Tūkstančio salų šalyje lietuvei sustoja laikas

Persiškų kilimų žinovė, verslininkė ir lektorė Laura Bohne tikina atradusi antruosius namus, kuriuose jos siela dainuoja, o širdis salsta nuo vietos vaizdų ir gardžiausių jogurtinių ledų.

Graikija pavergė širdį

Graikijoje yra daugiau kaip 1,4 tūkst. salų. Kone pustrečio šimto jų, skalaujamų Egėjo, Jonijos ir Viduržemio jūros vandenų, apsuptų žalumos ir tūkstančius skaičiuojančių uolų, – apgyvendintos.

Alyvmedžių lapais nusagstyta, figomis ir pistacijomis kvepianti Graikija yra viena populiariausių turizmo krypčių pasaulyje, o nemaža dalis vietinių save išlaiko būtent iš turizmo. Kaip išsirinkti tą vienintelę salą?

Virtualioje erdvėje apstu rekomendacijų ir nuorodų, brukančių populiariausiųjų dešimtuką: Santorinas, Kreta, Mikonas, Hydra, Kefalonija, Parosas, Korfu, Skiatas, Euboja, Rodas. Nuo pastarosios ir prasidėjo Lauros flirtas su salų karalyste Viduržemio jūroje. Į pirmąją kelionę tąsyk ji leidosi su vos metukų sūnumi.

Nėrusi į 2006-ųjų vasaros nuotykį, L.Bohne neslėpė, kad tąkart ją labiausiai sužavėjo nuoširdus vietinių dėmesys mažyliui. Tai esą buvo vienas iš svertų, lėmusių moters prieraišumą dievų kraštui ir tolimesnių vasaros atostogų maršruto pasirinkimą.

"Jei paklaustumėte, kodėl Graikija, veikiausiai atsakyčiau labai paprastai – ji man tinka. Nesu paviršutinio blizgesio ieškotoja ir mylėtoja. Manęs netenkina grupinės kelionės, kur viskas įskaičiuota ir sunormuota. Aš priklausau tai kategorijai, kuri ne skaičiaus siekia, o stengiasi suprasti šalį. Kaip sako viena mano bičiulė, tik įsigijusi tam tikrą meno kūrinį, tampu tos srities žinove", – kalbėjo pašnekovė.

Burnoje tirpo šventos figos

2008-ųjų vasaros karščiai, nusitęsę iki pat rudens vidurio, įkaitęs marmuras, prie padų limpančios basutės ir netikėta pažintis su Atėnais galutinai pavergė lietuvės širdį.

"Pats miestas truputėlį aptriušęs ir su lengvu chaosu, iš kurio veržiasi neapsakoma didybė. Žmonės? Jie kaip ir lietuviai emigruoja, tačiau jų dvasia kita, todėl paklausti, kur gyvena, sako: aš tik važinėju į Londoną, bet gyvenu tai Atėnuose", – įvertino Laura.

Tolesnių kelionių metu moteris prisijaukino dar daugiau Graikijos salų. Viena pirmųjų buvo Hydra – brangi, be perdėto blizgesio ir itin mėgstama prancūzų turistų.

"Tai vieta, kur nėra automobilių, o visi keliai grįsti akmenimis, – nuo pažinties su šia sala lietuvė peršoko į kitą – Poros salą, kur auga nuostabiausi figų medžiai: – prieš kelerius metus, rugpjūtį, kai termometras kaito nuo 39 laipsnių karščio, o aš kartu su draugais sukoriau ne vieną kilometrą ieškodama laukinio paplūdimio, pirmąkart patyriau tą nuostabų jausmą, kai burnoje tirpsta tik ką nuo medžio, kuris auga pačioje Poseidono šventykloje, nuraškyta figa. Šį ritualą kartoju kaskart aplankiusi salą, tiesa, pirmojo įspūdžio stiprumo patirti nepavyko."

Laura ir Hera

Šią vasarą L. Bohne jaukinosi Eginą. Anot daugumos keliautojų, aplankyti vieną iš trijų didžiausių Sarono įlankos salų tiesiog privaloma, mat ji siūlo daugiausia pramogų, turi nuostabius paplūdimius, vilioja jaukiomis užeigomis, skaniu maistu ir žadą atimančiomis Afajos šventyklos liekanomis.

"Saloje būtina paragauti pistacijų, kurios ten auga giraitėmis. Vietiniai jas paruošia itin skaniai, – L. Bohne prasitarė kilogramą laimės riešutų, gardintų jūros druska, parvežusi mamai. – Niekada neperku suvenyrų. Lauktuvėms vežu to krašto maisto produktų: alyvuogių aliejaus, gero sūrio, kartais vyno. Šį kartą prigriebiau dar ir marinuotų kaparėlių lapelių. Lietuviškoms daržovėms jos suteikia labai gerą skonį."

Atsiplėšusi nuo lagamino turinio, verslininkė grįžo į kelionės pradžią ir pirmąsias dvi dienas, kai termometro stulpelis leido lengviau atsikvėpti, Atėnuose maitino ne skrandį, o išalkusią sielą: "Aplankiusi Akropolio muziejų, šį bei tą pasižymėjau: Hera. V a. pr. m. e. Įprastai – kolona, bet čia... ji laiko sijoną. Galbūt ji turi žengti žingsnį arba jai tiesiog karšta, ir net deivei sijonas prilipo. Ir taip šiame dabartinio žmogaus gyvenime šalia amžinybės dar kartą. Stoviu muziejuje ką tik įžengusi iš karščio vidun ir suvokiu, kad ją visiškai suprantu. Tūkstančius metų vėliau".

"Varginantis" paplūdimys

Po apšilimo Atėnuose moteris su šeima atsidavė Eginos salai ir laikui, kurio nevaržė minučių tikslumu sustyguota dienotvarkė. Rytą pradėdavo apie septintą valadą, o kartu su savimi nuo patalų prigriebtą tingulį išplaudavo sūriu jūros vandeniu.

"Apie pusryčius šiek tiek vėliau. Maistas Graikijoje atskira tema", – ir jau po akimirkos tęsė pasakojimą apie atostogas, kurių didžiąją dalį užėmė, kaip ji juokais sako, varginantis laikas paplūdimyje.

Kas toliau? Vakarienė, kaipmat grąžinusi verslininkę prie gausiai graikiškomis gėrybėmis nukrauto stalo, ir tema, ties kuria ji padėjo intriguojantį tritaškį.

"Ryte vietiniai valgo nedaug, bet saldžiai: graikiškas jogurtas, medus, šiek tiek sezamų sėklų sviesto ir gardūs kepiniai. Šalia viso to – kava, arbata, be kurios neįmanoma per karščius, ir šviežios sultys", – mintimis atsikandusi pusryčių, L. Bohne perėjo prie pietų. Jei lankotės salose, į lėkštę, pasak jos, gula nepriekaištingai ruošta žuvis ir kitos jūrų gėrybės, jei lankotės žemyne – dieviško skonio aviena, jei Atėnuose – viskas, kuo didžiuojasi graikai.

Kiekvienas žmogus turi tam tikrą paskirtį šiame pasaulyje. Vienintelis būdas, kaip susitvarkyti su situacija, kurioje šiandien esame, – ištikus ne vien tik finansinei, bet ir dvasinei krizei, iš naujo atrasti vertybes ir simbolius, kuriuos ilgainiui praradome.

Ledams – griežtai "ne"

Tuo metu lietuvės širdis kaskart smarkiau plakdavo pamačius prekeivius, karščio prie žemės lipdomiems praeiviams siūlančius nuodėmės vertus jogurtinius ledus.

"Visi žino, kad jaučiu jiems silpnybę, visgi šios kelionės metu daviau sau pažadą nežiūrėti į tą pusę", – tvirta ji išliko ir tuomet, kai ėmė pasakoti apie ledus, gardintus ciberžolėmis, chalva, virškinimo problemas sprendžiančiais medžių sakais ar kitais neįprastais prieskoniais.

Atsiplėšusi nuo vietos desertų, L.Bohne ėmė kalbėti apie svarbiausią dienos dalį – vakarienę, kai nusileidus saulei vietiniai mėgaujasi skaniu maistu, naminiu vynu ir gera kompanija.

"Vakarienė neapsieina be "choriatiki" – graikiškų salotų – stambiais gabalais pjaustytų agurkų, pomidorų, alyvuogių, raudonųjų svogūnų, prieskoninių žolelių, fetos sūrio ir, žinoma, tikro alyvuogių aliejaus", – pagal pastarąjį, pasak L.Bohnes, sprendžiama apie vietos kavinių lygį. Todėl kiekvienos jų personalas ant stalų stengiasi patupdyti kuo įmantresnių alyvuogių aliejaus butelių.

"Svečiuojantis Graikijoje, reikia būti plačiai atmerktomis akimis ir nesivaikyti blizgučių, skirtų turistams vilioti. Jei tai ledai, žinokite, kad kuo prasčiau atrodys vežimėlis, tuo skanesnis jo turinys. Kavinės? Žiūrėkite, kad jose būtų lentelė graikų kalba. Nepasigailėsite", – patarimus žarstė moteris.

Anapilin su vynu

"Graikijoje kainos ir kokybės santykis labai viliojantis, todėl kaskart širdis verkia, kai grįžtu namo. Tarkim, nuostabus virtas aštuonkojis – ko gero, skaniausias per pastaruosius metus ragautas patiekalas, man atsiėjo septynis eurus. Ąsotis vietinio vyno – vos penkis," – dėstė keliautoja.

Jau po akimirkos L.Bohne kyštelėjo išmanųjį su nuotrauką, kurioje žmogaus kaulai tarp vyno ir aliejaus butelių. Eksponatas iš Nacionalinio archeologijos muziejaus, pasak jos, – priminimas, kaip kadaise Graikijoje buvo laidojami žmonės.

"Nacionalinis archeologijos muziejus – tiesi klasika, ne išlepęs modernizmas. Salės yra kiek nenusisekusios ir navigacija senojo režimo. Kita vertus, jie gali sau tai leisti, nes turi eksponatus, kurie yra ne apie navigacijos verslą. Vazų ekspozicija – visas aukštas (taip, visas aukštas)... Ir štai staigmena, parodanti, kaipgi buvo laidojama – pomirtiniam gyvenimui būtinas aliejus ir vynas. Jokio paaiškinimo nereikia, nereikia lentelės su aprašymu. Iškart viskas aišku – žmogus mirė nuo alkoholizmo", – smagiai nusikvatojo moteris.

Matykite ženklus

Kelionę L.Bohne baigė Graikijos nacionaliniame operos teatre, Herodes Atticus amfiteatre, stebėdama G.Verdi operą "Trubadūras".

"Čia visas veiksmas yra tarp ugnies ir mėnesienos, tarp aistros liepsnų degančių keturių pagrindinių veikėjų širdyse ir šaltos mėnulio šviesos, kuris apšviečia šaltakraujiškumą. Tačiau pati emocija, publika ir tobulos muzikos skambesys po žvaigždėtu dangum prikaustė prie įkaitusio antikos marmuro. Nepakartojama", – svajingai atsiduso moteris.

Išskirtiniai papuošalai, kuriais pokalbio metu pasipuošė moteris, atkeliavo iš tolimosios Graikijos. Juos kūrė auksinių rankų meistrė L.Bohne draugė, aristokratų palikuonė, visame pasaulyje gerai žinoma juvelyrė Vassiliki Theodorakidi.

"Ji nuo mažens žaidė su auksu, o dabar kuria štai tokius stebuklus. Tai, ko gero, vieninteliai papuošalai, kuriuos nešioju, nes jie atitinka mane", – prisipažino L.Bohne ir prieš akis kyštelėjo ne mažiau nei auskarai puikią savo apyrankę. Ji, pasak verslininkės, amazonių karių naudotų durklų rankenos imitacija.

"Kiekvienas žmogus turi tam tikrą paskirtį šiame pasaulyje. Vienintelis būdas, kaip susitvarkyti su situacija, kurioje šiandien esame, – ištikus ne vien tik finansinei, bet ir dvasinei krizei, iš naujo atrasti vertybes ir simbolius, kuriuos ilgainiui praradome", – dviprasmiškai į amazonių pėdsakus ant savo riešo dirstelėjo L.Bohne.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Aušrinė

Aušrinė portretas
Ačiū už straipsnį! Visada labai norėjau pakeliauti po Graikiją, jos salas, o po p. Lauros pasakojimų noras tik dar labiau sustiprėjo. Nuostabių Jums kelionių, p.Laura!

Kiautoja

Kiautoja portretas
Geras straipsnis. Kitoks rakursas

turist

turist portretas
Puiku! Sekmes!
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių