Ž. Kropaitė – atvirai apie darbą fabrike ir meilę M. Mikutavičiui

O apie ryškiausias visų laikų jos akimirkas ir asmenybes pasakos naujas, jubiliejui skirtas LRT projektas „60 akimirkų“. Jį vesti patikėta vienai universaliausių LRT laidų vedėjų Živilei Kropaitei, sėkmingai besisukančiai tiek televizijos, tiek radijo eteryje.

„Televizija ir radijas man – kaip namas ir neseniai nusipirktas sodo namelis, kurį labai dar reikia apstatyti ir tujas aplink susodinti“, – „TV dienai“ sakė Ž.Kropaitė, kuriai atsakingų pareigų naujame projekte neužtenka – LRT radijuje ji taip pat rengs specialų dokumentinių laidų ciklą „Šeši televizijos dešimtmečiai“.

– Ko žiūrovams tikėtis iš „60 akimirkų“?

– Žiūrovai tegu tikisi visko, ką įdomiausio ir linksmiausio televizija galėjo ir gali pasiūlyt per visus šešiasdešimt gyvavimo metų: istorijų apie žmones, kurie lipa į medį, tikėdamiesi geresnio kadro, netyčia iškrenta iš KTS'o (kilnojamoji studija), vis dar valgo valgykloje, nors eteryje jau pranešinėja jų pavardes... Provokacijų, pašnekovų, kuriuos didesnė problema nutildyti, o ne prakalbinti, ir, aišku, pačios gražiausios muzikos.

Galiu pasakyti, ką išmokau iš radijo vadovo ir kuo labai tikiu: visiems visko gyvenime padalyta po lygiai, tik skirtingai paskirstyta.

Man apskritai atrodo, kad kai eterio žmonės sako, kad „serga“ televizija arba radiju, tai dažnai tos ligos priežastis ir negalėjimas atsitraukti būna susijęs ir su tokiu keistu malonumu kaip „eterio pokštai“, netikėtumai, nesąmonės ar „kliurkos“, kurios būna ir tyčinės, ir netyčinės, ir apie kurias žiūrovai sužino arba nesužino. O čia jau tikrai viską sužinos.

Prie šito konkretaus projekto dirba labai talentingi žmonės – prodiuseriai, režisieriai, operatoriai, turinio kūrėjai – tai žiūrovams reikėtų šeštadienio vakarų laukti atsipalaidavus ir tikintis, kad veido raumenys gali pakrypti į pačias netikėčiausias puses, o labiausiai, žinoma, išsišiepimo.

– Jei ne 60, tai kokias kelias ryškiausias ir jums svarbias LRT akimirkas paminėtumėte?

– Pati nedalyvavau, bet nepriklausomybės atkūrimo laikai man atrodo tokio unikalumo ir įdomumo etapas, kad ima didžiulis pavydas apie juos klausantis, o drauge – pasididžiavimas, kad jie baigėsi ir juos pakeitė kiti, ne mažiau įdomūs, bet sveikesni etapai.

Man asmeniškai ypač svarbus buvo praėjusių metų radijo 90-mečio koncertas – po jo jau nebe taip ir lengvai suskaičiuoju, kiek koncertų teko vesti, nors tas tiesioginis jubiliejinis „Žalgirio“ arenoje turbūt apskritai buvo pirmas vestas rimtesnis koncertas.

Išties nėra labai lengva suskaičiuoti tas akimirkas: nuo tos, kai pirmąkart praktikos vadovei parodžiau pirmojo interviu klausimus ir ji sakė, kad „nėra turėjusi studentės, kurios klausimų nereikėtų koreguoti“, iki, pavyzdžiui, klausytojos laiško, kuriame ji prašė padėti sužinoti, kaip patekti į hospisą ir kur prieš mirtį nusipirkti peruką, o mes turėjome visus įrankius ir jautrumo jai atsakyti.

– Koks repertuaras sudarytų jūsų asmeninį Aukso fondą?

Klausytoja prašė padėti sužinoti, kaip patekti į hospisą ir kur prieš mirtį nusipirkti peruką, o mes turėjome visus įrankius ir jautrumo jai atsakyti.

– Kaip nėra neįprasta mano kartai, vaikystėje augau su „Keistuoliais“, paauglystėje – su bardais, paskui – U2, „Radiohead“. Grupės „Brainstorm“ laukdavome su tortais prie komercinių radijo stočių durų, o Marijoną Mikutavičių, žinoma, kad buvau įsimylėjusi. Kai namie dar net nebuvo interneto, į „flopiką“ įrašydavau jam laiškus, kad tėtis nusineštų į darbą ir e. paštu išsiųstų, o tėtis, kaip vėliau paaiškėjo, iš gėdos taip ir palikdavo juos „flopike“.

Nina Simone, „Kings of Leon“, ir dar daug kas man patinka, o pastaruoju metu itin traukia įvairios popsiškos saldžios baladės, nuo Rufus Wainwrighto iki „Nothing But Thieves“.

– Esate užsiminusi, kad nuo darbo televizijoje anksčiau baidė „nereikalingumo“ baimė. Visgi, atrodo, televizija jus vis labiau įsuka. Baimė išnyko? O gal atsiranda kitokių?

– Atsiranda, žinoma, atsiranda. Tik dabar norisi pirmiausia ką nors rimtesnio nuveikti toje televizijoje, o tada kalbėti apie baimes. Man įdomiausia, kai aplink – daug talentingesnių, įdomesnių, labiau prityrusių nei aš žmonių, taigi kur tokių didžiausia koncentracija, ten kažkaip vis ir atsiduriu, nepaisant ankstesnių baimių ar išankstinių nusistatymų.

– Kaip pristatytumėte LRT žmogui iš Šiaurės Korėjos?

– Sakyčiau, kad tai tokia televizija, kuriai dar tik šešiasdešimt metų ir kuri didesniąją šio laikotarpio dalį veikė panašiai, kaip dabar veikia Šiaurės Korėjos televizija, bet kuri, alternatyvioje realybėje „Šiaurės Korėjai tapus Pietų“, nesąmoningai dideliais žingsniais pasivijo ir net kai kuriais atvejais pralenkė pačią Pietų Korėją. Po jos studiją važinėja robotai, nors jos kai kurie koridoriai dar tinkami filmams apie pabėgimus iš Šiaurės Korėjos filmuoti.

– O kuo ypatingas LRT radijo dokumentinių laidų ciklas „Šeši televizijos dešimtmečiai“?

– Radijo dokumentikos ypatingumas, kad Lietuvoje, priešingai nei Lenkijoje ar Čekijoje, nėra radijo dokumentikos mokyklos, bet žmonės, t. y. LRT radijo darbuotojai, „iš klausos“ išmoko ją „gaminti“: montuoti, kaišioti muziką, klausydamiesi DW, BBC ar Naujosios Zelandijos visuomeninio transliuotojo.