Didžiausias 91-erių Amerikos lietuvės rūpestis – neprarasti vairavimo teisių

Pašėlusi močiutė Amerikos gatvėse – taip „Emigrantai“ pristato naujo pasakojimo iš JAV heroję Salomėją Daulys. Ši Čikagoje gyvenanti lietuvė, nors ir būdama solidaus amžiaus – 91 metų, vis dar vairuoja automobilį ir net neketina sustoti. Spausti „gazo“ pedalą ir savarankiškai keliauti ten, kur pati užsigeidžia, Salomėjai yra didžiausias ir bene vienintelis gyvenime likęs malonumas. Na, dar ji mėgsta valgyti rūkytą dešrytę, žiūrėti televizorių ir dalinti labdarą sunkiau gyvenantiems.

„Aną dieną net verkiau su drauge kalbėdama. Ji tai jau, žinoma, sėdi ir niekur neišeina, bet jei aš negalėsiu vairuoti, tai nežinau, kas mane prižiūrės, kas man atveš valgyti. Tas mane gąsdina. Aš vis tiek noriu kuo ilgiausiai čia [savo namuose] būti ir kuo ilgiausiai vairuoti“, – sako moteris.

Salomėja yra dipukė – taip vadinami per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo iš Lietuvos į Ameriką išvykę asmenys. Čikagoje ji jau 70 metų – nuo 1947-ųjų. Bėgdama nuo karo baisybių nusiaubtos Europos, Amerikoje Salomėja kardinaliai pakeitė savo gyvenimą. Iš Dievui atsidavusios vienuolės tapo šeimos moterimi, susituokė, užaugino du vaikus. Ir visą gyvenimą sunkiai dirbo, net buvo toks laikas, kai skaičiuodavo centus.

Man, kaimietei ir vaikiškai dar galvojančiai, Amerika buvo kažkas stebuklingo, nuostabaus.

Nors didžiąją gyvenimo dalį ji praleido Amerikoje, visą laiką save vadino ir tebevadina lietuve. Savo tautybe ji didžiuojasi labiau už bet ką kitą. Kalbėdama apie Lietuvą ji visada graudinasi ir meldžia aukščiausiojo, kad gyvenime dar pasitaikytų galimybė nukeliauti į gimtinę.

„Manėme, kad Amerika auksu išklota, kad čia viskas gerai, viskas gražu. Taip, su tokia mintimi ir važiavome. Juolab kad dar stovykloje būnant Amerika siuntė mums maistą. [...] Man, kaimietei ir vaikiškai dar galvojančiai, Amerika buvo kažkas stebuklingo, nuostabaus“, – apie lūkesčius prieš kelionę į JAV kalba Salomėja.

Teko kasti apkasus

Savo gyvenimo istoriją Salomėja atsimena su menkiausiomis detalėmis, su tiksliomis datomis ir net pavardėmis. Tos dienos, kai ji su kitomis jaunutėmis vienuolėmis iš Lietuvos nusprendė bėgti į Vakarus, jai iki šiol labai dažnai sapnuojasi.

„Nuvežė mus į vieną mokyklą, ten buvo šiaudinių čiužinių. Mus paguldė, kitą rytą davė kavos ir išvarė kasti apkasų. Ten kasėme turbūt iki lapkričio. Tada jau pradėjo apšaudyti tą vietą. Paskui nuvedė dar toliau į Vokietiją – vėl kasti apkasų. Ne tik tuos siaurus, bet ir tuos 6 m pločio ir 6 m gylio. Tada gyvulius išvarė iš tvarto, mus suguldė ten ant cementinių grindų su keletu apklotų“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė.

Kad pakliūtų į Vokietiją, vienuolės lietuvės buvo priverstos vergauti, o už pačius sunkiausius darbus beveik nieko negaudavo. Salomėja prisimena, kad visą laiką jausdavosi alkana: „Kai vakare grįždavome į stovyklą, duodavo sriubos, duonos davinį, cukraus, sviesto. Jeigu suvalgei viską vakare, tai iš ryto nieko negausi, tik kavos. Kartais su kita sesele, mano drauge, sustodavom pas ūkininkus paprašyti šmals – tai yra taukai.  Duodavo mums sumuštinuką.“

Tuo metu Salomėjai atrodė, kad tas košmaras nesibaigs niekada. Kuo toliau, tuo darėsi baisiau. Kelias, kuriuo ji keliavo į Vakarus, buvo aplaistytas krauju: „Matėme žmonių sudraskytų, sukapotų – baisu.“

Visi tais laikais svajojo apie Ameriką, sako Salomėja. Ir ji su kitomis vienuolėmis darė viską, kad tik ten papultų. Reikėjo gauti oficialų kvietimo raštą, kitaip niekas negalėdavo išvykti.

„Aš gavau 1947-aisiais metais pakvietimą seselėms važiuoti į Čikagą. Tada turėdavai turėti spanserį [rėmėją], kuris tave pakvietė, kuris suteiks pragyvenimą. O kitiems, kurie gyveno stovyklose, jei jo neturėjo, teko laukti“, – aiškina Salomėja.

Atsisakė vienuolystės

Keliauti į svajonių šalį tais laikais tekdavo laivais – perpildytais, pačiomis prasčiausiomis sąlygomis. Tačiau niekam tai nerūpėjo, žmonės buvo laimingi vien gavę galimybę pasiekti Ameriką.

„Dešimt dienų keliavome. Labai jau laukėm tą paskutinę naktį, kada pamatysim Niujorką. Ir apie pirmą valandą nakties pamatėme Atlanto pakrantę – taip jau gražiai apšviestą, lyg rojuje. Tai jau negalėjom miegoti. Kitą rytą jau pradėjo mus išleisti. Ir gavom tuoj pat, man rodos, po 10 ar 5 dolerius gyvenimo pradžiai. Ir seselės atvažiavo iš Filadelfijos, pasitiko mus, parsivežė namo. Tuoj pat vedėsi į krautuvę nupirkti batus ir drabužius, nes mes buvom apdriskę“, – prisimena Salomėja.

Vien pamatyti nuo šviesų ryškius Amerikos horizontus Salomėjai ir kitoms vienuolėms reiškė didžiausią gyvenime stebuklą. Viskas, kas ten vyko pirmosiomis dienomis, atrodė labai ypatingai.

„Pabuvome [Filadelfijoje] gal tik porą dienų, pasodino į traukinį, kur būdavo miegamieji viršuje. Tai irgi buvo labai įspūdinga – miegoti traukiny naktį ant lentynos“, – sako emigrantė.

Jaunutė vienuolė iš Lietuvos buvo nuolat siuntinėjama po visas Jungtines Amerikos Valstijas, po skirtingus vienuolynus, ten, kur vyresnėlėms pritrūkdavo pagalbos. Salomėja dešimt metų buvo atsidavusi Dievui vienuolė, tačiau po kelionės į Kalifornijos vienuolyną apsisprendė, kad nori grįžti visam laikui gyventi į Čikagą ir pradėti gyventi dėl savęs, ne tik dėl vienuolyno: „Archivyskupas pasakė: sesele, Dievas nori, kad mes visi būtume laimingi. Jei tu manai, kad tu būsi laiminga, mes atleisime tave nuo įžadų, bet jei apsispręsi, pajusi, kad padarei klaidą, galėsi grįžti atgal į vienuolyną.“

Dukra gimė per anksti

Išėjusi iš vienuolyno Salomėja tapo mokytoja. Ėmė daug bendrauti su kitais dipukais, dalyvauti jų renginiuose ir viename jų buvo supažindinta su savo gyvenimo meile Kaziu.

„Susipažinom ir po metų susituokėme. Tuomet buvau 21-erių. Po metų gimė pirmoji dukrelė. Vyras, kai dar nebuvome vedę, nusipirko pirmą naują automobilį. Visas santaupas sukišo į jį, tad neturėjom pinigų. Aš dar nedirbau, tai irgi neturėjau pinigų. Mergaitę turėjom palikti ligoninėje, nes ji gimė 6 savaitėmis per anksti. Manęs nelaikė ligoninėje kartu su ja, nes taip išėjo, kad vaikas, gimęs prieš laiką, nėra apdraustas. Ten, kur vyras dirbo, tokiu atveju draudimo nedavė“, – prisimena moteris.

Šeimyninio gyvenimo pradžia buvo labai sunki, Salomėją su vyru spaudė ne tik skolos, bet ir dukrytės sveikatos problemos: „Vieną naktį kažkas beldžia į duris. Policija. Skambino iš ligoninės, kur mergaitė yra, kad jai reikia kraujo perpylimo, [...] kad mes turim greitai paskambinti į ligoninę, duoti jiems leidimą tą padaryti. Tai įsivaizduojat, kokia pradžia buvo... Viena nelaimė po kitos.“

Nors buvo sunkus laikotarpis, netrukus Salomėja pastojo antrą kartą ir susilaukė sūnaus.

„Abudu dirbom. Mano vyras, kai susituokėme, lankė elektriko kursus. Ir pirmajame darbe jam mokėjo 50 centų už valandą. Tai labai mažai. Kai pamatė, kad jis moka šitą amatą, pradėjo kelti iki 75 centų“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė.

Salomėja trisdešimt metų Čikagos mokyklose išdirbo anglų kalbos mokytoja, o savaitgaliais lietuvių kalbos mokydavo dipukų vaikus: „Išėjau į pensiją 61-erių. Anksčiau, nes man nusibodo ir nebuvo reikalo. Jau viskas buvo apmokėta – ir automobilis, ir namas.“

Gyvenimas Amerikoje – tai sunkus ir juodas darbas, sako Salomėja. Ir priduria, kad meluoja tie, kurie teigia, kad šioje šalyje labai lengva. Atostogos čia – prabangos dalykas, kurias jos šeima sau leisdavo labai retai: „Galų gale mane vaikai prikalbino – mama, tu turi kur nors keliauti. Na, tai į Karibų salas laivu. Tai buvo vienintelės mano viso gyvenimo atostogos, kai aš galėjau džiaugtis ir būti laisva. Nes prieš tai, kai keliaudavom su palapine, tai kokios man atostogos? Pagamini maistą, vaikai ir vyras pavalgė ir eina sau, o aš vėl turiu darbo.“

Kelionė kruiziniu laivu buvo prieš 30 metų, o po to moteris niekur nekeliavo. „Neturiu su kuo. Mano sūnus visą laiką sako – mama, tu keliauk. Na, su kuo aš keliausiu? Su nepažįstamais žmonėmis kažkaip nesiriša draugystė“, – neslepia Salomėja.

Rajone – vis dažnesni susišaudymai

Prieš devynis metus mirus Salomėjos vyrui Kaziui, moteris savo dideliame name Čikagoje liko visai viena. Vaikai sukūrę šeimas gyvena toli nuo jos. Salomėja jaudinasi, kad rajonas, kuriame ji gyvena, darosi vis labiau pavojingas – vis dažnesni susišaudymai tarp narkotikų prekeivių.

„Sūnus sako – mama, tu jau niekur neik vakare, nes daugiausiai vakare būna [susišaudymai]. Vieną kartą ir vidury dienos buvo. [...] Aš jau išmokau iš televizijos – tik neikite prie lango, kai girdite susišaudymą, nes gali ir jums tekti. [...] Čia nėra gerai, ir labai dažnai sūnus sako, kad laikas iš čia išeiti. Bet namai yra namai. Nenoriu palikti, bet kai negalėsiu vairuoti, tai teks“, – sako Salomėja.

Būtent vairavimas yra didžiausias Salomėjai likęs malonumas. Ji didžiuodamasi „Emigrantams“ rodo savo garažą ir automobilį ir pasakoja, kad teises turi jau 52 metus.

Jeigu prarasčiau vairavimo teises, kas manimi rūpintųsi?

„Dabar, kai mano širdelė pradėjo šlubuoti, praradau pasitikėjimą savimi. O kas, jei blogai pasidarytų kelyje? Eisiu pas kardiologą. Aš nežinojau, kad kažkas yra negero. [...] Kai sueina 75 metai, tai kiekvienais metais turi atnaujinti teises ir gauti iš akių daktaro pažymėjimą, kad viskas gerai“, – pasakoja Salomėja.

Moteris stengiasi rinktis kuo trumpesnius maršrutus, kad važinėdama itin apkrautais Čikagos keliais nepervargtų. Juk kamščiai čia kartais trunka net po kelias valandas ir reikalauja daug nervų.

„Važiuoju į parduotuvę maisto nusipirkti, pas sūnų. Aplinkkeliais man trunka tik 45 min. nuvažiuoti pas sūnų, bet dabar aš vengiu važiuoti. Stengiuosi nepapulti į bėdą. Jeigu prarasčiau vairavimo teises, kas manimi rūpintųsi? Mano sūnus su savo šeima užsiėmęs. [...] Nereikia maišytis, kai didelis judėjimas gatvėse, ypatingai meksikiečių jaunimas, kai pamato, kad sena moteriškė vairuoja, mauna nesiskaitydamas su taisyklėmis. Žodžiu, man reikia saugotis“, – tvirtina moteris.

Dalį namo nuomoja

Devyniasdešimtmečių vairuotojų Amerikoje yra tūkstančiai, kai kas teises išlaiko net ir iki šimto metų. Salomėja tikisi, kad ir jai taip pasiseks.

Tačiau ne tik dėl vairavimo teisių pergyvena Salomėja. Vis dažniau ji pagalvoja, kad netrukus pasidarys sunku gyventi vienai, kad reikės pagalbos. Tokiu atveju jai tektų išsikelti iš savo didelio namo: „Sūnus turi tris vaikus, tai nėra kur. Be to, aš nemėgstu su jaunimu.“

Persikelti iš erdvaus nuosavo namo, kuriame yra 6 kambariai, į seneliams skirtą įstaigą Salomėjai būtų nemažas smūgis.

Kad namą būtų pigiau išlaikyti, pusę jo Salomėja nusprendė nuomoti. Juk Čikagoje nuomos kainos labai didelės, ir iš to galima neblogai užsidirbti: „Nuomininkę aš turiu. Nuomoju antrą aukštą. Ir rūsyje ji turi teisę skalbtis. Labai daug skalbiasi – tai vandens sąskaita labai didelė, bet ji prisideda prie mokėjimo už vandenį“, – sako Salomėja, kuri nuomoja dalį namo meksikietei moteriai su dukromis.

Norėdama save pasaugoti Salomėja stengiasi pati netvarkyti namų, tam ji pasisamdo padėjėjų, kurios čia užsuka kartą per savaitę. „Praėjusią savaitę turėjau vieną moterį, kuri kiemelį apšvarino, apkarpė peržydėjusias gėles. Paskui prieš porą savaičių langus plovė.“

Ši dipukė neslepia, kad kuo toliau – tuo gyventi darosi sunkiau: kamuoja sveikatos bėdos, ėmė šlubuoti klausa.

Kai aplinkui visiems taip sunku, Salomėja nori ištiesti pagalbos ranką – ne tik savo draugams ir draugėms, bet ir nepažįstamiems. Jau daug metų ji yra didelė įvairių labdaros organizacijų rėmėja. Jos pagalbos sulaukia ne tik amerikiečiai, bet ir lietuviai: „Jėzuitus [paremiu]. Praėjusį mėnesį išsiunčiau 300 dolerių jėzuitų gimnazijoms Kaune.“ Tačiau Salomėją labai pykdo už labdarą gaunamos dovanos – viską, ką gauna, ji stengiasi siųsti atgal, nes iš skurstančių organizacijų pati nieko gauti nenori.

Abejoja, ar dar bent kartą pavyks grįžti į Lietuvą

Salomėja sako, kad pati savo gyvenimu skųstis tikrai negali. Jos šaldytuvas visada pilnas mėgstamiausių valgių, nusiperka visko, ko tik nori.

„Ką aš mėgstu? Nieko ypatingo. Vištieną, kiaulieną, vokiškas dešras. Jos geresnės nei lenkiškos – skonis geresnis. O lietuviškos dešros labai toli nuo čia. Būdavo Market parke, bet išsikėlė“, – sako Salomėja.

Lietuviškas skonis, Lietuva – nuolat Salomėjos mintyse. Savo šalimi ji be galo didžiuojasi. Tik liūdi, kad taip niekada ten ir neteko grįžti gyventi.

„Visada manėm, kad grįšim, bet kas atsitinka, kai vaikai pradeda eiti į mokslus? Čia lietuviškai mokindamasis, negausi tarnybos Lietuvoj“, – mano moteris.

Anksčiau Salomėja stengėsi kuo dažniau sugrįžti į Lietuvą, šalį parodyti ir Amerikoje gimusiems vaikams: „1975-aisiais, kai jau turėjau du vaikučius, nuvažiavau jų parodyti savo tėvams. Tėvas dar buvo gyvas, bet jau turėjo Alzheimerio ligą. Tai galbūt jis labai gerai neatsiminė, o mama dar daug metų išgyveno, mirė 92-ejų. Kartu aš galvojau, kad ir man teks taip ilgai gyventi. [...] Bet nėra džiaugsmas gyventi senai.“

Praėjusiais metais Lietuvoje atšventusi savo 90-ąjį gimtadienį, Salomėja abejoja, ar dar kada nors pavyks parskristi iki gimtinės. Bet jeigu leis sveikata – pažada, kad tą būtinai padarys.

„Labai sunku skristi per Atlantą – 8 valandas išsėdėti. Aš visada imu vietą prie tako, nes man reikia pavaikščioti, labai strėnas skauda, jeigu ilgai sėdžiu. Aš dar turiu seserį tėviškėj, kitą seserį turiu Klaipėdoj, vakar daugiau kaip valandą laiko kalbėjom. Vieną kartą per mėnesį taip kalbam. Žodžiu, turime kontaktą, bendraujam“, – sako Salomėja.

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.



NAUJAUSI KOMENTARAI

P.T

P.T portretas
Ta sena transformerė neturi daugiau nuotrauku? Atsibodo sena tarka gerai isilaikius tipo amerikasosė ,žurnaliugos vieno proto su ja! Pigi propoganda!

Mokytoja

Mokytoja  portretas
Kokia ji yra------tokia tu busi .

As

As portretas
Paziurekit kaip bobute atrodo ,musu senoles atrodo 60 taip ,o ko jai nevairuot kokios taisykles ten ,LT keliuose net perejose nesaugu ,vairavimas primena karo lygi ,isvaziuoji kaip i kara ,arba grisi arba ne ☹️
VISI KOMENTARAI 9
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių