„InCulto“ narys Vokietijoje valdo viešbutį, kuriame apsistoja karaliai

Lygiai po metų grupė pranešė nutraukianti veiklą. Jos lyderis Jurgis Didžiulis ėmėsi solinės karjeros ir Lietuvos scenoje žiba iki šiol. O štai kiti grupės nariai išsibarstė kas kur.

Antruoju „InCulto“ lyderiu vadintas bosine gitara grupėje grojęs Aurelijus Morlencas tą dieną, kai su bičiuliais sugrojo paskutinį koncertą, vadina apvertusia gyvenimą aukštyn kojomis.

Šiandien jis Vokietijoje, už šimto kilometrų nuo šios šalies finansų sostine vadinamo Frankfurto prie Maino. Tai – įspūdinga gamta garsėjantis Raingau regionas – čia visur aplink kalnai ir didžiulės vynuogynų plantacijos. Nuo tada, kai neliko jo grupės, savo gyvenimą Aurelijus kurti pradėjo Asmanshauzeno miestelyje.

Gastronomijos pradžiamokslis „McDonald’s“

Iš pradžių jo galvoje nebuvo jokio plano. Kelis mėnesius ramiai leido namie su dabar jau buvusia žmona ir dukryte, o tada nusprendė, kad metas pokyčiams.

„Nebebuvo labai daug veiklos ir reikėjo sprendimo – ar sėdėti Lietuvoje, nieko neveikti ir laukti kažkokio stebuklo, ar važiuoti ir keisti specialybę“, – pasakoja A. Morlencas. Galiausiai jis nusprendė keliauti į Vokietiją, kur gyveno jo tėvai.

Visi, kas pažinojo Aurelijų, išgirdę, kad jis susiruošė emigruoti, tikėjosi, jog užsienyje vyras darys tai, ką mokėjo geriausiai – gros: gal sukurs naują grupę, gal darys solinę karjerą. Tačiau pats Aurelijus tokio tikslo išsikėlęs nebuvo.

„Gyvenime turėjau virš 1000 koncertų ir man scena yra normalus darbas, kaip ir bet kuris kitas. Aišku, jo pasiilgsta žmonės, pasiilgstu ir aš, bet man scena nėra tikslas. Muzika yra saviraiškos priemonė, bet ne būdas užlipti ant scenos“, – pabrėžia lietuvis.

Priėmęs sprendimą išvykti laimės ieškoti į Vokietiją, Aurelijus išsikėlė tikslą užkariauti gastronomijos pasaulį. Praeityje garsus muzikantas gaminti maistą mėgo visą gyvenimą, tačiau niekada to nebuvo bandęs daryti svetimiems žmonėms.

„Prieš 4 metus įsidarbinau pirmoje virtuvėje. Neturėjau jokių žinių apie virėjavimą, apie gastronomiją, ir nemokėjau ir vokiečių kalbos. O vokiečiai užsienio kalbų irgi nelabai moka, tai pati pradžia buvo labai smagi. Dirbau McDonald`s“, – prisimena emigrantas.

Greitojo maisto restorane jis dirbo daugiau nei pusę metų: „Tą sisteminę gastronomiją išmokau, pramokau vokiečių kalbą. Taip po truputį pradėjau planingai lipti karjeros laiptais, galima taip pasakyti. Po pusės metų išėjau dirbti į viešbutį, po to – jau į gana aukšto lygio restoraną.“

Jis pabrėžia, kad pradžia nebuvo lengva. „Viskas buvo nubraukta, ir stovėjau plikas nuogas – be jokios praeities, be jokių žinių, be kalbos.  Turėjau su kitais atvykėliais iš Afrikos, iš Ramiojo vandenyno salų kartu stoti ir dirbti. Ir įrodyti, kad tu esi geresnis, kad tu gali gauti geresnes pareigas, daryti sudėtingesnius darbus“, – pabrėžia Aurelijus.

Daugelis jo kolegų buvo žmonės, nusivylę gyvenimu, neturintys jokių ambicijų ir tenorintys užsidirbti duonos kąsniui. Nieko daugiau jiems nereikia. Lietuvis atvirauja tuo metu labiausiai bijojęs, kad šis darbas netaptų amžinu.

Nuleido iš padebesių

Buvęs muzikantas naujoje šalyje ne kartą išgyveno tą beviltišką jausmą, kai supranti, kad nuo tavęs visiškai niekas nepriklauso. Kai jautiesi bejėgis ir suvoki, kad tavo balsas čia nieko nereiškia.

„Šita patirtis labai aiškiai nuleido ant žemės. Parodė, kur ta žemė yra, nes prieš tai buvo skraidymas padebesiais“, – pripažįsta emigrantas.

Dar pirmą mėnesį dirbant „McDonald`s“ Aurelijus gavo užduotį – nuskusti kitoje šaldytuvo pusėje per daug metų susirinkusius riebalus. Tai jam užtruko bene 4 dienas. Po viso šio darbo vadovas jam pasakė, kad visa tai galima buvo nepalyginamai palengvinti: „Jis sako, žinai, yra toks purškalas – užpurški ir nubėga viskas. Bet mes paskaičiavom, kad mums neapsimoka. Jis per brangus. Mums pigiau, kad tu sėdėsi ten ir 3 dienas valysi, skusi.“

Sunku Aurelijui buvo ne tik darbe, bet ir naujuose namuose. Persikėlus į Vokietiją, tarp jo ir žmonos kildavo vis daugiau buitinių nesutarimų, tvyrojo įtampa: „Vienam galbūt būtų lengviau, bet mes buvom šeima su mažu vaiku (dukrai tuo metu buvo 2 metai). Į vaikų darželį vaiko nepriėmė, vienas iš tėvų turėjo namuose likti, vienas tiktai dirbti galėjo, visokių niuansų buvo.“ Galiausiai Aurelijus su žmona išsiskyrė.