, "labas") šaukiantiems mažiems piemenukams. Rodos, vos pradėję vaikščioti tie guvūs masajų vaikiūkščiai jau siunčiami ganyti avių ir veršiukų. Bidzena paskui plačiai pasklidusių ožkų uodegas, ridena sau kokią padangą nusitvėrę (žaisti gi norisi!) Dar visai pypliai, bet jau languotomis skaromis apsigaubę, lazdas su kuokomis išsidrožę. Kol kas jiems nerūpi tėvų problemos, kaip išgyventi. O išgyventi masajams kasmet darosi vis sunkiau.

Uždaros nacionalinių parkų teritorijos, privatūs ūkiai smarkiai apribojo jų ganyklų plotus, tad daugeliui Tanzanijos, Kenijos genčių ne savo noru tenka keisti gyvenimo būdą. Vietos valdžia vykdo įvairius projektus, turinčius padėti masajams suderinti civilizacijos pažangą (pvz., vaikų švietimą) su tradiciniu jų gyvenimo būdu – klajokline gyvulininkyste. Bet… kuo daugiau švietimo, tuo daugiau netvarkos genčių viduje ir mažiau autentiškos kultūros. "Ypač problemiškas mergaičių lavinimas, – vėliau pasakos masajų gidas. – Baigusios mokyklą jos jau nebenori pasilikti savo kaime ir veržiasi į miestą."

Pareiga paklusti vyrui

Masajų šeimoje mergaitė negali tiesiogiai bendrauti su tėvu, apie savo bėdas pirmiausia turi pasikalbėti su motina. Nuo pat gimimo jai skiepijama didžiulė pagarba ir nuolankumas vyresniesiems, ypač tėvui. Motinos vaidmuo – tik visapusiškai paruošti mergaitę ištekėjusios moters gyvenimui, išmokyti gerbti būsimąjį vyrą ir jam paklusti. Deja, ji niekada neturės veiksmų laisvės, nespręs jokių šeimos problemų. Ji gyvens namuose ir mokysis išskirtinai mergaitiškų dalykų – melžti karves, gaminti valgyti, lipdyti trobas, tenkinti vyrą.

Vilką mini, vilkas čia... Juokauju – ne vilkas, o ryškus pulkelis masajų moterų ir merginų. Į jas pažvelgus (o galvas kyščiojam pro besikratančio džipo langus) išsyk matyti, kad šiuose kraštuose galioja kitokie grožio standartai. Labai populiarus ausų spenelių skylių ištempimas, kaip ir auskarų vėrimas į kūną. Ausims pradurti ir ištempti naudojamos pačios įvairiausios natūralios medžiagos: ragai, šakelės, akmenys, dramblio iltys. Didelė skylė, žemai nutįsę ausų spenelių likučiai – gražu iki silpnumo... Net ir mums.

Svarbiausia puošmena

Kadangi papuošalai iš karoliukų – svarbiausia masajų moterų (neretai ir vyrų) kūno puošmena, jos kuria rankdarbius visur. Nairobyje, Masajų turguje, matėme, kaip sukritusios ant plačių skarų jos dirba, rodo savo vėrimo techniką žioplinėjantiems turistams (neįkyriai prašydamos už tokį šou pinigų), o pavargusios – čia pat ilsisi, net miega. Sužinojome, kad visos karoliukų spalvos turi prasmę: balta – taika, mėlyna – vanduo, raudona – karys, kraujas, drąsa…

Iki kinų prekių ekspansijos – taip, patikėkit, netgi masajai žino Aliexpress.com, masajai naudojo vietines žaliavas – t.y. gamindavo baltus karoliukus iš molio, kriauklių, gyvūnų kaulų; juodus ir mėlynus – iš geležies, anglies; raudonus – sėklų, medžio, moliūgų. Dabartiniais laikais žaliavą papuošalų gamybai, netgi masajišką aprangos stilių reprezentuojančias languotas skaras (tiksliau, medžiagą joms siūti) – gudruoliai paprasčiausiai parsisiunčia iš Kinijos.

Sutiktuvių linksmybės

Prieš palikdami Tanzaniją ir jos nacionalinius parkus, prašome gido suorganizuoti viešnagę kokiame nors masajų kaimelyje. "No problem", – ir mes jau sukame (kaip žinoma, ne už dyką) pro svetingus vienos masajų bendruomenės atvertus vartus. Akimirksniu esame apsiaučiami languotomis masajų skaromis, apkabinėjami masyviomis karoliukų puošmenomis tarsi Kalėdų eglutės girliandomis.

Iš pradžių pasigirsta ritualinės sutiktuvių dainos. Vyrai pradeda, moterys atsako. Paskui matome populiarųjį šokinėjimo šokį, atliekamą bendruomenės vyrukų. Įdomiausia dalis prasideda, kai vietinis šuolių čempionas pabando mus įtraukti į masajiškus strykčiojimus.

Po šokių esame kviečiami užsukti į dūminę trobą. Vietos labai nedaug. Vos netrenkiu galvos į molinę lentyną prie langą atstojančios kiaurymės. "Čia net apsisukti nėra kur. Įdomu, kaip jie mylisi?" – nežinia kodėl mintyse pakimba būtent toks "N-14" klausimas. "Tššš!" – tildo tarsi nuspėdamas mano mintis gidas, rodydamas į tiesiai man už nugaros, trobelės gilumoje, miegantį masajų berniuką.

Mintys vėl verčiasi kūlversčiu – o gal iš tiesų čia verda gyvenimas (o ne spektaklis turistams?!), tik apsukrūs šios bendruomenės šviesuoliai (krimtę mokslų kur nors šalies sostinėje) palengvina jį, rengdami turistams pažintines ekskursijas. Ir prasimanydami už tai šiek tiek pinigėlio.

Pakėlė kainą

Masajų gidas veda mus už drėbtinių namų tvoros, kur ant medinių prekystalių tvarkingai išdėliotos iš karoliukų vertos grožybės. Net seilės nutįsta – kaip visko norisi. "Imkite nuo kurio norit stalelio, – aiškina, – nes pelnas, gautas už parduotus rankdarbius, bus padalytas visai kaimelio bendruomenei."

Apžiūrinėdama preciziškai nuvertus rankdarbius šnairomis stebiu senyvo amžiaus moterį skylėtomis ausimis, lūkuriuojančią už akacijų tvoros. Nesitikime, kad rankdarbiai čia bus pigesni nei Nairobio masajų turguje. Bet... Skyliaausės "ekonomistės" išvardyti skaičiai už mūsų prekes – beveik kosminiai. Bandome jiems aiškinti, kad mūsų kelionė dar tik prasidėjo ir todėl negalime kloti tokių sumų! Tada kainos truputį krenta, bet vis dar didelės.

Jau norėtume dingti, bet masajai dar kviečia apžiūrėti vietinių mokyklų. Cha – mokykla skambiai pasakyta! Iš tiesų tai tokia šiaudinė pašiūrė su lenta ir aukų dėžute. Kaip žinoma, aukoti neprivaloma, bet argi atsisakysi įmesti keletą pinigėlių, kai į tave taip meiliai žiūri pulkas smalsių akyčių. Aukojame, kad masajų vaikiukai galėtų siekti mokslo. Iš pradžių – čia, vėliau – nemokamoje artimiausio miestelio mokykloje. O paskui jau kaip Dievas duos.

Atsisveikindama paprašau gido pademonstruoti savo batus. Tai bent modernios technologijos – padai iš automobilio padangų daryti! O finalas daugiau nei netikėtas. Mūsų gidas pusiau rimtai, pusiau juokais siūlosi pirkti mano dukras?! Šiaip, sako, už masajų moterį paklotų apie dešimt karvių, bet už baltąsias nuotakas nė nemirktelėjęs sumokėtų keturiskart daugiau. Rimtu veidu pažadu apsvarstyti pasiūlymą, tuo labai papiktindama jaunėlę Dorotėją.

"Mama, – priekaištauja ji, – čia visai nejuokinga!" Nejuokinga ir man. Tik ką daryti, jei karvės masajų gyvenime – svarbiausias dalykas. Krūva žmonų, pulkas vaikų ir banda karvių vis dar išlieka masajų turtingumo rodikliu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
O kam mūsų kvaišoms tie klitoriai ? Be jų daug geriau.

O man tai

O man tai portretas
įdomu, kodėl jokios pasaulinės organizacijos netaiko tiems laukiniams jokių sankcijų už kasmet išdeginamą savaną, nors lietuvius net už lauko šikinykus kėsinasi bausti? Matyk, tradicijos jų tokios, jiems galima! Ir iš kur Lietuvoj tiek užsimaskavusių masajų, nuolat žolę deginančių? Grįžusios turistės baltų masajukų priveisė, tie ir siautėja, ar kaip?

Anonimas

Anonimas portretas
Visas feministes į ten ištremti greitai suprastu kaip jas Lietuvoje iki tol engė ir diskriminavo...
VISI KOMENTARAI 14

Galerijos

Daugiau straipsnių