Lietuvė savo vietą atrado už poliarinio rato

  • Teksto dydis:

Lietuvė Gintarė Turskytė vieną dieną į lagaminą susikrovė šilčiausius drabužius ir iškeliavo į vietą, nutolusią net 400 kilometrų už poliarinio rato. Ji studijavo šiauriausiame universitete, įsidarbino gide ir dabar kasdien mėgaujasi lietuviams dar mažai žinomo krašto malonumais: pasivažinėjimu keturkojų tempiamomis rogėmis, kuprotųjų banginių draugija ir gyvenimu vidury kalnų be jokių patogumų.

Lietuvė į Šiaurės Norvegiją atvyko prieš trejus metus. Tuomet, ieškant studijų programų užsienyje, jos akys užkliuvo už informacijos apie Trumsės mieste esantį šiauriausią pasaulyje universitetą. Mergina prisimena – iki tol nebuvo girdėjusi apie šį kraštą.

Tačiau vos keletas nuotraukų internete ją taip sužavėjo, kad vietos abejonėms neliko.

Trumsė – miestas, vietinių dar vadinamas vartais į Arktiką. Žiemą žemė čia pasidengia storu sniego sluoksniu, o vasarą galima žavėtis nutirpusiomis kalnų viršukalnėmis.

Šiame fiordų apsuptame mieste susilieja nepaliestas gamtos grožis ir šiuolaikinė kultūra.

Vos 32 tūkst. gyventojų turinčiame septintame pagal dydį Norvegijos mieste darniai gyvena per 100 skirtingų tautybių žmonių.

„Pradžioje didžiausią įspūdį man paliko kalnai. Šalta nebuvo, stereotipas, kad čia – be galo šalta. Miestas – saloje, netoliese yra vandenynas, ir Golfo srovė pašildo tiek orą, tiek vandenį. Sudėtingiausia – tamsa ir ilgos žiemos“, – kalba pašnekovė.

Apie tai, kad liks čia gyventi, lietuvė nesvajojo ir didelių ateities planų nekūrė.

„Kai atvažiavau, dirbau įvairius darbus. Norvegijoje, jei nori išgyventi, reikia dirbti. Antrais studijų metais susiradau darbą šunyne. Tai pasirodė kaip atskiras nuotykis. Nusprendžiau, kad grįšiu čia dirbti dar metams, kai nebestudijuosiu“, – pasakoja mergina.

Dabar kasdien G. Turskytė keliauja pas 300 keturkojų draugų. Nors daugeliui toks darbas neprimena svajonės, bet monotonišku jo nepavadinsi.

Plačiau – laidos „Gyvenimas“ reportaže



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių